Lietuvos vyrų futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Valdas Urbonas: „Futbolas rūpi visiems“

Valdas Urbonas
Valdas Urbonas
REMIGIJA PAULIKAITĖ
Šaltinis: Žmonės
2019-03-03 08:57
AA

„Suprantu, kokia atsakomybė man teko. Priimu tai kaip iššūkį“, – ramiai taria naujasis Lietuvos vyrų futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Valdas URBONAS (51).

Naujame darbe esate dar tik pirmas dienas, bet dėmesio jau sulaukėte nemažai?

Natūralu, kad į tokias pareigas atėjęs turi prisistatyti. Juk futbolas rūpi visiems... Bendravimas su kolegomis, futbolo bendruomene, žiniasklaida – trenerio darbo dalis. Pasidalyti mintimis, įžvalgomis niekada neatsisakysiu. Kovo 22 dieną Liuksemburge laukia pirmosios oficialios rungtynės. Reikia sukomplektuoti trenerių štabą, metas kalbėtis su žaidėjais. Jaučiu pozityvumą iš futbolo bendruomenės pusės. Pirmosios dienos nuteikia optimistiškai. Jaučiuosi subrendęs save išbandyti einant šias pareigas, kai rinktinės atžvilgiu girdime visokių, ne pačių maloniausių, epitetų. Norisi įrodyti, kad mes mokame ir galime žaisti gerą futbolą. Tikiu, kad šita žaidėjų karta nori ir gali palikti gilesnį pėdsaką šalies futbolo istorijoje. Labai tikiuosi, kad mums tai pavyks.

Internete mačiau daug pesimistiškų komentarų. Matyt, pergalė greičiausiai įkvėptų aistruolius vėl patikėti šalies futbolo rinktine?

Pergalės visą laiką įkvepia! Kartais viena kita sėkmė gali kardinaliai pakeisti rinktinės situaciją. Juk ir netolimoje praeityje buvo akimirkų, kai jau atrodė, kad kovojame dėl patekimo į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus. Tai – visų svajonė. Euforija atsiranda po pergalių. Tačiau geriau suprasti, kodėl pralaimėjai, nei nesuprasti, kodėl laimėjai...

Islandijos, Belgijos pavyzdžiai įrodo, kad šalies dydis neturi įtakos futbolo lygiui. Niekas manęs neįtikins, kad jie kitokie nei mes. Jei darbai, visa sistema tinkamai organizuoti – anksčiau ar vėliau tai atneš rezultatų. Turime rasti argumentų ir kelių judėti į priekį. Nors po truputį, nors iš lėto, bet į priekį.

Atrodote ramus žmogus. Kaip jus apibūdintų, tarkim, „Žalgirio“, iš kurio atėjote į rinktinę, žaidėjai?

Vieni treneriai per rungtynes gali ramiai sėdėti, kiti bėgioja šalia aikštės. Aš bandau būti ramus, bet ne visada pavyksta. Futbolas yra emocijos. Būnant prie aikštės linijos norisi aktyviai dalyvauti, padėti žaidėjams. Tai žmogiška. Tad stengiuosi rasti aukso vidurį tarp tylios lyderystės ir emocingo vadovavimo.

Kiek metų esate futbole?

Nuo ketvirtos klasės. Pats pasiprašiau, kad priimtų į organizuotą vaikų grupę, ir futbole esu iki šiol. Iš pradžių man tai buvo laisvalaikio leidimo forma. Negalvojau, kas iš to išeis. Augau Panevėžyje, ten buvo vienintelė tuo metu šalyje sporto mokykla-internatas. Ją ir baigiau. Pamažu futbolas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Baigdamas sportininko karjerą žinojote, kad norite būti treneris?

Karjeros pabaigoje pradėjau svarstyti, ką norėčiau daryti toliau. Šią specialybę pasirinkau nuosekliai. Gal tai likimas: taip susiklostė, kad teko išbandyti trenerio darbą, paskui pajutau, kad visai neblogai sekasi. Mano, kaip trenerio, pradžia didžiajame futbole buvo Panevėžyje. Nors nebuvau išskirtinis ir ko nors pasiekęs, su „Ekranu“ pavyko iš pirmo bandymo – penkis kartus iš eilės tapome Lietuvos čempionais.

Po pirmų pergalių pradėjau dar daugiau gilintis į šį darbą. Būti žaidėju ir treneriu – skirtingi dalykai. Sportininkas būna atsakingas tik už save, o treneriui tenka sujungti visą komandą, ją motyvuoti ir valdyti. Palengva kaupiasi patirtis, atsiranda intuicija, pradedi lengviau nuspėti žaidėjus ir priešininkus.

Kiek turėjo praeiti laiko, kol dingo noras išbėgti į aikštelę vietoj kurio nors jūsų užduoties neįvykdančio žaidėjo?

Sakoma, kad tapdamas treneriu turi savyje „nužudyti“ žaidėją. Pagaliau, noras išbėgti į aikštę dingsta su metais, keičiantis fizinėms galimybėms. Futbolą kartais vis dar pažaidžiu su „Prelegentais“. Smagu grįžti ten, kur gerai jautiesi, bet jau eini ne siekti rezultatų, o pabendrauti su įdomiais žmonėmis.

Papasakokite apie savo šeimą.

Šeima – užutėkis, į kurį visada grįžtu įsikrauti energijos. Esu laimingas turėdamas dvi didžiąsias sirgales, tai – žmona Lolita ir dukra Samanta, kuri dabar sukūrusi savo šeimą gyvena Škotijoje. Taip likimas susiklostė, kad jos antroji pusė irgi yra futbolininkas – Deimantas Petravičius. Turime nuostabią anūkę Norą, jai pusantrų metukų. Esu patenkintas, kad Deimantas kantriai siekia karjeros užsienyje.

Temos: