Ketvirtadienio vakarą į Vilniuje, kultūros bare „Kablys“ esantį riedlenčių parką rinkosi ne tik jaunieji šiuolaikinės kultūros gurmanai, bet ir Lietuvos operos ir teatro meistrai. Renesanso laikus išgyvenančiuose buvusiuose geležinkeliečių rūmuose įvyko operos meno projekto „One G In“ premjera.
Režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos operos studijos studentais klasikinei Piotro Čaikovskio operai „Eugenijus Oneginas“ pasiuvo modernų rūbą, o dirigentas Modestas Barkauskas adaptavo muzikinį atlikimą. Šiuolaikinis operos projektas „One G In“ vainikavo „PIN diena: kultūros maratonas „Kablys“ renginių ciklą.
Modernios operos Helsinkyje įkvėpta režisierė tautiečiams parodė išties neeilinį reginį. Neapšviestą karališkojo teatro rampų, neapstatytą barchatinėmis kėdėmis. Klausytis P.Čaikovskio muzikos jaunąją kartą režisierė pakvietė patogiai įsitaisius ant sėdmaišių.
Sudomino ir operos grandus
Urbanistinėje erdvėje nuskambėjusią operą patogiai įsitaisę ant sėdmaišių stebėjo keli šimtai žiūrovų. Tarp jų buvo ir režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos operos solistės Sigutė Stonytė, Ieva Prudnikovaitė-Pitrėnė, operos solistai Vytautas Juozapaitis, Algirdas Janutas, aktorius ir režisierius Sakalas Uždavinys ir kt. Po premjeros operos dalyviai ir žiūrovai rinkosi į diskusiją, kurios metu dalinosi savo įspūdžiais ir pastebėjimais.
Operos solistas Vytautas Juozapaitis džiaugėsi, kad tokios spalvingos ir netradicinės vietos kaip „Kablys“ yra idealios operos žanro populiarinimui. Jo nuomone, didelę reikšmę pritraukiant jaunąją audotoriją turėjo ir išskirtinis režisierės sumanymas pastatyti ne pilną operą, bet jos santrauką.
„Kaip pedagogas ir kaip žiūrovas sakau, kad tai yra įdomus projektas. Pasirinktos tinkamos operos iškarpos, meistriškai atliktas jų susiuvimas. Toks formatas šio žanro populiarinimui yra pats idealiausias variantas, – pabrėžia V.Juozapaitis. – P.Čaikovskio muzika yra tobula ir geniali. Klausytis jos tokioje underground'inėje „Kablio“ aplinkoje yra labai įdomu, nes skambesys įgauna tam tikrų spalvų, kurios įrodo, kad begalinis skubėjimas, tempas ir jaunimo nusisukimas nuo tikrųjų vertybių yra tik mitas. Jauni žmonės, dirbantys šiame spektaklyje, yra tokie patys kaip ir tie jauni žmonės, kurie atėjo pasižiūrėti į šį reginį, nors iki tol galbūt net neuostė operos teatro. Ir jei šiandien jie operos nepamilo, galbūt suprato, kad tai yra kažkas įdomaus, ką vertėtų pažinti iš arčiau.“
Buvo jautru ir įdomu
Operos solistas neslėpė, kad tai, ką „Kablyje“ padarė studentai, buvo tikrai gražu. Plika akimi matėsi, kad operą statė ne tik režisierė, bet ir choreografė. V. Juozapaitis neabejoja, kad tai turėjo pajusti ir patys jaunieji operos solistai.
„Nuo seno yra susiformavęs stereotipas, kad operos solistės yra apkūnios tetos, kurios scenoje tik stovi kaip įbestos. Šie jauni žmonės paneigia šį mitą – scenoje jie juda fantastiškai. Kadangi aš šį reginį žiūrėjau ne kaip pedagogas, bet kaip tėvas, man buvo labai jautru ir įdomu. Pats ketvirtį amžiaus pats dirbau tokį darbą, todėl puikiai įsivaizduoju, kokia kaina viso to šiandien buvo pasiekta“, – sakė operos solistas.
Didelis pasiekimas
Operos „One G In“ pasižiūrėti atėjęs aktorius ir režisierius Sakalas Uždavinys neslėpė, kad jam visada įdomiausia stebėti, kad jauni žmonės kelia sparnus rimtam skrydžiui.
„Man labai gražu ir džiugu, kad šiems žmonės pavyko padaryti išbaigtą kūrinį. „Eugenijus Oneginas“ yra sudėtinga literatūrinė medžiaga. Juo labiau opera, – pastebi S.Uždavinys. – Padaryti tokį sudėtingą kūrinį yra didelis pasiekimas. Juo labiau su žmonėmis, kuriems rusų klasika ir kultūra yra svetima. Šis spektaklis rodo, kad jau visai netrukus turėsime labai gerų atlikėjų.“
Keičia jaunimo požiūrį į operą
Režisierės ir choreografės M.S.Šimulynaitės biografija išties spalvinga. Ji buvo ypatinga Londono Karališkosios Muzikos akademijos viešnia, stažavosi Švedijos Karališkojoje operoje, Suomijos, Norvegijos, Estijos teatruose.
Išties didžiulį žinių bagažą sukaupusi kūrėja su savo studentais norėjo ne tik pasidalinti savo sukaupta patirtimi, bet ir sugriauti senuosius stereotipus.
„Man nepatinka nusistovėjęs žiūrovų, ypatingai jaunosios kartos, požiūris, kad opera yra senolių arba dabitų menas. Juo labiau, kad Lietuvoje yra vos kelios vietos, kur galima ją pamatyti“, – apgailestauja M.S.Šimulynaitė.
Ieškodama netradicinių erdvių, režisierė „Kablį“ pasirinko neatsitktinai. Šiuo metu ši vieta išgyvena renesansą. Čia renkasi spalvinga jauna publika.
„Opera – teatro žanras, ryškiausiai apjungiantis visas teatro atšakas: drama, šokį, muziką. Tai pagrindiniai aspektai, kodėl būtent šis žanras mane žavi labiausiai. Dievinu gyvai atliekamą muziką, kai ji sklinda iš jaunų, dar nesugadintų žmonių. Tai tarsi tyro pavasario gūsis, kūrį pajuntu atėjusi kiekvieną kartą į repeticiją. Jaunimas nieko nebijo, jie nori surasti tikrą ir teisingą emociją, gestą, judesį kiekvienai scenai. O tai ir yra tai, ko ieško visi užsienio tetarai, režisieriai, kūrėjai. Didžioji dalis pastatymų dabar paremti organika, tikromis emocijomis, laisvu veiksmu ir natūraliu būviu scenoje. Jau seniai jokiuose užsienio operos teatruose nebeliko „senosios operos“, – pasakoja režisierė.
Žinoma, kūrėja neslepia, kad dirbti netradicinėje aplinkoje nėra lengva. Tačiau meno pasaulyje kitaip ir negali būti. O gausus jaunosios kartos susidomėjimas, ilgi aplodismentai po premjeros ir puikūs atsiliepimai atperka visus kūrybinės komandos sunkumus, su kuriais tenka susidurti.
Jaunosios kartos žiūrovų nuomone, opera ir toliau drąsiai turėtų eiti modernumo link. Nes 18 amžiaus pastatymai yra pasenę, šiuolaikiniam jaunimui svetimi.