Lietuvių modelis Edita Vilkevičūtė vėl papuošė žurnalo „Vogue“ viršelį – šį kartą juo gėrisi Meksika

Edita Vilkevičiūtė - ant meksikietiškojo "Vogue" viršelio / "Vogue" viršelis
Autorius: System
Publikuota: 2017-05-25 16:34
Birželio mėnesio meksikietiškojo „Vogue“ žurnalo numerį puošia bene garsiausias Lietuvos modelis Edita Vilkevičiūtė (28).

Lietuvę įamžino fotografas Chrisas Collsas.

Edita yra vienintelis modelis iš Lietuvos, kuris demonstravo garsiąją „Victoria's Secret“ apatinių drabužių kolekciją. 2015 metais iš Kauno kilusi mergina atsidūrė daugiausia uždirbančių pasaulio modelių sąraše.

Meksikai ir Lotynų Amerikai skirtas „Vogue“ – ne pirmas kartas, kai modelis iš Lietuvos atsiduria ant pasaulyje garsaus žurnalo viršelio. Edita daug dirba visame pasaulyje, tačiau rado laiko ir lietuviškam sumanymui – ji kartu su mados namais „Sirena“ bei jų įkūrėja Irena Serapiniene 2015-aisiais sukūrė rankinių kolekciją.

Tuomet apie tai ji davė interviu žurnalui „Žmonės“, tuo pačiu atverdama šiek tiek ir savo asmeninio gyvenimo detalių.

Ko gero, ne pinigai ir turbūt ne šlovės troškimas buvo pagrindinis akstinas kurti rankinių kolekciją?

Idėja susikurti rankinę SAU atsirado iš natūralaus poreikio: kurį laiką nedrįsau pripažinti, kad, skersai išilgai maišydama po pasaulį, nerandu nusipirkti mano poreikius tenkinančio daikto. Man reikėjo paprasto, patvaraus krepšio (mintyse ilgą laiką jį vadinau tiesiog „taše“), į kurį galėčiau susimesti viską, ko reikia. Jei į paplūdimį – tai porą rankšluosčių, didelį butelį vandens.

Nei nuolatiniai skrydžiai (lėktuve jaučiuosi puikiai), nei buvimas žmonių būryje, nei skirtingos laiko juostos manęs nevargina. Jaučiu, kad gyvenu gyvenimą ir noriai jį semiu pilnomis saujomis.

Esate taip arti garsiausių pasaulio mados kūrėjų, bet rankinių kolekciją kūrėte čia, Lietuvoje. Netgi nusprendėte dirbti su maža šeimos įmone „Sirena“. Kodėl?

Ir anksčiau žinojau jos darbus, bet mintis apie realų bendradarbiavimą kilo beveik atsitiktinai. Kartą mugėje atkreipiau dėmesį į patinkančias rankines – tai buvo „Sirenos“ gaminiai. Pasimatavome, pasikalbėjome su jų dizainere Irena, ir su „Sirenos“ rankinėmis namo grįžome aš, mano mama ir sesuo. Tai buvo pernai. Vėliau visos susitikome kalėdinių pietų, taip bendros kūrybos idėja ėmė materializuotis.

Rinkdamasi partnerius norėjau bendrauti su tokiais, kurie išmano savo amatą nuo gaminio užuomazgų iki pardavimo. Juk taip ir būna šeimos įmonėse – vienas žmogus ir moka odą parinkti (jei reikėtų, gal net pasiūti galėtų?), ir apie jos apdirbimą išmano, ir žino, koks turėtų būti galutinis produktas. Be to, man labai patiko mados namų „Sirena“ filosofija: „Nieko nesitikiu, nieko nebijau, esu laisvas.“ Negana to – mūsų bendradarbiavimas yra ir gražus „Sirenos“ 20 darbo metų įprasminimas.

Ir kokia gi yra jūsų svajonių rankinė?

Pirmiausia pradėjome kurti didelį, talpų krepšį, apie kurį svajojau. Kurio man vis trūko nuolat keliaujant darbo reikalais ar atostogų metu. Aiškiai žinojau, kokią funkciją šis daiktas turi atlikti: į jį turi tilpti, galima sakyti, visas mano gyvenimas. Be to, dar norėjau, jog nereikėtų rūpintis krepšiu: kad galėčiau jį numesti ant smėlio ar žolės ir nesukti galvos dėl to, ar išsiteps, peršlaps nuo lietaus, išsitampys, pajuoduos, paruduos arba kaip nors pasikeis metalinės detalės. Norėjau tvirto, patikimo, natūralaus, paprasto ir funkcionalaus daikto. Dabar labai madinga aplink odinius daiktus šokinėti kaip apie kokią princesę – patepti, pamaitinti, paglostyti, paguldyti, užkloti... Iš tiesų tai yra viena natūraliausių, seniausių ir kartu tvirčiausių medžiagų, nuo seno tarnaujančių žmogui, o ne atvirkščiai. Norėjau, kad būtų išgryninta ir pabrėžta ši savybė, todėl kolekcijos gaminiai nebus apkrauti papildomomis detalėmis – tik tvirta oda ir plienas. Patikėkite, medžiagų natūralumas, tikrumas užburia, kaip ir visa kita, kas nepakeista žmogaus.

Taip iš natūralaus mano poreikio atsirado devyni gaminiai: didelė kuprinė, įprasto dydžio kuprinė, krepšys maišas, rankinė, sportinis-kelioninis krepšys, delninė, kosmetinė, užrašų knygelė ir diržas. Viską išbandžiau pati.

Gretos Skaraitienės / 15min nuotr.
Gretos Skaraitienės / 15min nuotr.

Ne vienus metus žiniasklaidoje esate pristatoma kaip garsiausia Lietuvos manekenė. O kas jus pačią labiausiai tebesieja su Lietuva?

Kaip ir kiekvieną dirbantį ar dėl kitų reikalų daug laiko svetur praleidžiantį žmogų Lietuva labiausiai traukia tuo, kad čia yra šeima. Ji man – svarbiausia. Džiaugiuosi, kad mums pavyko išsaugoti labai artimą ryšį ir šiltus santykius. Be to, aš vis dar nesiliauju žavėtis Lietuvos gamta. Man kaskart patinka čia grįžti pailsėti, susitikti su draugais. Lietuvoje lėtesnis tempas, todėl čia atsigaunu, pasikraunu teigiamos energijos, nurimsta mintys...

Kas iki šiol jums primena jūsų, kaip modelio, darbo pradžią? Kieno nors pasakyti žodžiai, išsaugotas įspūdis ar suvokta mintis?

Per pirmąją savo, kaip modelio, kelionę į Ispaniją susipažinau su modeliu Berta Grigaliūne ir fotografe Bèla Adler. Su jomis likome draugėmis iki šiol. Žmonės yra viena nuostabiausių dovanų, kokias tik gali dovanoti mano darbas. Nė neįsivaizduojate, kiek prikaupėme įspūdžių ir prisiminimų per dešimt metų!

Daugelis modelių pasakoja širdį draskančias istorijas, kaip reikėjo iškęsti nešvarią konkurenciją ar netgi badauti norint patekti į mados olimpą. Jūs tokiomis istorijomis niekada nesidalijote. Nejaugi jų nebuvo?

Na, turbūt nepatenku į tas klasikines istorijas apie vienišas, nelaimingas paaugles. Vieniša niekada nesijaučiau. Man visada patiko keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis. Apskritai aš mėgstu bendrauti. O ir pirmose kelionėse mane „saugojo“ ir susikalbėti padėjo mano minėta draugė Berta. Nebijau pripažinti: mane tikrai lydėjo sėkmė.

Tikra sėkme galima vadinti jūsų debiutą ant podiumo: kaip „Just Cavalli“ kolekcijos modelis debiutavote 2007-aisais.

Negalėčiau tiksliai įvardyti, kokia konkrečiai mano sėkmės formulė. Bet tikrai galiu pasakyti, kad šiame darbe reikia visko: ir fizinių duomenų, ir tam tikrų charakterio savybių, ir sėkmės.

Kokias pamokas tenka išmokti, norint išsikovoti vietą mados ir grožio džiunglėse?

Man pirmiausia teko išmokti suvaldyti aukštakulnius (juokiasi). Aš juk net nebuvau jų matavusis!

Pasaulio modelių reitinge jūs užimate 23 vietą, tarp seksualiausių – 15. Jūsų karjeros sąraše – daugybė garsių mados vardų. Daug kam kaip viršūnė skamba vien apatinių drabužių „Victoria’s Secret“ vardas: 2009-aisiais demonstravote šią kolekciją. O ką įvardytumėte kaip svarbiausią darbą?

Prancūziško „Vogue“ viršelis su Mario Testino nuotrauka, darbai su Karlu Lagerfeldu. Ypač jo pirmasis trumpametražis filmas, kuriame įkūnijau Coco Chanel. Ir daugybė kitų darbų su geriausiais mados fotografais.

Ko gero, Karlą Lagerfeldą būtų galima pavadinti jūsų krikštatėviu mados pasaulyje?

Turiu visą krikštatėvių komandą (juokiasi)! Bet daugiausia mane išmokė bičiulė fotografė Bèla. Pradėjus modelio darbą reikėjo greitai įgyti žinių, kaip pozuoti, kaip elgtis prieš filmavimo kameras. Visko mokiausi čia ir dabar, tarsi pagreitintu kursu. Daug patirties gavau dirbdama su Karlu Lagerfeldu, fotografais Mario Testino, Stevenu Meiseliu, Sølve Sundsbø, buvusiu mados namų „Balenciaga“ dizaineriu Nicolu Ghesquière.


Apsinuoginimas prieš fotokameras – kone labiausiai pastebima ir aptariama modelio darbo dalis. Ar turite kokių nors principų, ribų, kada sutinkate ir kada atsisakote?

Nuogas kūnas man yra grožis. O dėl pasirinkimo: visi man siūlomi darbai apsvarstomi didelės komandos Niujorke ir Paryžiuje.

Vis dėlto kokią kainą jaučiatės sumokėjusi už sėkmę, kuri jus lydi mados pasaulyje?

Nesijaučiu nieko praradusi. Priešingai: tik džiaugiuosi, kad būtent tokiu keliu pasuko mano gyvenimas. Ypač vertinu, kad savo šeimai galėjau parodyti tiek daug pasaulio, man tai labai svarbu. Neturėjau susikūrusi jokių svajonių ar iliuzijų apie modelio darbą, net neįsivaizdavau, ką tai reiškia. Bet dabar galiu pasakyti, kad nei nuolatiniai skrydžiai (lėktuve jaučiuosi puikiai), nei buvimas žmonių būryje, nei skirtingos laiko juostos manęs nevargina. Jaučiu, kad gyvenu gyvenimą ir noriai jį semiu pilnomis saujomis.

Jokių skandalų, jokių viešų romanų – tai jūsų gyvenimo principas?

Ypatingų strategijų nekuriu, tačiau aiškiai esu suvokusi: matomas yra mano darbas, apie jį dažnai tenka kalbėtis su žiniasklaidos atstovais visame pasaulyje. Tačiau mano asmeninis gyvenimas – visai kas kita. Ir šiuos du pasaulius – darbą ir asmeninį gyvenimą – labai paprasta atskirti.

Vis dėlto, kiek žinau, turite mylimą žmogų. Kaip sekasi kurti santykius ir derinti su darbu, kuris iš esmės yra nuolatinis gyvenimas ant ratų?

Ir aš, ir draugas daug keliaujame, esame aktyvūs žmonės. Todėl vienas kitą labai gerai suprantame ir laiką kartu lengvai suderiname su darbu bei kelionėmis.

Kada nors pasvarstėte: o kas, jei nebūtumėte tapusi modeliu? Ką tada veiktumėte? O gal jau netgi būtumėte ištekėjusi, turėtumėte vaikų?..

Karjeros pradžioje kartais pagalvodavau, o kas būtų, jeigu... Bet kuo toliau, tuo mažiau norisi dairytis atgal ir bandyti perdėlioti gyvenimo scenarijų. Esu laiminga, jaučiuosi teisingame kelyje, todėl nuoširdžiai džiaugiuosi kiekviena diena, sutiktais žmonėmis, artimaisiais ir žiūriu tik pirmyn.

Namais vadinate Niujorką?

Vieta, kurią vadinu namais, į kurią po darbų ir kelionių grįžtu, tai yra namai Lietuvoje. Tačiau gerai jaučiuosi ir kituose miestuose, kur praleidžiu daug laiko dėl darbo. Paryžius ir Niujorkas man yra tarsi antrieji namai. Ypač pastarajame turiu labai gerų draugų, su jais stengiuosi kuo daugiau būti kartu: lankome muziejus, kartais einame pažiūrėti filmo į kino teatrą, vakarieniaujame pamėgtuose restoranuose. Niujorke nuolat vyksta kas nors įdomaus, tad laiko „nieko neveikti“ ten niekada nėra. O būnant Lietuvoje pasivaikščiojimai gamtoje yra mano mėgstamiausias laikas su savimi ir dėl savęs. Mėgstu Kačerginės pušyną, pajūrį, Tiškevičių rūmų parką Palangoje.

Koks dabar jūsų kasdienis gyvenimo ritmas?

Greitas. Šiuo klausimu niekuo nesiskiriu nuo kitų dirbančių panašaus amžiaus žmonių: nuolat kur nors lekiu ir kartais tikrai norėčiau pailginti dieną. Kadangi nuolat keliauju, mano dienos ir savaitės nėra sudėtos į tvarkingus reguliarumo rėmus. Pavyzdžiui, reguliariai antradieniais šokti salsą, o trečiadieniais mokytis groti pianinu būtų tiesiog neįmanoma. Todėl paprastus, kasdieniškus, mielus dalykus – sportą, poilsį, laiką su draugais ir šeima – bandau įterpti tarp skrydžių tvarkaraščio.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai