Animacinis filmas „Kempiniukas Plačiakelnis“ televizijos ekranuose pasirodė prieš daugiau nei dvidešimtmetį ir sulaukė milžiniško populiarumo. Tačiau retas žino, kad prie šio filmuko scenarijaus prisideda ir lietuvių kilmės menininkas Kazimieras Prapuolenis, žinomas Kaz vardu. Šįkart Kaz džiaugiasi ir dar vienu projektu – šiais metais pristatytas serialas „Kamp Koral“, žiūrovus nukeliantis į Kempiniuko vaikystę.
Nors pirmąsias serialo „Kamp Koral“ serijas Amerikos televizijos žiūrovai išvydo dar šių metų kovą, Holivude gyvenantis 61-erių K.Prapuolenis apie šio filmuko kūrybinį procesą užsiminė tik dabar.
„Na, tai – oficialu. Aš esu naujasis serialo „Kamp Koral“ scenarijaus autorius (toliau tęsiu darbą ir su „Kempiniuku Plačiakelniu“ ir su „Jūrų žvaigždės Patriko šou“). Gerbėjai, abejojantys šiuo serialu, pamatys, kad mes kuriame puikią komediją apie Kempiniuką, o ji yra beprotiška kaip niekada“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė jis.
Serialas „Kamp Koral“ pasakoja apie 10-mečio Kempiniuko Plačiakelnio nuotykius vaikų stovykloje. Čia nestinga įvairiausių išbandymų – stovyklautojams nežinant, filmuko veikėjas Planktonas kartu su savo padėjėja Karen laboratorijoje bando sukurti įmantriausius išradimus, galinčius užvaldyti pasaulį.
Dar vieną mylimo herojaus gyvenimo etapą į televizijos ekraną perkeliantis Kaz „Kempiniuko Plačiakelnio“ scenarijų rašo nuo 2001-ųjų.
Prieš dvejus metus kalbėdamas su žurnalu „Žmonės“ K.Prapuolenis prisiminė darbo su šiuo serialu pradžią. Pasak menininko, pasiūlymas kurti „Kempiniuko Plačiakelnio“ trečiąjį sezoną jį aplankė netikėtai.
„Vieną dieną trenkė žaibas iš giedro dangaus – sulaukiau skambučio iš Holivudo ir pasiūlymo rašyti „Kempiniuko Plačiakelnio“ scenarijų. Pasirodo, šio serialo kūrėjai buvo mano komiksų, kiekvieną savaitę spausdinamų „Los Angeles Weekly“, gerbėjai. Išgirdęs pasiūlymą vos nenualpau, nes jau buvau tikras šio animacinio serialo fanas. Buvo neapsakomai gera suvokus, kad JIE nori manęs“, – žurnalui „Žmonės“ sakė jis.
Du dešimtmečius populiaraus filmuko veikėjo gyvenimą kuriantis K.Prapuolenis juokėsi, kad rašydamas „Kempiniuko Plačiakelnio“ scenarijų paiso svarbios taisyklės, padedančios atrasti kelią į kuo platesnės auditorijos širdis.
„Laimei, „Kempiniuko Plačiakelnio“ herojai gyvena vandenyno dugne, jie nėra žmonės, tad su jais galime nuveikti daugybę beprotiškų dalykų. Turime nerašytą taisyklę: dalį filmuko juokelių skiriame vaikams, dalį – jų tėvams. Taip pat įdedame pokštą apsirūkiusiems.
Rašydamas vaikams vadovaujuosi paprastu klausimu: ką mėgau žiūrėti vaikystėje? Anuomet manęs nedomino sarkastiški reikalai, žiūrėdavau vėjavaikiškus, kvailokus filmukus“, – mintimis dalijos jis.
Paklaustas, ar visuomet svajojo būti menininku, Kaz atskleidė, kad piešimas nuo pat vaikystės buvo nuolatinis jo palydovas.
„Vaikystėje labai mėgau piešti. Nebuvau geriausias dailininkas, man tiesiog patiko tai daryti. Kadangi skaitydavau komiksus, vis bandydavau perpiešti jų herojus: Žmogų vorą, Halką... Siaubingai nesisekė. Underground comix judėjimas man tapo tikru atradimu, supratau, kad komiksai yra smagi meno forma“, – kalbėjo ilgametis „Kempiniuko Plačiakelnio“ scenaristas.
Amerikoje gimęs K.Prapuolenis Lietuvoje lankėsi 2019-aisiais. Holivudą užkariavęs lietuvių emigrantų sūnus pasakojo, kad jo tėvai visuomet svajojo apie sugrįžimą į Lietuvą. Tiesa, pats Kaz šia svajone negyveno.
„Mano tėvas buvo labai konservatyvus, religingas ir patriotiškas žmogus. Jis mums, vaikams, vis kartodavo: „Vos tik Lietuva vėl taps laisva, visi kraustysimės ten.“ Aš – tikras Amerikos vaikis, dievinantis televiziją, kiną, rokenerolą ir burgerius, – niekaip negalėjau to suprasti.
Kone visos šeimos nuotraukos, atsivežtos iš Lietuvos, darytos per laidotuves: visuomet karstas stovėdavo lauke, jame gulėdavo vargšas senas žmogelis, o jį supdavo babos. Greta visada stovėdavo vyrai su per dideliais kostiumais, matydavosi šiaudinis namo stogas. Tėvams sakydavau: jūs važiuokite į Lietuvą, bet aš pabėgsiu! (Kvatoja.) Deja, tėtis mirė dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Liūdna, kad jis taip ir nesulaukė tos didžios dienos“, – apmaudo neslėpė K.Prapuolenis.
