Lietuvius į tamsą panardinę prodiuseriai: „Galima matyti ne akimis, o širdimi“

Laura Paukštė ir Dominykas Kubilius / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2018-07-22 17:30
Kurdami originalų LNK televizijos projektą „Tamsoje“, kompanijos „TymDrym“ prodiuseriai Laura PAUKŠTĖ (40) ir Dominykas KUBILIUS (40) tikrai vylėsi sulaukti atgarsio. Tačiau nesitikėjo tarptautinio pripažinimo: pasaulinėje TV formatų mugėje šis lietuviškas projektas buvo išrinktas geriausiu.

Pasaulyje analogų neturintis realybės šou-eksperimentas „Tamsoje“ nuo pat pradžių sulaukė didelio dėmesio. Jo dalyviai, regintys ir neregintys žmonės, aštuonias savaites gyveno visiškoje tamsoje, jų gyvenimo vingiai kas vakarą buvo transliuojami per LNK. Vasarą žiūrovai išrinko projekto nugalėtoją – ja tapo pasvalietės rokerės Simonos Karinauskaitės ir neregio Andžėjaus Ravano pora, bet finalo išvakarėse laidos kūrėjus pasiekė dar viena gera žinia: Budapešte vykusioje TV formatų mugėje ir konferencijoje „NATPE Budapest International“ formatas „Tamsoje“ išrinktas geriausiu.

„Ką ir besakyti – skrajojame kaip ant sparnų. Projektas, kaip sakome, baigėsi su trenksmu... Apdovanojimas tikrai išskirtinis: joks kitas projektas nėra tokio gavęs per visą lietuviškos televizijos istoriją“, – džiaugsmu dalijasi „Tamsoje“ kūrėjai, prodiuseriai, sužadėtiniai Laura Paukštė ir Dominykas Kubilius.

Prisimenate, kaip patys reagavote pirmąsyk išgirdę unikalią projekto idėją?

Laura: Pradinė idėja priklauso LNK. Mus tiesiog pasikvietė ir ją pateikė, o mes turėjome sugalvoti, kaip iš idėjos sukurti televizinį projektą. Ją išgirdę kokia dešimt minučių tylėjome... Ne veltui ji skina laurus – mintis išties labai nauja ir netikėta. Per dvidešimt darbo metų esame kūrę kone visko, bet šito dar neteko. O labiausiai sužavėjo tai, kad šiais laikais komercinė televizija nori socialinio projekto!

Dominykas: Žiūrovams pritraukti dažniausiai naudojami labai paprasti ginklai: meilės istorijos, nuogybės... O socialinės temos Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, nors Vakaruose jau seniai nagrinėjamos. Bet mums netikėčiausia buvo ne tai, kad regos negalią turintys žmonės dalyvaus televizijos projekte. Didžiausias kuriozas – kad reikia filmuoti tamsą! Kaip parodyti tamsą televizijoje?

Filmuose visi matėme naktinio stebėjimo kamerų, rodančių baisų žalią vaizdą ir vaiduoklius baltomis akimis, bet mums tokios tikrai netiko. Ieškojome tinkamų: Lietuvoje neradome, siuntėmės iš Vokietijos. Projekto pradžioje jos kone padarė mums meškos paslaugą: taip gražiai filmavo, kad žiūrovams buvo sunku patikėti, jog regi absoliučią tamsą. Todėl leisdavome ateiti dalyvių artimiesiems, kviesdavome žinomus žmones, kad papasakotų savo potyrius ir patvirtintų, jog tamsa kambaryje išties aklina.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Diskusijų turbūt sukėlė ne tik tamsa, bet ir medicininiai klausimai: ar žmonių regėjimui nepakenks toks ilgas buvimas aklinoje tamsoje?..

Dominykas: Iš pradžių buvo šiek tiek baisu, nes nė vienas konsultavęs medikas negalėjo pasakyti, kas mūsų laukia. Klausėme geriausių psichologų ir psichoterapeutų, kaip tamsa paveiks dalyvius, – jie vartė pasaulinę literatūrą, bet nerado pavyzdžio, kuriuo galėtų remtis.

Tarėmės su akių gydytojais, profesoriais – jie lygiai taip pat vartė literatūrą ir gūžčiojo pečiais, nes nieko panašaus nėra buvę. Tik patarė retkarčiais išleisti žmones iš tamsos į šviesą, bet jokiu būdu nedaryti to staigiai. Darydavome tai pamažu: iš pradžių įleisdavome šviesos į kambarį, tada žmonės užsidėdavo akinius nuo saulės, į lauką išeidavo prietemoje... Viskas baigėsi gerai. Be abejo, pabūti tamsoje bandėme ir patys: aš ištvėriau porą valandų, bet visą laiką kamavo mintis, kada galėsiu ištrūkti į šviesą. Jaučiausi nesaugiai, kažkodėl vaikščiojau pasilenkęs, nors kambario lubos – aukštos...

Laura: O aš išbuvau keturias valandas – ir drąsiai būčiau galėjusi išbūti ilgiau! Nustebome, kad regintys dalyviai labai greitai adaptavosi tamsoje. Manėme, bus dramų, po pirmos paros jie lauš duris ir veršis laukan... Pirmąsias valandas iš tiesų buvo ašarų ir liūdesio, bet kitą dieną jie pabudo – ir pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Tiesa, kai kurie dar ilgai painiojo šaldytuvo duris su laukujėmis arba blynus – su kiaušiniene, bet dauguma prisitaikė: kokia lanksti būtybė visgi yra žmogus!.. O kai retkarčiais išleisdavome į šviesą, jie tiesiog... žiūrėdavo. „Kokie žali lapai, kokia mėlyna jūra“, – grožėdavosi. Projektas mums visiems atvėrė akis: pasaulį pamatėme kitomis spalvomis, įvertinome tai, ką turime.

Dominykas: Kita vertus – sužinojome, kaip gyvena neregintys žmonės. Televizijos projektui surasti aklų dalyvių, žinoma, buvo sunkiau nei reginčių. Nesinori nieko įžeisti, bet neįgalus žmogus Lietuvoje dažnai priverstas sėdėti užsidaręs namie. Rasti optimistišką, trykštantį noru gyventi, besilinksminantį akląjį ne taip lengva. Mums labai padėjo mokymų centras „Dialogas tamsoje“: daugelis neregių atėjo iš ten. Projektas įkvėpė teigiamų minčių bei gyvenimo džiaugsmo ir neįgaliems žiūrovams, o jų, sprendžiant iš peržiūrų su transkripcijomis skaičiaus, buvo tikrai daug.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Laura: Neregintys žmonės, kuriuos pažinome, gyvena lygiai taip pat, kaip mes. Taip, jie nemato, bet lygiai taip pat mokosi, linksminasi, sportuoja, įsimyli... Pasirodo – galima matyti ne akimis, o širdimi. Ir neregiams nebūtinai reikia pagalbos. Daugelis jų pasakojo anekdotines situacijas, kad stotelėse aplinkiniai tempia į troleibusą, nors jie to nenori, bando pervesti per gatvę, nors jie visiškai nenori per ją eiti... Jie nepageidauja begalinės globos. Frazė, kad yra kitokie, juos žeidžia – jie yra tokie pat, kaip mes. Projekto šūkis – „Draugystė, kuri pakeis pasaulį“ – gal ir buvo itin skambus, bet tiesos jame yra: mes pamatėme, kaip gyvena žmonės, kurių anksčiau nesutikdavome.

Kas bus toliau? Projekto apdovanojimas atneš ką nors gražaus?

Dominykas: Jau kitą dieną po apdovanojimų ceremonijos sulaukėme trijų pasiūlymų iš didžiausių televizijos distributorių, kad norėtų pradėti derybas ir mūsų projektas taptų pasaulinis. Tikimės, kad „Tamsą“ pamatys visas pasaulis, o Lietuvos vardą garsins ne tik sportininkai ir menininkai, bet ir televizijos projektų kūrėjai.

Naujausi straipsniai