Buvo laikai, kai vos paminėjus autentišką lietuvišką virtuvę, visi iškart prabildavo apie didžkukulius, kasdieninėje kalboje dažniau vadinamus cepelinais.
Šiandien, mes puikiai informuoti, kad jie – toli gražu ne pats autentiškiausias mūsų kulinarinis paveldas. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to lietuvių šeimose didžkukuliai verdami rečiau.
Tikrąja didžkukulių kilmės šalimi dažnai vadinama Vokietija. Bulvės – šiandien tokia mums artima daržovė – į Lietuvą atkeliavo ne taip ir seniai, XVII amžiaus pirmojoje pusėje, kai kitose Europos šalyse jau buvo puikiai žinomos, auginamos ir valgomos ilgus metus. Pasak istorinių šaltinių, pirmieji bulves lietuviškuose daržuose ėmė auginti vokiečių kolonistai. Iš pradžių šią iš Vokietijos atsivežtą daržovę jie augino ir naudojo tik savo reikmėms, tačiau po kelių dešimčių metų, pradėjus rengti turgus, vokiečiai su bulvėmis atkeliavo ir čia – į turgaus aikštes.
Iš pradžių nedrąsiai pirkta ir ragauta nauja daržovė greitai prigijo lietuvių ūkiuose ir namuose – ilgai netruko, kol lietuviai suprato, kokia tai puiki, soti, maistinga ir nebrangi daržovė. Galiausiai ir patys Lietuvos žmonės savo žemės laukus pradėjo užsodinti bulvėmis. Kadangi šias daržoves dažniausiai augindavo valstiečiai, nors patiekalai iš jų buvo ruošiami ir Lietuvos dvaruose, bulvės visais laikais atstovavo kaimišką valstiečių virtuvę.
Šiandieninė lietuvių karta neprisimena savo dienų be bulvių ir be vieno iš populiariausių bulvinių patiekalų – didžkukulių. Atsižvelgiant į tai, natūralu, kad juos labai norėtųsi vadinti tradiciniu lietuvių patiekalu. Vis gi pirmasis didžkukulių receptas lietuviškose knygose yra aptinkamas tik 1937 m. Kaune išleistoje knygoje „Namų ūkio šeimininkėms“. Taigi, didžkukulių istorija Lietuvoje nesiekia nė 100 metų, dėl ko būtų neteisinga juos vadinti mūsų kulinariniu paveldu. Nepaisant to, negalime neigti, kad tiek bulvės, tiek didžkukuliai – svarbi lietuviškos virtuvės dalis, leidusi Lietuvai sėkmingai ir pakankamai sočiai ištverti net sunkius sovietmečio laikus, kai maisto produktų pasirinkimas toli gražu nebuvo toks gausus kaip šiandien.
Nors šiuolaikinėje virtuvėje ypač vertinamos improvizacijos, ir tuos pačius dar mūsų močiučių ruoštus patiekalus galime pagaminti visiškai kitaip ir moderniai, kartais verta bei įdomu prisiminti ir senąją Lietuvos kaimų virtuvę. Pavartę senas receptų knygas, suradome ir jums pateikiame kelis populiarius senosios lietuvių virtuvės įdarų receptus didžkukuliams. Vienus gal žinote, kiti galbūt bus dar neragauti. Gaminkite, išbandykite ir vertinkite – skanaus!
DIDŽKUKULIŲ ĮDARAI:
Receptų šaltinis: „Lietuviški patiekalai“ (1991 m.). Sudarytoja Julija Kairienė