Dažną iš mūsų nuo įtampos gelbsti šaldytuvas. Juolab dabar, kai dingo kiti įprasti gyvenimo malonumai. Ar tai gali būti tinkamas metas naudingiems mitybos įpročiams kurti? „Taip!“ – įsitikinusi Kristina Bondar, Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorė, knygos „Cukraus detoksas“ autorė.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Dabar labai lengva įgyti emocinę priklausomybę nuo maisto, kuris gali nuraminti...
Dėl pandemijos visi jaučiame įtampą, o ji tik skatina priklausomybes, kuriomis daugelis įpratę valdyti vidinę įtampą. Plačiausiai paplitusi – maistas. Saldus, aštrus, perdirbtas... Bet pasikeitęs gyvenimas parūpino mums ne tik įtampos.
Gyvenimas gerokai sumažino įprastų maistinių pagundų, kurių pilna vakarėliuose
Gavome puikią dovaną – laiko pagaliau pagalvoti apie save: kaip aš noriu toliau gyventi, jaustis, atrodyti? Ir dar gyvenimas gerokai sumažino įprastų maistinių pagundų, kurių pilna vakarėliuose ir kitose masinių susibūrimų vietose. Todėl manau, kad dabar – labai tinkamas metas imtis pokyčių, susijusių su mityba.
Turbūt pasakysite, kad pirmiausia iš raciono turėtų išnykti rafinuotas cukrus, balti miltai, balti ryžiai... Bet jei šalia – vaikai ir vyras?
Nuolat susiduriu su tuo, kad moterys nusprendžia pačios maitintis ir šeimą maitinti sveikiau, bet namiškiams pateikia tai kaip faktą, savotišką prievolę. Tačiau juk kiekvieno šeimos nario nuomonė svarbi. Daug lengviau keisti šeimos mitybą apie ją visiems kalbantis, drauge aiškinantis, kas naudinga, kas nenaudinga. Puikus būdas sudominti sveika mityba vaikus – kartu ruošti maistą. Jei jie patys pagamins sveikuoliškus ledus, kuriems saldumo suteikia ne cukrus, o bananai, greičiausiai norės jų paragauti... Vyrai paprastai susidomi sveikesne mityba, kai pamato, kaip valgydama kitokį maistą keičiasi žmona. Galbūt vyrui nėra aktualus svorio metimas, tačiau retas atsisakys išbandyti tai, kas padėtų geriau jaustis, turėti daugiau energijos. Ėmę tinkamai maitintis, žmonės būtent taip pradeda jaustis. Žinoma, moteris šeimai turi rodyti, kad jos nuostata tvirta. Jei nori, kad vaikai vietoj saldainių valgytų vaisius, pati turi pamiršti saldainius.
Tai vadinama sąmoninga mityba.
Moterims, kurios vadovaujasi požiūriu „Turiu numesti svorio, todėl pasilaikysiu dietos iki pliažo sezono“, daug patarimų neturiu. Tegaliu pasakyti, kad, pasilaikius dietos ir vėl pradėjus maitintis kaip anksčiau, svoris grįš ir greičiausiai dar padidės. Mitybos keitimas – svarbi sąmonėjimo proceso, kurio tikslas – suvokti, kas aš esu, ko reikia mano kūnui ir protui, dalis. Pradėti nuo mitybos paprasčiausia, nes taisyklės nėra sudėtingos. Pagrindinė yra ši: kuo natūralesnį, mažiau perdirbtą maistą valgai, tuo geriau jautiesi. Kai žmogus pradeda taip maitintis, kūnas palengva atsikrato jame susikaupusių toksinų ir pradeda su mumis „kalbėtis“, sakyti, kokių medžiagų jam trūksta. Pavyzdžiui, kyla noras suvalgyti obuolį, nes kūnas žino, ko iš obuolio gaus.
Kūno balsą slopina priklausomybės nuo cukraus, baltų miltų, baltų ryžių, kurie žmogų veikia kaip narkotikai
Tačiau kūno balsą slopina priklausomybės nuo cukraus, baltų miltų, baltų ryžių, kurie žmogų veikia kaip narkotikai. Kol turime tokių priklausomybių, kūno balso išgirsti negalime. Dar jį gožia ir mums nenaudingo maisto „užsakymus“ siunčia žarnyne gyvenančios blogosios bakterijos (tai vyksta, jei jų yra daugiau, nei reikia gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrai palaikyti), taip pat grybeliai ir parazitai. Šie mūsų organizmo gyventojai maitinasi cukrumi ir jo nuolat reikalauja.
Yra dar viena kūno gyventojų kategorija ir jie – labai ypatingi. Tai – emocijos.
Mitybos įpročių psichologinis aspektas – pats sudėtingiausias. Daugelis iš mūsų nuo mažens įpratę sieti džiaugsmingus įvykius su saldumynais, metų metus ramina save maistu, todėl prireiks kantrybės ir laiko susitvarkyti su emocine priklausomybe nuo maisto. Tačiau tai padarysite tikrai greičiau ir lengviau, jei kūne neliks toksinių medžiagų ir bus įveikta priklausomybė nuo cukraus ir baltų miltų. Kol to nepadaryta, sunku atskirti, noras suvalgyti saldų pyragėlį yra fiziologinis ar psichologinis. Beje, organizmo blogajai mikroflorai visai nesvarbu, kuo maitintis: rafinuotu cukrumi ar datulėmis. Pasikartosiu: pirmiausia išgujame jame apsigyvenusius blogiukus neduodami jiems patinkančio maisto ir sveiku maistu paskatiname organizmą atsikratyti toksinų.
Reikia bent mėnesį nevartoti jokių saldžių produktų
Moksliškai pagrįsta „Cukraus detokso“ programa, kaip rodo praktika, padeda su šiomis užduotimis sėkmingai susidoroti. Reikia bent mėnesį nevartoti jokių saldžių produktų. Jei pirmomis dienomis jausitės dėl to prasčiau – neišsigąskite, tai – požymis, kad procesas prasidėjo. Po detokso bus galima valgyti ir saldžių vaisių, ir, jei labai norėsis, retkarčiais pasmaguriauti pyragėlių ar ledų. Išvalytas ir sustiprėjęs kūnas bus pajėgus susitvarkyti su nenaudingu, nesveiku maistu.
Gal žmonės, kurie metasi į kitus kraštutinumus: puola maitintis vien sveikais produktais, neleidžia sau nė šaukštelio cukraus, nė gabalėlio mėsos, taip pat turi emocinę priklausomybę nuo maisto?
Taip, kai žmogus pradeda perdėtai rūpintis maisto teisingumu, tai irgi ženklas, kad jis – emociškai priklausomas nuo maisto. Juk fanatiškas reguliavimas „šitai galima, šito negalima“ kelia stresą. Jei kūnas jį patiria, pats sveikiausias maistas nepadės būti sveikam. Šiuo atveju kokia nors vidinė, nuolatinę įtampą kurianti problema, vengiant su ja susidurti, pusiau sąmoningai, pusiau nesąmoningai pridengiama kita, neva labai svarbia: kaip maitintis tik sveikai? Tada visas dėmesys nukreipiamas į lėkštę... bet sukuriama nauja įtampa, kuri papildo jau esančią.
ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO
Šios taisyklės padeda mažinti emocinę priklausomybę nuo maisto. Stenkitės jų laikytis kasdien.
- Valgyti turėtumėte tik pajutę alkį. Dažni valgymai daro žalą: labiau dėvisi ir greičiau sensta su virškinimu susiję organai, kūne – nuolat daug cukraus ir tai reiškia, kad jis visą dieną skatina insulino išsiskyrimą. Valgyti reikėtų maždaug kas keturias valandas. Jei pavalgius jau po poros atsiranda alkio jausmas, tai gali būti atsparumo insulinui požymis.
- Jei alkio jausmo nėra, bet ranka vis tiek tiesiasi prie maisto, sąmoningai stabdykite save klausimu „Kodėl ketinu valgyti?“ Galimi atsakymai: „Man nuobodu“, „Jaučiu nerimą“, „Vėliau neturėsiu laiko pavalgytiׅ“... Jei kaskart sutelksite dėmesį į priežastį, palengva atsirinksite, kodėl valgote, o tai ilgainiui padės atsispirti
- Valgant visas dėmesys turėtų būti sutelktas tik į maistą. Apžiūrinėkite jį, uostykite, skanaukite. Valgykite lėtai, ilgai kramtykite kiekvieną kąsnį. Šitaip galėsite kontroliuoti, kiek, ko suvalgote, ir nepersivalgyti. Naršant internetą ir tuo pat metu valgant saldainius įmanoma nejučia sušlamšti visą jų maišelį.
- „Kas būtų, jei ryte atsikėlę turėtume tik tai, už ką vakar padėkojome?“ Kaskart padėkokite už valgomą maistą. Gamtai, planetai, jį išauginusiems žmonėms... „Dėkoti reikėtų ne mintyse, bet balsu. Tai padeda susikurti gerą santykį su aplinka, žmonėmis ir maistu.“
Pasitikrinkite!
Šie požymiai paprastai reiškia, kad turite emocinę priklausomybę nuo maisto.
Alkis kyla staiga ir norisi užvalgyti ko nors tuojau pat.
Griebiatės maisto, kai esate nusiminusios, laimingos, nuobodžiaujate, išgyvenate stresą ar nerimą.
Dažnai jaučiate, kad norite ko nors ypatingo. Maistas jums – šventė.
Valgydamos nesusikoncentruojate į lėkštės turinį, valgote skubėdamos ir išsiblaškiusios. Dienos pabaigoje tiksliai neprisimenate, kiek ir ko suvalgėte.
Suvalgote daugiau, nei jums reikia, ir dažnai jaučiatės persivalgiusios.
Persivalgius dažnai užplūsta kaltės jausmas.
Jaučiatės nusivylusios, kad nesugebate sveikiau maitintis ir mažinti maisto porcijų.
Maistą kemšate, tarsi bandydamos užkimšti vidinę tuštumą.
Nejaučiate maisto skonio.
Po sūraus maisto iškart norisi saldaus, paskui vėl sūraus... Ir taip, kol pasijuntate persivalgiusios.