Lietuvoje viešėjęs Dainius Zubrus: „Norėčiau dar pagainioti kamuolį su anūkais“

Dainius Zubrus su šeima
Autorius: System
Publikuota: 2016-08-11 13:02
„Tik nedaugelis sportininkų, laimėję taurę, paskelbia apie karjeros pabaigą“, – sako trumpam į gimtinę iš JAV grįžęs lietuvis ledo ritulininkas Dainius Zubrus.

Išsvajotoji Šiaurės Amerikos Nacionalinės ledo ritulio lygos Stenlio taurė šį sezoną buvo kaip niekada arti, tačiau pergalė nusisuko nuo San Chosė „Sharks“ klubo, kuriame šį sezoną žaidė lietuvis. „Nesakau ledo rituliui nei taip, nei – ne“, – abejonių buvo kupinas Dainiaus balsas pakeliui į Elektrėnus, kur prieš trisdešimtį metų prasidėjo jo stulbinanti karjera.

Dainiau, kokius prisimeni Elektrėnus?

Arena anuomet atrodė didžiulė, o ir miestas buvo labai didelis tol, kol nepamačiau didesnių. 12 metų išvykau ledo ritulio žaisti į Ukrainą, į Charkovą. Apsigyvenau pas trenerį, kiekvieną dieną iki ledo arenos kapstydavausi daugiau nei valandą – autobusu, metro ir troleibusu. Mano sūnui dabar 14, kai pagalvoju, būtų jam labai sunku po dviejų tokių kelionių!

Ar sūnus Tomas žaidžia ledo ritulį?

Vyganto Skaraičio nuotr.
Vyganto Skaraičio nuotr.

Jis žaidžia futbolą. Ir ant ledo kartais pačiuožia laisvalaikiu.

Dukrai Emmai – dešimt. Kokiu sportu ji domisi?

Dukra lanko tenisą, gimnastiką, dabar dar nori ir į futbolą. Auga kieme su berniukais, ji mažiausia, bet į vartus spiria stipriai.

Vaikų šiais metais neatsivežei į Lietuvą?

Atvykau vienas ir labai trumpam. Atvežiau 30 ledo ritulio aprangos komplektų vaikams, aplankiau tetą ir močiutę. Liūdna, kad jos sveikata kiekvienais metais vis prastėja, manęs jau nebepažįsta... Visa mūsų šeima gyvena Amerikoje – mama, tėtis, brolis ten vedęs lietuvę, augina dvynukes, sesuo. Nelabai kas Lietuvoje manęs jau laukia. Marijampolėje svečiavausi pas draugą, šiek tiek pažvejojau ir pamedžiojau. Medžioklė buvo sėkmingesnė nei žvejyba.

Nelabai kas Lietuvoje manęs jau laukia

Į medžioklę vežė draugai, ar važiavai pats?

Esu senas „Porsche“ markės gerbėjas, Amerikoje kasdien važinėju „Porsche Cayenne“ – vežioju vaikus, į parduotuvę, į medžioklę ar žvejybą – taip pat, jei pasnigo – irgi saugu. Kai noriu pasimėgauti važiavimu, išsivarau savo oldschoolinį „Porshe 911“. Lietuvoje jau dešimt metų esu ištikimas „Volkswagen“ automobiliams. Šį kartą gavau išmėginti naująjį „Tiguan“. Europoje viskas mažesnio dydžio – namai, prekybos centrai, parkavimo vietos, automobiliai ir jų varikliai. Grįžęs iš Amerikos, čia tarsi imi jausti iš naujo. Ir man tai visai patinka.

Vyganto Skaraičio nuotr.
Vyganto Skaraičio nuotr.

Praėjusį sezoną su San Chosė „Sharks“ pavadinai keistu. Kodėl?

Sezonas prasidėjo spalį, o aš varžybas dar žiūrėjau namuose, per televizorių. Niekas man nieko nebuvo pasiūlęs. Nenorėjau taip baigti karjeros, tačiau laimėti savo paskutines varžybas ir iškovoti taurę pavyksta tik retam sportininkui. Buvau pasirengęs visą sezoną likti namie ir man tai visai patiko. Vežiojau sūnų į futbolo treniruotes, pažiūrėdavau, kaip jis žaidžia, kartu grįždavome namo, kartu visi valgydavome vakarienę. Tomas žaidė keliuose turnyruose, nuvažiuoji, išskleidi kėdę, pažiūri, pasikalbi su treneriu, su tėvais, kartu pavalgai, kamuolį paspardai. Būti tik tėvu man patiko. Tuo pat metu treniravausi, palaikiau formą, lyg ir norėjosi ant ledo, tačiau tragedijos nebuvo, kad niekas nekviečia žaisti.

Vyganto Skaraičio nuotr.
Vyganto Skaraičio nuotr.

Vis dėlto atsidūrei San Chosė „Sharks“ klube ir nedaug trūko, kad su jais būtum iškovojęs Stenlio taurę. O šiandien, štai, kalbi apie kryžkelę...

Kryžkelė, nes vis dar nesu apsisprendęs, nors atsisveikinti jau galėčiau. Nesakau ne, nes jei pasitaikytų pasiūlymas iš klubų, įsikūrusių netoliese Naujojo Džersio, kuriame gyvename su šeima, dar svarstyčiau. Pinigai manęs nedomina, noriu žaisti, mano karjeroje toks metas, kai ledas svarbiau už pinigus. Jaučiu, kad dar galiu žaisti, bet gyventi vienam, be šeimos nepatiko. Vaikai ir žmona atskrisdavo aplankyti, tačiau San Chosė nuo Naujojo Džersio – penkios valandos skrydžio lėktuvu. Netgi trijų valandų laiko skirtumas mums trukdė bendrauti internetu. Daugiau taip nenoriu.

Vyganto Skaraičio nuotr.
Vyganto Skaraičio nuotr.

Jei atvirai, tai ir apie sveikatą privalau pagalvoti, jei noriu su anūkais spardyti kamuolį. Niekuomet nesiskundžiau, bet operuotos kojos kaskart primena apie save, jos mėgsta būti lepinamos, joms reikia nuolatinės gydytojų priežiūros. Šimtu procentu sveikas nebuvau jau labai seniai...

Nežinau, kaip tą laiką išmatuoti, viduje tarsi vis dar jautiesi dvidešimties, bet kai pažiūri į vaikus, supranti, jog metai bėga labai greitai

O ir vaikai auga. Sūnui – tuoj 14, paauglystė prasidės. Dar keletas metų ir jis paliks namus, tada tikrai gailėsiuosi, kad kartu praleidome per mažai laiko. Taigi, kai viską sudedi į krūvą, tenka rinktis tai, kas tau iš tiesų svarbu.

Ir tu renkiesi – šeimą?

Šiuo metu man tikrai svarbiausia – šeima ir sveikata. Nežinau, kaip tą laiką išmatuoti, viduje tarsi vis dar jautiesi dvidešimties, bet kai pažiūri į vaikus, supranti, jog metai bėga labai greitai.

Vyganto Skaraičio nuotr.
Vyganto Skaraičio nuotr.

Ar svarstei, ką veiktumei, jei baigtum ledo ritulininko karjerą?

Norėčiau pamatyti tai, ko nesu matęs, svajoju nukeliauti į šalis, kuriose nesu buvęs. Neskubėdamas pavažinėčiau po Italiją, Ispaniją, Prancūziją, būtinai aplankyčiau Japoniją. Ledo ritulio tose vietose juk neteko žaisti.

Kanadoje, netoli Monrealio visada turėjote savo namus. Gal su šeima grįši ten?

Tie namai – mano bazė. Kad ir kur žaisdavau, jie visada buvo, nė minties nekilo parduoti. Su šeima ten leisdavome vasaras, aš treniruodavausi, žvejodavau. Kanada – puiki, tik žiemos ten šaltos ir ilgos. Užtat turime planą visam laikui iš Naujojo Džersio persikraustyti į Floridą, netoli Majamio turime namą, brolis Audrius irgi ten netoliese gyvena. Žiemas leistume prie Atlanto vandenyno, kur visada geras oras, o vasarotume Kanadoje, kur ne taip karšta.

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“

Naujausi straipsniai