Lietuvių kilmės amerikietis menininkas Abraham Brody dalijasi meile Lietuvai ir pristato jau antrąjį savo kūrybos albumą „Crossings“. „Ši muzika įkvėpta mano paties gyvenimo, suvokimų, potyrių. Koncerte ketinu sukurti vientisą muzikinę patirtį, kuris klausytojams atvers dar nematytus horizontus.“
Jūsų ryšys su Lietuva yra senelis lietuvis, tačiau taip pat žinau, kad šeimos medis driekiasi dar bent per kelias tautas. Ar būtent Lietuva yra kažkuo išskirtinė?
Mano mama yra pusiau ukrainietė, pusiau lietuvaitė, tėtis – amerikietis, tačiau jo giminė kilusi iš Škotijos. Lankiau visas šias šalis, susipažinau su jų kultūra, tyrinėjau, Ukraina man pasirodė šiek tiek artimesnė Lietuvai, Škotija, žinoma, visai kitokia, su savo unikaliu veidu. Vis dėlto Lietuva man yra kažkuo magiška – iš pat pradžių mane pakerėjo jos kultūra, šimtametės tradicijos, nuolat jaučiau stiprų troškimą čia sugrįžti, tarsi po tiek nugyventų metų tik dabar būčiau sužinojęs apie kažkokią mano paties dalelę, kurią nežinojau egzistuojant. Labai pamilau lietuvių liaudies meną, gaila, jog jis nėra toks populiarus jaunimo tarpe – man asmeniškai tai suteikė neįkainojamą galimybę pažinti lietuviškumą iš vidaus, tokį laukinį ir pagonišką, koks jis buvo dar prieš šimtus metų.
Per tą laiką, nugyventą Lietuvoje, esu važinėjęs po kaimus, bendravęs su vyresniais žmonėmis, klausęs jų dainuojant ir grojęs kartu – išties nuostabi patirtis, kiekvienam linkėčiau pačiam tai išbandyti. Išsamiai susipažinti su lietuviškomis tradicijomis man padėjo folkloro ansamblis „Trys keturiose“ – nuostabiai stiprios, užsispyrusios, šilto ir šalto gyvenime mačiusios moterys. Žaviuosi, kad nors ir būdamos jau nebe jaunuolės, jos su džiaugsmu išbando visas naujoves, nėra nusiteikusios prieš technologijas, noriai eksperimentuoja su elektroninės muzikos garsais. Užsimezgusi pažintis netgi, sakyčiau, pakeitė mane iš pagrindų, dabar tam tikri dalykai, dėl kurių anksčiau jaudindavausi, atrodo neverti dėmesio (juokiasi). Be to, vien jų dėka smarkiai pagerėjo mano lietuvių kalba – per gastroles Amerikoje visą laiką bendravome lietuviškai.
Noriu pagirti – puikiai kalbate lietuviškai. Manau, reikia daug drąsos nuspręsti mokytis tokios sudėtingos kalbos. Kaip gimė ši mintis? Su kokiais sunkumais susidūrėte?
Kalbos yra mano aistra, šiuo metu kalbu lietuviškai, rusiškai, vokiškai, prancūziškai ir, žinoma, angliškai. Manau, kad nemokėdamas kalbos niekada nebūsi iš tikrųjų priimtas į bendruomenę, kad ir kaip besistengtum pritapti. Kalba tarsi atveria vartus, visus raginčiau nedvejojant mokytis įvairių kalbų, net jeigu atrodo, kad per sunku ar neverta. Dabar, nors vis dar esu užsienietis, jaučiu, kad kai prabylu lietuviškai, žmonės visai kitaip reaguoja į mane, yra kur kas atviresni, laiko „savu“. Kai atradau Lietuvą ir pajutau tą stiprų ryšį, supratau, kad privalau išmokti šios kalbos.
Neslėpsiu, buvo tikrai sunku – prireikė metų, kol išdrįsau paprastose kasdienėse situacijose kalbėti lietuviškai – užsisakyti maisto, pasiteirauti laiko ir pan. Neturėjau privataus mokytojo, tik vadovėlį ir būrį nusiteikusių padėti draugų. Didelis lūžis įvyko tada, kai persikėliau gyventi į Lietuvą. Kiekvieną dieną girdėdavau kalbant lietuviškai, stengiausi pats praktikuotis kaip galima dažniau, nebesislėpti už anglų kalbos, kuri man yra gimtoji. Šiuo metu jau galiu laisvai reikšti mintis lietuvių kalba, bet galūnes kartais vis tiek sumaišau, tai turbūt neišvengiama (juokiasi). Neabejoju, kad kiekvienas, kuriam lietuvių nėra gimtoji kalba, mane supras ir giliai širdyje atsidus.
Du metus gyvenote Lietuvoje, tik neseniai persikėlėte į Islandiją. Kas pastūmėjo priimti sprendimą kraustytis Lietuvon?
Prieš persikeldamas į Lietuvą gyvenau ir mokiausi Londone. Jaučiau, kad man jau gana šio miesto, kad noriu kelti sparnus tolyn, tačiau niekaip negalėjau išsirinkti, kur tiksliai noriu iškeliauti. Vieną dieną supratau, kad aš nuolat lankausi Vilniuje, turiu ten puikių draugų, tad kodėl man ten ir nepersikėlus. Iš pradžių mintis atrodė beprotiška, tačiau laikui bėgant supratau, kad kvaila būtų to nepadaryti – tada ir ryžausi.
Niekada šio sprendimo nesigailėjau, nors pripažįstu, kad menininkui čia išgyventi itin sunku, gal net neįmanoma, ypatingai dėl to, kad mano muzika nėra tokia, kokią būtų galima vadinti pop. Dauguma mano koncertų vyksta Anglijoje, Amerikoje, Lietuvoje užkariauti publiką su mano stiliaus muzika yra nemenkas iššūkis. Kaip ten bebūtų, tikrai nenoriu sumenkinti gyvenimo Lietuvoje pliusų, kuriuos tebematau ir dabar. Visų pirma, man Vilnius yra išskirtinai jaukus miestas, turi nuostabią atmosferą, kurios nesumaišysi su jokia kita.
Visur verda gyvenimas, daugybė kavinių, restoranų, įvairių renginių, sunku spėti visur sudalyvauti. Visi žmonės, su kuriais teko bendrauti, buvo man labai malonūs bei atviri. Iš kitos pusės, kur bepasisuktum – tave pasitinka nuostabi, netgi sakyčiau pirmykštė gamta, buvimas joje suteikia sielai tiek daug atgaivos, ramybės, padeda surikiuoti mintis ir pasiklausyti savo širdies plakimo. Politiniu bei ekonominiu atžvilgiu, visi mes turbūt sutiksim, jog dar daug kas turi būti nuveikta, tie darbai juda gal kiek lėčiau nei galėtų, vis dėlto Sovietų Sąjungos laikotarpis paliko didžiulį neišmatuojamą pėdsaką tiek valstybės sandaroje, tiek žmonių mentalitete.
Nepaisant to, aš matau ir asmeniškai pažįstu daugybę žmonių, kurie savo nuoširdžiu darbu išlaiko tą tokį svarbų judėjimą pirmyn, žaviuosi jūsų kultūros ministre Lijana Ruokyte-Jhonsson, su kuria taip pat teko bendrauti, mano nuomone, ji ženkliai prisideda prie kultūrinio klimato išlaisvinimo Lietuvoje.
Grįžtant prie etninio identiteto klausimo, ar galite įvardinti, kas pasikeitė po to, kai atradote lietuviškumą savyje? Ar jaučiatės tarsi naujas žmogus?
Nežinoti savo etninių šaknų yra ir labai gerai, ir labai blogai. Gerai, nes drąsiai galiu vadinti save pasaulio piliečiu. Galiu semtis įkvėpimo iš bet kurios kultūros, bet kokių tradicijų, niekam neturiu įtikti, prie nieko pritapti, esu visiškai laisvas rinktis, kas man patinka ar nepatinka. Kita vertus, taip pat visur jaučiuosi šiek tiek svetimas, tiek dar besimokydamas Austrijoje ar Anglijoje, tiek Lietuvoje, manau, kad šis jausmas yra kaina, kurią turi sumokėti už tokią neribotą laisvę. Dabar, kai įsileidau savin tiek daug lietuviškumo, visą lietuvių liaudies kultūrą bei tradicijas, viduje užgimė ramybė. Jaučiu, kaip ta šimtmečius tautos kaupta patirtis nuolat yra su manimi, kaip nematomas lagaminas. (šypsosi)
Pakalbėkime apie kūrybą. Žinau, jog įgijote visapusišką, ilgų metų darbo pareikalaujantį išsilavinimą kaip klasikinės muzikos atlikėjas. Kaip įvyko lūžis nuo atlikėjo prie kūrėjo?
Kiek save atsimenu, visada norėjau groti tai, kas patinka, ir nebūtinai tai, kas parašyta natose. Kūrybos užuomazgos slypėjo mano pomėgyje improvizuoti. Būtent improvizacija išlaisvino mane ir kaip atlikėją, ir kaip kūrėją. Laikui bėgant supratau, kad norėčiau savo improvizacijas „įkalinti“ ir pradėti kurti muziką jau kaip kompozitorius. Pirmieji bandymai prasidėjo prieš ketverius metus ir išaugo į įrašytus albumus, muzikinius klipus bei koncertinius turus po visą pasaulį.
Esu dėl to nepaprastai laimingas. Posūkis į savos kūrybos atlikimą man buvo visiškai natūralus, niekada nejaučiau vidinio pasipriešinimo, galbūt dėl to, kad pradžioje viską atlikau pats vienas, turėjau absoliučią laisvę scenoje. Tik vėliau pradėjau eksperimentuoti pasirodydamas ir bendradarbiaudamas su kitais atlikėjais, kaip „Trys keturiose“, Saulius Spindi, „Wooden elephant“, o spalio mėnesį Niujorke už mano nugaros bus visas orkestras! Džiaugiuosi, kad turiu fantastiškų kolegų, kurie man padeda rašant aranžuotes bei pritaikant mano kūrinius įvairiems sąstatams.
Iš kur dažniausiai semiatės įkvėpimo?
Iš pačių įvairiausių dalykų. Pirmasis mano albumas buvo persmelktas lietuviškomis folk intonacijomis, atspindėjo mano tuometinį, sakyčiau, fanatišką susižavėjimą lietuviškomis sutartinėmis bei liaudiškomis melodijomis. Antrajame albume „Crossings“, kurį šiuo metu ir pristatinėju, etno motyvų beveik neliko, jame įprasminti siužetai iš mano paties gyvenimo bei patirties.
Tekstuose gvildenu taip pat socialines, žmonių santykių problemas. Mane skaudina, kad šiais laikais tu gali užsisakyti draugą ar romantinį partnerį kaip patiekalą valgiaraštyje ir taip pat greitai jo atsižadėti. Pasaulis ima stokoti nuoširdumo ir tikro ryšio tarp žmonių, ne tik tarp jų profilių socialiniuose tinkluose. Noriu garsiai kalbėti apie tolerancijos problemą, kuri man itin išryškėjo čia, Lietuvoje, mesti iššūkį įsigalėjusiems stereotipams. Mano naujausiame muzikiniame klipe „In the dream“ pagrindiniai herojai yra diskriminuojamų socialinių grupių atstovai, tokiu būdu noriu atkreipti dėmesį, tarsi pasakyti Lietuvai: „būk gera, daryk ką nors“. Aš nuoširdžiai myliu Lietuvą ir tikrai noriu čia gyventi, tačiau kol kas toks gajus rasizmas, homofobija bei įvairi kitokia diskriminacija trukdo šiai svajonei išsipildyti.
Ar manote, kad muzika gali turėti tiesioginės įtakos žmogui jo gyvenime, priimant sprendimus, susidūrus su sudėtingomis emocijomis?
Be abejonės taip. Kuo daugiau keliauju (o tą darau tikrai dažnai ir daug), tuo labiau įsitikinu, kokia plati ir neaprėpiama yra muzikos kalba. Nors kalbu penkiomis kalbomis, muzika savo universalumu visada nugali jas visas kartu paėmus. Nesvarbu, ar žmogus ir Amerikos, Rusijos, Irano ar dar kokio nors žemės kampelio, muzikavimo ir savitarpio supratimo per muziką džiaugsmas išlieka vienodas. Visada sakau, kad jei žmogų muzika gali sujaudinti ar kaip kitaip paveikti, reiškia, jis turi sielą.
Muzikos atlikimas ir jos klausymas turi tiesioginį ryšį su emocijomis, su empatija, su žmogaus vidiniu pasauliu, kurio neįmanoma paslėpti ar simuliuoti. Kaip jau minėjau, kol kas to tikro nuoširdumo sau pačiam ir aplinkiniams pasauliniu mastu tikrai trūksta, ir manau, kad čia dar švelniai pasakyta. Aš tikiu, kad visos emocijos yra svarbios, ne tik gerosios, ir labai svarbu rasti būdų, kaip saugiai su jomis stoti į akistatą, nesukeliant uragano aplink save. Muzika čia gali labai padėti. Mano paties atveju, kuomet išgyvenau išties sunkų periodą, mane, galiu pasakyti, išgelbėjo muzika, padėjo ištverti tuos sunkius ir gniuždančius jausmus, kurie neretai turi ir nelinksmų pasekmių. Tai savotiška terapija, kuri turi stipresnį poveikį nei bet koks pokalbis.
Man muzika yra dvasinė patirtis, ji kažkuo prilygsta religijai. Grodamas, kurdamas, kaskart prisiliesdamas prie muzikos jaučiu ryšį su aukštesnėmis jėgomis, vieni vadina tai Dievu, kiti Visatos energija, treti niekaip nevadina, tačiau pavadinimai nesvarbu, nes, pripažinkim, visi jaučiame, jog yra kažkas daugiau, nei mūsų materialusis pasaulis, tiesiog kiekvienas pavadina savaip. Jeigu muzika yra tai, kas padeda tau pažinti save ir pasaulį, to ir pakanka.
Šią nenusakomą energiją aš labai ryškiai pajutau lietuviškose sutartinėse – kai girdžiu ar pats atlieku sutartines, mano kūnu bėgioja šiurpuliukai, iškart tampa aišku, kad tai yra šis tas magiško, pirmapradžio, glaudžiai susieto su gamta ir jos stebuklais. Išgyventi šį suvokimą yra nepakartojamas, žodžiais nenusakomas jausmas. Siekiu, kad kuo daugiau žmonių tai pajustų, apie tai sužinotų, savo pasirodymuose atiduodu klausytojams visą savo vidų, tam, kad jie ir patys galėtų labiau atsiverti, bent dalinai išgyventi tai, ką aš išgyvenu. Manau, kad tokiu būdu muzika gali labiausiai pasitarnauti technologijų skydais apsišarvavusiame mūsų pasaulyje. Linkiu kiekvienam pajusti jos jėgą.