Meduoliai nuo seno buvo kepami visoje Lietuvoje, įvairiuose šalies regionuose. Dažnai minkštas meduolis, kepamas iš rupių ruginių miltų, yra vadinamas labiausiai Suvalkijos regiono virtuvei būdingu skanėstu.
Pagrindinis meduolių ingridientas yra, žinoma, medus. Tradiciniai lietuviški meduoliai kepami tiek su natūraliu, tiek su dirbtiniu medumi.
Šeimininkės, siekdamos iškepti kuo puresnį, burnoje tirpstantį meduolį, į tešlą įmaišydavo sviesto, rūgusio pieno, grietinės. Kartais šie produktai buvo keičiami labai gerai pertrinta varške. Kadangi meduolio tešloje naudojami rūgštiniai produktai, jo kėlimui paprastai naudojama soda, o ne kepimo milteliai.
Kuo skiriasi soda nuo kepimo miltelių, skaitykite šiame KULINARINIŲ GUDRYBIŲ STRAIPSNYJE.
Ne mažiau svarbūs nei medus, yra meduoliams kepti naudojami prieskoniai. Pasak 1991-aisiais metais išleistos knygos „Lietuviški patiekalai“, tradicinis prieskonių meduoliams mišinys būdavo ruošiamas tokiu santykiu: 2-3 šaukšteliai cinamono, 2–3 šaukšteliai kvapiųjų pipirų, 1–1 ½ šaukštelio gvazdikėlių, 1 – 1 ½ šaukštelio tarkuotos apelsino žievelės, 1–½ šaukštelio imbiero. Žinoma, šio santykio nebūtina paisyti šimtu procentų, galima naudoti kitus prieskonius (muskatą, kardamoną ir kt.) ar nemėgstamo prieskonio nenaudoti, tačiau būtina prisiminti, kad būtent prieskonių mišinio dėka meduolis įgauna tokį sodrų skonį ir aromatą.
Tikras tradicinis lietuviškas meduolis turi būti tamsios spalvos – būtent dėl to medus, prieš įmaišant jį į tešlą, pavirinamas. Iškepus ir atvėsinus meduolį, jis gali būti patiekiamas iš karto. Tačiau, žinant įprotį senais laikais visus kepinius kepti didelėse kepimo skardose – taip, kad ilgiau užtektų – meduoliai būdavo laikomi sandarioje dėžutėje, vėsioje temperatūroje. Taip laikomas meduolis gali išstovėti iki poros savaičių, be to, jis ne tik nepraranda savo skonio, bet su kiekviena diena dar geriau atskleidžia savo sodrumą ir prieskonių aromatą.
Tekstas ir receptas Astos Černės