Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi jauna atlikėja, dainų autorė bei prodiuserė Klaudija Petrauskaitė (24), „Lietuvos balso“ žiūrovams geriau žinoma kaip Klaudia Keziah, iš pirmo žvilgsnio kaip du vandens lašai panaši į britų dainininkę ir aktorę Ritą Orą. Tačiau ji – tikra lietuvaitė, tad su lietuviams būdingu užsispyrimu kantriai dirba ir nepailstamai siekia savo tikslo, rašo Jungtinės Karalystės lietuviams skirtas „Žmonės UK“ žurnalas.
Mergina jau dabar gali didžiuotis koncertais įvairiuose Didžiosios Britanijos festivaliuose ir tuo, kad sužavėjo žiūrovus projekte „Lietuvos balsas“, tačiau pasipūtimo ar sužvaigždėjimo bendraudami su ja nepajusite nė krislelio. Apskritai didžiausia Klaudijos svajonė – savo dainomis dalytis su visu pasauliu ir per kūrybą suvienyti Lietuvą su išeivija.
Klaudija, esi išties egzotiško grožio mergina, tad sunku patikėti, kad tu – lietuvaitė....
Dėkoju, tačiau esu tikra lietuvė. Suprantu, kad nesu panaši į tipišką šalies merginą, tačiau manau, kad išskirtinė mano išvaizda yra pliusas. Apskritai man dalyvaujant „Lietuvos balse“ netrūko kurioziškų situacijų, kai šalia esantieji būdavo įsitikinę, kad nekalbu lietuviškai. Buvo ir įdomu, ir juokinga iš šalies klausytis jų pokalbių.
Tačiau radijo laidose ar interviu Anglijoje visuomet pabrėžiu, kad esu lietuvė, nes nuoširdžiai tuo didžiuojuosi.
Tavo šeima išsikėlė gyventi svetur, kai buvai dar visai maža. Kaip susiklostė, kad taip puikiai kalbi lietuviškai?
Kai buvau penkerių, o sesė – keturiolikos metų, su mama išvykome gyventi į Nortamptoną. Neturėjome nei lietuviškos spaudos, nei televizijos, o ir lietuvių tose apylinkėse tuo metu gyveno mažai. Taigi gimtąja kalba bendravome tik šeimoje, tačiau to užteko, kad išsaugotume lietuvių kalbą.
O kaip sekėsi, kai dar visai vaikas apsigyvenai Anglijoje? Nesusidūrei su kultūriniais, kalbos barjerais?
Iš pradžių kalbėjau tik lietuviškai ir, kol nelankiau darželio, kalbos barjeras buvo. Apskritai tuo metu buvau labai drovi – net nedrįsdavau mokytojai pasakyti savo vardo. Galiausiai apsipratau ir viskas pasikeitė.
Kokie prisiminimai iš gimtinėje praleistos vaikystės?
Iš ankstyvosios vaikystės prisiminimų išlikę nėra daug, tačiau gerai menu, kaip su seserimi traukdavome Celine Dion dainą iš filmo „Titanikas“ ar apsikabinusios gulėdavome su savo pitbuliu Džordžu. Lietuvoje mama mus dažnai vesdavosi į lėlių teatrą, o vasarą ilsėdavomės prie Baltijos jūros. Kai svečiuodavomės Juodkrantėje, lipdavome į Raganų kalną, ten mama prie raganų skulptūrų mums su sese vis padėdavo po saldainį, o aš manydavau, kad raganos man juos palieka, nes joms patinku.
Daugiau prisimininų išliko iš laikotarpio, kai aštuonerių metų grįžau į Lietuvą – tuomet gyvenau su močiute ir lankiau Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Ten sutikau ir vaikystės draugę Deimantę, dabar ji dirba žurnaliste Amerikoje. Mudvi iki šiol artimai bendraujame.
Taip pat atmintyje stipriai įsirėžė visi koncertai, kuriuose grojau violončele. Būtent tada pajutau, kad muzika – mano pašaukimas ir likimas. Vis dėlto niekada neplanavau tapti dainininke ar dainų autore. Maniau, kukliai grosiu Londono Karališkajame teatre.
Tau svarbus ryšys su Lietuva?
Žmogaus namai yra ten, kur jis gyvena, o gimtinė – kur gimsta. Tad šis ryšys man ypač svarbus – juk Lietuva yra ir visada liks mano gimtinė. Mėgstu lietuviškus patiekalus, šalies gamtą bei architektūrą, o grįžusi visuomet apsilankau Kauno muzikiniame teatre ir užsuku į garsiąją spurginę Laisvės alėjoje. Paklausite, kodėl čia negyvenu, jei jau taip patinka? Toks atlikėjo gyvenimas – jei nori dalytis muzika, savo kūryba su plačiuoju pasauliu, privalai būti visur ir visiems.
O kaip apskritai atradai muziką?
Močiutės dėka – ji mane nuvedė į muzikos mokyklą. Pradėjau groti violončele – tuo metu tai buvo daugiau berniukų instrumentas, tačiau man niekuomet netiko normos ir rėmai. Taip pat grojau pianinu, bet violončelė – didžiausia mano meilė.
Gerokai vėliau, jau studijuodama muzikos koledže Anglijoje, kurso draugų paskatinta, ėmiau dainuoti ir kurti dainas. Tai man taip patiko, kad stodama į Sautamptono universitetą aiškiai žinojau, kokį kursą pasirinkti – vokalo ir dainų kompozicijos. Ten ir prasidėjo mano kaip dainininkės kelionė.
Negali nedainuoti? Įsivaizduoji save darančią ką nors kita?
Jeigu nebegalėčiau dainuoti, rašyčiau dainas ir kurčiau muziką kitiems – sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be muzikos. Tačiau jeigu ji neegzistuotų, tikriausiai būčiau interjero dizainerė. Man patinka kurti, ir kito kelio nėra.
Esi ne tik dainininkė, bet ir muzikos prodiuserė. Kaip tavo gyvenime atsirado ši veikla?
Prodiuseriams visada pati siūlydavau savo idėjas: kaip vokalą miksinti, kaip melodijas pagerinti... Vokalo prodiusere nutariau tapti supratusi, kad man įdomu, kas vyksta, kai daina įrašoma. Dabar džiaugiuosi, kad neišsigandau šios, tarsi labiau vyriškos, profesijos ir įrodžiau, kad merginos gali būti ne tik gražios atlikėjos, bet ir talentingos prodiuserės.
Atliekant šį darbą reikia daug atsakomybės, tačiau jį dirbdama jaučiu palaimą. Atlikėjų vizijas paversti tikrove – nuostabus jausmas. Šiemet mūsų studija „RedRoom“ dirbo su penkiais atlikėjais, jų dainos pasiekė Didžiosios Britanijos topus, jas groja MTV. Gera būti to dalimi.
Darbų sūkuryje atsiranda vietos antrajai pusei?
Turiu mylimąjį, mudu kartu – tarsi granito uola. Abu mylime muziką ir trokštame savo kūryba pavergti viso pasaulio klausytojus. Dalijamės ir darbo vieta – mano antroji pusė taip pat dirba „RedRoom“ įrašų studijoje. Jis – muzikos prodiuseris, dainų autorius, jo darbai patenka į populiariausių muzikos įrašų sąrašus. Dirbame daug, retai matomės, tačiau sekmadieniai visuomet priklauso tik mums.
Muzika – ne tik tavo pomėgis, bet ir gyvenimo būdas bei pagrindinis pragyvenimo šaltinis?
Muzika nėra tik mano pomėgis – jis mane pamaitina. Tai labai vertinu – juk įsitvirtinti muzikos industrijoje ar net iš jos pragyventi yra be galo sunku.
Ar dažnai grįžti į Lietuvą?
Grįždavau gal kas dvejus metus, nes močiutė atvykdavo pas mus visai vasarai bei žiemos atostogoms, tad laiko su ja pabūti ir pabendrauti užtekdavo. Dabar, žinoma, parskrendu gerokai dažniau.
Kodėl nusprendei dalyvauti projekte „Lietuvos balsas“?
Šiuo metu daug kalbama apie tiltus tarp išeivijos ir gimtinės, o aš visuomet domėjausi, kas vyksta Lietuvoje, tad nusprendžiau, kad man geriausias būdas tuos tiltus tiesti – dalyvauti populiariame televizijos projekte ir parodyti, kad išeivijos lietuviai nori bendrauti su tautiečiais. Ir, žinoma, paskatinti kitus aktyviau įsilieti į bendrą Lietuvos gyvenimą, jos kultūrą, ekonomiką, mokslą.
Kodėl nebandei dalyvauti britiškos šou versijos atrankose?
Buvau užsiėmusi savos kūrybos projektais, planais, tad būdama Didžiojoje Britanijoje apie jokius konkursus negalvojau. Turėjau savo muzikantų grupę, kartu kurdavome, repetuodavome ir koncertuodavome festivaliuose. Prasidėjo įrašai, klipai, interviu radijo stotyse, kvietimai dainuoti įvairiuose renginiuose. Tekdavo vykti į susitikimus su kitais artistais, prodiuseriais, vienytis ir kartu kurti dainas... Konkursams paprasčiausiai nebuvo laiko. Užtat šiandien džiaugiuosi, kad nusprendžiau dalyvauti „Lietuvos balse“, nes čia sutikau labai daug nuostabių, talentingų ir kūrybingų žmonių.
Tikėjaisi tokių palankių teisėjų ir žiūrovų vertinimų?
Maniau, kad publika nepasitikės manimi, įtartinai stebės, kritiškai vertins. Gal net manys, kad ne sava – juk iš kitos šalies atvykusi, nors esu tikra lietuvė. Taigi tokio susidomėjimo ir palankaus vertinimo nesitikėjau, tad vis dar esu maloniai nustebinta ir labai dėkinga. Tačiau kritikos nebijau ir esu pasiruošusi daug dirbti, kad publika pamėgtų mano dainas. Muzikos pasaulyje privalai būti užsigrūdinęs ir pasiruošęs visokiems iššūkiams, ramiai kopti į viršų savo svajonės link.
Tave džiugina publikos dėmesys?
Manau, visiems patinka gerbėjų dėmesys, palaikymas ir žinojimas, kad žmonės vertina, ką darai. Juk muziką kuriu klausytojams. Visada esu ir būsiu dėkinga tiems, kurie skatina žengti šiuo keliu. Net neįsivaizduojate, kokia energija užplūsta dainuojant, kai matai susirinkusius klausytojus laimingus ir atsipalaidavusius.
Jie mane įkvepia, tad noriu, kad mano kūryba įkvėptų ir padrąsintų kitus žmones.
Kas projekte tau buvo sunkiausia?
Visuomet atlieku savo sukurtas dainas, tad teko išeiti iš savo komforto zonos dainuojant koverius. Tačiau kiek galėjau, visose dainose stengiausi išlaikyti savo braižą, neperimti originalaus atlikėjo stiliaus. Man labai svarbu išlikti Klaudija.
Ką projektas tau davė kaip žmogui ir kaip atlikėjai?
Įgijau dar daugiau patirties, žinių apie Lietuvos muzikos industriją, išmokau naujų lietuviškų žodžių ir netgi žargonų. Maža to, buvau pakviesta koncertuoti fejerverkų festivalyje Vingio parke ir Kauno „Žalgirio“ arenos renginyje, kur susirinko net 18 tūkstančių žmonių.
Kaip manai, muzika išgelbės pasaulį?
Pasaulis ir yra muzika – tereikia atidžiai įsiklausyti. Tai du neatskiriami dalykai, kurie vienas be kito neišgyventų.