Grafą Alexanderį VON SCHÖNBURGĄ (48) turbūt drąsiai galima vadinti kilmingiausiu žmogumi tarp diplomuotų istorikų ir geriausiu istoriku tarp kilmingųjų. „Išeitų, kad nė vienoje srityje nesu itin savas“, – juokiasi žymus Vokietijos žurnalistas ir rašytojas, Vilniaus knygų mugėje pristatęs penktąją savo knygą „Pasaulio istorija išsinešti“.
Kilmingojo rašytojo vizitą į Vilnių surengė Frankfurto knygų mugė, Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir Goethe’s institutas Lietuvoje. Sėdėdama restorane Katedros aikštėje, mintyse veltui repetuoju reveransus ir senovinius angliškus frazeologizmus – Alexanderis, stingdantį žiemos vakarą su žmona Irina atvykęs iš Berlyno, pasirodo esąs draugiškas ir visai neišpuikęs didikas, bendraujantis su aplinkiniais be jokių aukštuomenės ritualų.
Jis džiugiai krykštauja išvydęs lietuvių kalba „Tyto albos“ išleistą savo knygą „Pasaulio istorija išsinešti“: viršelyje pavaizduotas vienkartinis kavos puodelis Dovydo rankose byloja apie amžių didybės ir šiuolaikinio beprotiško skubėjimo sąjungą. Tai ir yra esminė knygos mintis: rašytojas užsimojo sutraukti pasaulio istoriją į porą šimtų puslapių, tai yra – tiek, kiek šiuolaikinis skaitytojas dar įstengtų paimti į rankas.
O kam šiuolaikiniam skaitytojui apskritai išmanyti istoriją?..
Abu mano tėvai turėjo kilmingųjų titulus ir ilgas giminių istorijas, bet neturėjo turto, žemių ir rūmų. Tai – savotiškas paradoksas: tu tarsi esi kilmingas, prie tavo pavardės yra dalelytė „von“, bet kartu esi eilinis pilietis, kuris privalo užsidirbti duonai.
„Domėtis istorija – tai domėtis savimi, – neabejoja Alexanderis. – Istoriją tyrinėjame dėl vienintelės priežasties – norėdami ištirti save.“
Alexanderi, jūs – grafas. Kodėl pasirinkote tapti žurnalistu?
Manau, nesirinkau to pats: tiesiog tai buvo lengviausias kelias, kuriuo nesispyriodamas nuėjau. Matote, neseniai sužinojau, kad turiu šiokį tokį dėmesio deficito sindromą, – o tokiems žmonėms verta tapti žurnalistais ir rašytojais, nes jie gali netrukdomi šokinėti nuo vienos temos prie kitos.
Aišku, galėjau rinktis istoriko kelią: jei visą gyvenimą būčiau gilinęsis į kurį nors vieną istorijos aspektą, pavyzdžiui, gotikinių katedrų lietaus vamzdžių dekorą, dabar jau būčiau visai neblogas lietvamzdžių ekspertas. Bet vargu ar būčiau tai ištvėręs.
Gimėte kilmingoje šeimoje. Kokia buvo jūsų vaikystė?
Abu mano tėvai turėjo kilmingųjų titulus ir ilgas giminių istorijas, bet neturėjo turto, žemių ir rūmų. Tai – savotiškas paradoksas: tu tarsi esi kilmingas, prie tavo pavardės yra dalelytė „von“, bet kartu esi eilinis pilietis, kuris privalo užsidirbti duonai. Turiu pripažinti, kad mano tėvui buvo kur kas sunkiau priimti šį faktą negu man. Jį gelbėjo tik šaudymas: tai tradicinis kilmingųjų pomėgis, kuris buvo kraujyje. Taigi jis pavertė tai profesija – tapo karo žurnalistu.
Aš gimiau Somalyje, po metų ten kilo revoliucija – ir mums teko skubiai grįžti į Vokietiją. Somalyje mano vaikystė buvo lygiai tokia pat kaip kitų vaikų, kartais netgi paprastesnė. Tėvas vairavo „Lada“, mašina siaubingai dvokė tepalu, ir aš gėdydavausi, kai jis mane veždavo į mokyklą, nes kiti tėvai atvažiuodavo mersedesais ir BMW.
Kai paaugau, tėvai išsiuntė į privačią mokyklą Anglijoje. Pamenu, istorijos mokytoja mane nuoširdžiai mylėjo, bet sykį parašė pastabą, kad labai nuolaidžiauju sau. Įsiminiau tai visam gyvenimui, tik nežinau, ar padėjo.
Vis dėlto netapote istoriku?
Universitete baigiau istoriją ir filosofiją, bet žurnalistika pati mane pasirinko gerokai anksčiau. Pradėjau rašyti Miuncheno dienraščiui, būdamas vos vienuolikos: kiti berniukai lėkdavo žaisti futbolo, o aš skubėdavau į redakciją kurti straipsnių. Niekas manęs nevertė, tiesiog tai buvo įdomiau nei namų darbai. Sulaukęs septyniolikos, dar mokydamasis mokykloje, gavau darbą solidžiame žurnale „Esquire“ – be abejo, buvau jauniausias jo reporteris.
Jūs – genijus?
Galbūt vaikystėje buvau genijus, dabar jau nebesu (juokiasi). Žurnalui rengiau reportažus politikos temomis, rašiau interviu su garsiais filosofais.
Vadinasi, rašėte ne apie naktinius klubus ir jaunimo pramogas, kaip derėtų septyniolikmečiui?
Keisčiausia, kad apie tai pradėjau rašyti gerokai vėliau, kai subrendau. Dirbau bene prestižiškiausiame Vokietijos laikraštyje – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“: buvo linksma tokiam rimtam laikraščiui rašyti visokias paskalas.
Aukštuomenės aplinka man yra artima: abi mano seserys ištekėjo už labai turtingų vyrų, viena – už princo, kita – už „Mercedes-Benz“ bendraturčio. Nuo paauglystės teko įsisukti į aukštuomenės ratą: svainio rūmuose nuolat vykdavo pobūviai, juose lankydavosi žinomi ir įtakingi žmonės, taigi buvo lengva apie tai rašyti.
Kai dirbau žurnale „Vanity Fair“, mano pusbrolis Florianas laimėjo „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą „Kitų gyvenimai“ – redakcija, be abejo, išsiuntė mane į Holivudą to aprašyti. Atsidūriau vakarėlyje, kuriame dalyvavo vien žvaigždės: pasijutau šiek tiek nejaukiai, ir vienintelis malonus žmogus, kuris išgelbėjo mane nuo to nejaukumo, buvo Paris Hilton.
Iki tol laikiau ją paviršutiniška ir lėkšta, o pasirodė esanti miela ir supratinga pašnekovė. Papasakojau, kad ruošiuosi kelionei į Niujorką: „Tik neapsistokite „Waldorf Astoria“ viešbutyje“, – įspėjo ji ir paaiškino, kodėl. Teko patikėti – juk tame viešbutyje ji užaugo.
Vis dėlto keista, kad tarp įžymybių pasijutote nejaukiai. Juk pats esate kilęs iš garsios giminės, turinčios kur kas senesnę istoriją nei kiti turtingi amerikiečiai?
Dažnai susimąstau: kas yra mano orumo pagrindas, kuo aš galiu didžiuotis? Mano šeima sena ir kilminga, bet ar tuo galiu puikuotis? Jeigu patekęs į nepažįstamų žmonių kompaniją prisistatyčiau esąs kilmingas grafas, iškart tapčiau jiems svetimas, nubrėžčiau storą brūkšnį tarp savęs ir jų.
Pasitikėjimą savimi visgi sukelia ne kilmingas vardas, o širdžiai miela veikla, geri darbo rezultatai, laimingas asmeninis gyvenimas. Galbūt tas vardas šiek tiek pasitarnavo per karjerą, bet vien jis nebūtų padėjęs – reikėjo ir gabumų, ir valios. Jei būčiau skynęsis kelią vien vardu, šiandien redakcijoje tikriausiai pilstyčiau kavą.
Be to, yra dar vienas paradoksas: žurnalistai manęs nelaiko visiškai savu, nes aš, suprask, kilmingas, todėl man nereikia nei didelio atlyginimo, nei pagalbos. Kilmingi giminaičiai į mane irgi žiūri kreivokai – juk aš žurnalistas!.. Taigi dažnai pasijuntu atsidūręs tarp dviejų ugnių.
Jūsų žmona, Hesės princesė Irina, irgi kilusi iš labai kilmingos šeimos. Galbūt Europoje egzistuoja koks nors aukštuomenės klubas, kurio nariai tuokiasi tarpusavyje ir nesidairo į paprastus žemės gyventojus?
Iškart noriu pasiteisinti: aš laikausi tradicijų. Noriu auginti vaikus taip, kaip mane augino, puoselėti tas pačias moralines vertybes. Jei būčiau vedęs merginą iš kito socialinio sluoksnio, šeimoje tuojau būtų išlindę nesutaikomų skirtumų. O pamilti Iriną ir bendrauti su ja buvo paprasta, nes mudu – labai panašūs.
Iki vestuvių žmona dirbo Londono banke, paskui augino vaikus. Jų turime tris: Marią-Letitią, Maximusą ir Valentiną. Dabar, kai jie užaugo, Irina vėl norėtų dirbti, bet sudėtinga rasti darbą po dvidešimties metų pertraukos.
Kaip dabar atrodo jūsų įprasta diena?
Keliuosi anksti ryte ir sunkiai dirbu, nes šiuo metu rašau šeštąją knygą ir darbuojuosi „Bild“ redakcijoje. Be to, reikia rūpintis šeima. Rytais važiuoju į kontorą, nuo devynių iki pietų rašau knygą, pailsiu, tada prisijungiu prie redakcijos darbo.
Sunku koncentruotis į du dalykus. Naujoji knyga – apie dorybes, idealus, senamadiškus dalykus naujajame amžiuje. Juk šiais laikais kalbėti apie ištikimybę sutuoktiniui ar paklusnumą – tikras iššūkis.
Lietuva nuo šiol jus pažins kaip žmogų, puikiai valdantį žodį ir gerai išmanantį istoriją. Reikia pripažinti, pasaulio istoriją savo knygoje nupasakojote itin patraukliai.
Ačiū! Bet labai noriu priminti, kad mūsiškė istorija – tik požiūris iš mūsų siauros perspektyvos. Skaičiuoti žmonijos istoriją paprastai pradedame nuo laikų, buvusių maždaug prieš 10 tūkstančių metų, – nuo civilizacijos pradžios, Babilono, Egipto ir panašiai. Tačiau žmonės, tokie pat kaip mes, Žemėje gyveno jau prieš 300 tūkstančių metų. Nuo to laiko klostėsi neįtikėtina žmogaus sėkmės istorija, bet nuo kultūrinės revoliucijos, deja, ritosi tik žemyn: žmonės pradėjo rengti karus, žudyti, niokoti – ir viską sugadino.
Taigi šie laikai yra savotiškas ankstesnės istorijos post scriptum, tačiau kažkodėl gilinamės tik į juos. Ir kodėl mes manome, kad žmogus – svarbiausias gamtos kūrinys?.. Kaip egocentriška! Kai pagalvoji, nuo medžio atitrūkęs ir nukritęs lapas yra lygiai toks pat svarbus kaip genocidas Ruandoje.
Mano bičiulis, istorijos profesorius iš Jeruzalės, sako: jei planeta dabar staiga dingtų, galaktika to net nepastebėtų. Žemė mūsų galaktikoje tėra taškelis, mažytė provincija. O juk galaktikų yra milijonai... Įsivaizduokime: jei visos tos galaktikos turėtų televiziją, apie Žemės išnykimą net nebūtų pranešta per vakaro naujienas! Net ekrane bėgančioje juostelėje nebūtų apie tai parašyta! Tai tiek to mūsų svarbumo...
Kaip manote, kodėl žmogus apskritai turi išmanyti istoriją?
Aristotelis sakė, kad viskas turi pabaigą. Visi privalome turėti kokį nors tikslą. Pasaulio istorija – tai ir kiekvieno individo istorija: gerus ir blogus sprendimus, kurie paveiks ateitį, gali priimti ir vienas žmogus, ir visa šalis. Taigi istorija – tai mokslas apie gyvenimą, tik kartais ji pasakojama labai neįdomiai, pažeriant vien krūvą datų ir sausų faktų, o kartais...
Tuo įsitikinsime perskaitę jūsų knygą. Kaip manote, ar ji sulauks tokios pat sėkmės kaip ankstesnės?
Sėkmingiausia turbūt buvo pirmoji mano knyga „Kaip būti stilingu vargšu“, kuri išversta į dvylika kalbų. Ją parašiau, kai praradau darbą „Frankfurter Allgemeine Zeitung“: užuot ašarojęs, sudėjau savo patirtį į knygą, ir tai tapo puikia terapija.
Jūs iš tiesų laikėte save vargšu?..
Vėlgi – viskas priklauso nuo požiūrio. „Skurdo“ sąvoka visuomet ginčytina: Bangladešo provincijos gyventojas, palyginus su europiečiu, yra vargšas, bet savo šalyje – ypač jei turi nuosavą kioskelį, gali būti laikomas turtingu.
Lygindamas save su protėviais, drąsiai galiu vadintis vargšu, nes nepaveldėjau nė cento, – viską, ką turiu, reikėjo užsidirbti pačiam. Netekęs darbo nebeturėjau pajamų, atidaręs pašto dėžutę išvysdavau tik krūvą sąskaitų ir įspėjimų, kad man tuoj atjungs elektrą.
Bet knygoje bandžiau įrodyti sau, kad viskas nėra taip blogai. Labai arogantiška vadintis vargšu, kai patogiai gyvenu Berlyne, – o žmonės Lenkijoje gyvena kur kas prasčiau. Vokiečiai tuo metu buvo pamėgę skųstis, kad gyvenimas blogėja: ak, jie nebegali atostogauti Mauricijuje dukart per metus ar įsigyti septinto naujausio televizoriaus!.. Kai parašiau tą knygą, jie liovėsi skųstis.
Būtų įdomu paskaityti ir jūsų knygą „Viskas, ką norėjote sužinoti apie karalius, tik nedrįsote paklausti“. Kam ji skirta?
Viliuosi, kad toje knygoje atskleidžiau tiesą apie karalių gyvenimą. Mes gyvename tokiame amžiuje, kur dievinami modernūs dalykai, o senieji šiurkščiai atmetami. Niekiname tradicijas, arogantiškai tikime, kad ankstesnės kartos žmonės buvo idiotai ir nieko neišmanė. Pats tikrai nemanau, kad žmonės, gyvenę prieš kelis šimtus metų, buvo kvailiai. Man viena iš gražiausių senųjų tradicijų – hierarchijos idėja, toji karališka romantika, karališkųjų šeimų paslaptys ir magija.
Alexanderio žmona Irina Verena, Hesės princesė, kraujo ryšiais artimai susijusi su garsiausiomis Europos karališkosiomis šeimomis. Anglijos princai Williamas ir Harry – jos antros eilės pusbroliai
Ar laikotės karališkųjų tradicijų ir savo šeimoje?
Bepigu būti kilmingam, kai gyveni rūmuose, o tu pabandyk išlikti kilmingas, gyvendamas nuomojamame bute!.. Tuomet giminės tradicijos ir įgyja didžiausią svarbą. Taip, aš labai stengiuosi jų laikytis: lankausi bažnyčioje, vaikams pasakoju apie tikrąsias vertybes. Saugau santuoką, užuot bėgiojęs nuo vieno sijono prie kito.
Žinau, kad vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio: pagavęs savo keturiolikmetį, slapta rūkantį už kampo, negaliu smarkiai pykti, nes pats rūkau. Bet kai sūnūs mato, kaip pagarbiai elgiuosi su jų motina, tikiuosi, kad pagarbiai elgsis ir su savo žmonomis. Tik gaila, kad mokykla juos kartais moko priešingų dalykų nei aš: pavyzdžiui, šiandien ten mokoma neskirstyti žmonių į vyrus ir moteris, o aš tam negaliu pritarti nė per nago juodymą. Tai absurdas jau vien žiūrint per biologijos prizmę: pavyzdžiui, jei man šautų į galvą atlikti lyties keitimo operaciją, argi paskui galėčiau dalyvauti olimpinėse teniso varžybose su moterimis?.. Ne, nes vis tiek būčiau daug stipresnis. Deja, jei mano vaikai tai rašytų kontroliniuose darbuose, gautų blogus pažymius.
Kokio kelio linkėtumėte savo vaikams?
Pastebiu, kad vaikai nori būti tokie kaip žmonės aplink juos. Ačiū ponios Merkel politikai – ji įleido į šalį daugybę žmonių iš Sirijos, Šiaurės Afrikos, dėl to socialinė aplinka Berlyne labai pasikeitė. Mano vyresnėlis nori būti toks kaip jo bendraamžiai, todėl klausosi nešvankaus repo, vaikšto su treningais, skutasi plaukus, į kalbą vis įterpia arabiškų žodžių. Man neramu, nes norėčiau, kad jis puoselėtų manąją kultūrą, todėl išsiunčiau mokytis į Angliją. Bet kai jis grįžta namo, vėl apsivelka treningus ir klausosi repo.
Dukra – ambicinga, domisi istorija ir filosofija, didžiuojuosi ja. Jaunėlis gerai mokosi, sportuoja, bet yra priklausomas nuo technologijų. Suprantu, kad privalau remti ir palaikyti savo vaikus, bet negaliu iš jų nulipdyti, ko panorėjęs. Ateina laikas, kai jie išeina savo keliais, ir man tenka priimti jų pasirinkimą, net jei tam nepritariu. Vaikus reikia mylėti, o ne teisti.
