Susituokti ūkanotų kalnų, ežerų ir nežemiško grožio kupiname Naujosios Zelandijos peizažo fone – misija neįmanoma? „Dar ir kaip įmanoma“, – tvirtina dekoratorė, floristė Indrė TVARKŪNAITĖ (29) ir verslininkas, buvęs Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Karolis DOBROVOLSKAS (28), tris savaites keliavę po tolimąją šalį, o iš ten grįžę jau kaip vyras ir žmona.
Vos susipažinę prieš penkerius metus Indrė ir Karolis išsiaiškino, jog abu labai mėgsta keliauti. Į pirmąją kelionę po Tel Avivą jie leidosi po trijų mėnesių draugystės, vėliau maršrutų vis daugėjo.
„Kelionėje geriausiai pažinsi žmogų, – įsitikinę abu. – Laikui bėgant suvokėme, jog mums kartu puikiai sekasi, ir nusprendėme tapti šeima.“
Tuomet prasidėjo diskusijos apie vestuves. Pati Indrė, prekės ženklo „Šventinis staliukas“ įkūrėja, jau trečius metus dirba vestuvių versle. Tačiau mintis apie pobūvį Lietuvoje ir ilgą sėdėjimą už stalų Karoliui nekėlė entuziazmo: būsimąją žmoną jis įkalbinėjo susituokti svetur.
„Iš pradžių tai manęs visai nežavėjo, – pripažįsta Indrė. – Maniau, kad tokią svarbią akimirką artimieji privalo būti šalia. Dariau dar vieną klaidą: vestuves svetur kažkodėl įsivaizdavau tik paplūdimyje. Barjerai ėmė griūti, kai Karolis pasiūlė susituokti Naujojoje Zelandijoje: žinodamas, jog tai viena iš mano svajonių krypčių, nujautė, kad neatsisakysiu. Ir supratau, jog akimirka, kai būsime dviese ir sakysime įžadus kur nors kalno papėdėje, bus labai intymi ir romantiška. Tėvams tai pranešėme atsargiai, bet, mūsų nuostabai, jie palaimino šią mintį.“
Pora ėmė domėtis, ar Lietuvos piliečiams įmanoma susituokti Naujojoje Zelandijoje. Vien simbolinės ceremonijos nenorėjo – buvo svarbu, kad santuoka būtų įregistruota ir Lietuvoje.
„Informacijos ieškojome kruopščiai: norėjosi būti užtikrintiems, jog nukeliavus taip toli viskas nesugrius vien dėl to, kad nepristatėme kažkokio dokumento, – pasakoja. – Oficialiuose Naujosios Zelandijos tinklalapiuose smulkiai nurodyta, ko reikia norint susituokti šioje šalyje: pasirodo, tai daro daugybė žmonių iš viso pasaulio.
Išsirinkome, kurioje saloje ir mieste norime susituokti, – juo tapo Kvinstaunas. Privalėjome arba susituokti biure, arba nusisamdyti žmogų, kuris mus sutuoktų pasirinktoje vietoje. Taip mūsų gyvenime atsirado Jodie, sertifikuota profesionalė. Ji įnešė pasitikėjimo, jog viskas bus gerai.“
Puokštę nuotaka pasidarė pati: „Keletą gėlių pirkau vietinėse parduotuvėse, kitų tiesiog prisiskyniau pakelėje. Tokią savo puokštę ir įsivaizdavau – laukinę, spalvingą, kaip pati Naujoji Zelandija.“
Prašymus susituokti pakako užpildyti internetu, papildomų dokumentų iš Lietuvos pristatyti nereikėjo.
„Kvinstaune užteko penkias minutes užtrukti teismo rūmuose ir vieną kartą pasirašyti, o štai santuokos įregistravimas Lietuvoje buvo sudėtingesnis: teko laukti iš Naujosios Zelandijos atkeliaujančio santuokos liudijimo ir apostilės, juos išversti į lietuvių kalbą. Tik po to galėjome kreiptis į metrikacijos biurą, kad mūsų santuoką įtrauktų į registrą, – vardija pora. – Bet tikrai buvo verta stengtis.“
Sužadėtinių nuomonės labiausiai išsiskyrė renkantis vestuvių fotografą. Karolis manė, jog vertėtų rinktis pigesnį, bet Indrė įtikino, kad fotografas turi būti įgudęs fiksuoti emocijas, atskleisti įspūdingus vaizdus ir nusimanyti apie gražiausias apylinkes.
„Žinojome, jog artimųjų per ceremoniją nebus šalia, o tą akimirką jie visgi norės pamatyti, tad dėl šito nevalia taupyti, – teigia. – Ir dabar negalime atsidžiaugti nuotraukomis!“
Savo aprangai jie neteikė ypatingo dėmesio, bet nuotaka Lietuvoje visgi išsirinko baltą suknelę, jaunikis – kostiumą. Į grožio salonus Kvinstaune jiedu nėjo, puokštę Indrė pasidarė pati: „Keletą gėlių pirkau vietinėse parduotuvėse, kitų tiesiog prisiskyniau pakelėje. Tokią savo puokštę ir įsivaizdavau – laukinę, spalvingą, kaip pati Naujoji Zelandija.“
Jiedu buvo beveik įsitikinę, kad prieš ceremoniją sulauks netikėtumų. Buvo teisūs: išsirinkta vestuvių vieta realybėje pasirodė visai kitokia, nei žiūrint per „Google Street View“, tad teko ieškoti kitos.
„Turėjome kelis kriterijus: vieta turi būti lengvai pasiekiama, atokesnė, su akiai mielais vaizdais. Po pirmųjų paieškų suėmė nevalingas jaudulys, kurį prieš vestuves tikriausiai patiria kiekviena nuotaka: nė viena vieta man neatrodė tinkama, – šypsosi Indrė. – Galiausiai, grįždami iš paskutinės apžiūros, užklydome į vietą, apie kurią buvo užsiminęs mūsų fotografas. Tai kelias į slidinėjimo trasą: žiemą eismas ten gana intensyvus, bet vasarą apsilanko tik tie, kurie nori pamatyti Kvinstauno apylinkes iš aukštai. Sustojus vienoje iš apžvalgos aikštelių, abejonių neliko – ta vieta buvo ideali.“
Ceremonijos dieną oro prognozės lietaus nepranašavo, o jaunieji nebejautė jaudulio ir buvo užtikrinti, jog viskas seksis puikiai. Atvažiavę į suplanuotą ceremonijos vietą, rado ten stovintį kažkokį automobilį.
„Kai paprašėme, kad patrauktų mašiną bent pusvalandžiui, tai padaryti vairuotojas griežtai atsisakė, – prisimena Indrė. – Bet labai nenusiminėme: užteko pavažiuoti šiek tiek aukščiau, ir radome dar gražesnę vietą!“
Ten, kur driekiasi kalnai, lygumos ir ežerai, pora prisiekė vienas kitam amžiną meilę, jų liudininkais tapo Karolio sesuo su draugu.
„Oras buvo puikus, vaizdai gniaužė kvapą, o mes jautėmės laimingiausi žmonės žemėje, – patikina. – Ceremonija vyko anglų kalba. Jodie papasakojo apie mūsų pažinties pradžią: buvo miela prisiminti, kaip jautėmės vos susipažinę. Trumpą skaitinį perskaitė Karolio sesuo Algimantė, o mes nesulaikėme ašarų... Bet kai atėjo metas vietoj lietuviško „taip“ angliškai ištarti: „Imu tave, Karoli Dobrovolskai, į savo vyrus“, jau švytėjome didelėmis šypsenomis.“
Po vestuvių tęsėsi vasariškas medaus mėnuo – pora keliavo po salas ir stengėsi kuo daugiau pamatyti.
„Pietų salos gamtos grožis išties išskirtinis, kas keletą kilometrų galima rasti įspūdingų vaikščiojimo takų. Sraigtasparniu skridome į Prano Juozapo ledyną, o ten su gidu tris valandas kopdami tyrinėjome jo grožį – tai išties buvo viena įspūdingiausių gyvenimo patirčių, – pasakoja. – Sužavėjo ir kruizas po Milfordo sąsiaurį: nuostabūs kalnai, kriokliai, Tasmanijos jūra ir aplink laivą plaukiojantys ruoniai paliko neišdildomą įspūdį.“
Šiaurės saloje jaunavedžiai lankė muziejus, tradicinį maorių kaimelį, susipažino su vietos gyventojų kultūra. Kelionę vainikavo išvyka į Vaihekės salą, kuri savo klimatu panaši į Pietų Prancūziją, todėl ten klesti vynuogynai.
„Kelionė buvo nepamirštama visomis prasmėmis, – šypsosi pora. – Džiaugiamės, kad nepabūgome organizuoti vestuvių patys: pasirodo, tai ne taip jau sunku, o sutikti puikūs žmonės Naujojoje Zelandijoje leido pasijusti lyg antruose namuose.“
