Lietuvių dievinamas režisierius Vincentas Boussardas: „Opera į mane įsėlino natūraliai“

Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-01-12 14:30
Rudenį Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvykusi operetės „Kandidas“ (pagal Voltaireʼo apysaką ir Leonardo Bernsteino muziką) premjera sukėlė ir ovacijų, ir nustebino. Bet kuriuo atveju bilietai į visus vienuolika premjerinių spektaklių buvo tiesiog iššluoti. Ir to kaltininkas didžiąja dalimi – prancūzų operos režisierius Vincentas Boussardas, pastatęs jau trečią darbą Lietuvoje, keičiantis įsisenėjusius operos žanro stereotipus ir ieškantis jos ryšio su dabartiniu mūsų gyvenimu.

Prie afišos. Fotografuotis operetės „Kandidas“ svečiams prie ryškiai raudonos sienelės su dar ryškesne papūga tapo žaisminga pramoga: kiekvienas galėjo atnaujinti feisbuko ar instagramo profilį – žodžiu, pasipuošė socialiniai tinklai. Premjera vyko būtent tomis dienomis, kai Brazilijoje siautėjo gaisrai, o šalies prezidentas pro pirštus žiūrėjo į pralobti pasišovusių ūkininkų masiškai deginamas džiungles. Nesvarbu, kad operetės papūga pasirodo antroje dalyje, kai Kandido kelionė po pasaulį tęsiasi Argentinoje, Buenos Airėse, tačiau filosofinės Apšvietos amžiaus Voltaireʼo apysakos idėjos šiandien be mažiausio loginio pritempimo galėtų užkabinti ir minėtus gaisrus Amazonėje...

Štai tokia nata, stovint prie raudonos operetės afišos su papūga, ir prasideda pokalbis su režisieriumi Vincentʼu Boussardʼu. Aplinkos spalvų intensyvumą galėtų paaiškinti ir ketvirtį amžiaus trunkantis režisieriaus darbas su kostiumų dailininku Christianu Lacroix. Šis iš Arlio kilęs prancūzas daugiau nei dvidešimt metų (nuo 1987-ųjų) kūrė aukštąją madą, garsėjo pačiais ryškiausiais pietietiškais ornamentais, visomis spalvomis, kokių tik galima rasti džiunglėse ir Amazonės papūgų plunksnose. Sako, įkvėpimo jis sėmėsi iš vangogiško Arlio, iš šio miesto ir jo priemiesčių čigonų gyvenimo. Visa tai atsinešė į Paryžių, tačiau praėjus beveik porai dešimtmečių, jau 2005-aisiais, aukštosios mados kūrėjas patyrė didžiulį nuosmukį (šis kaupėsi jau kelerius metus) ir, sukirtęs rankomis su savo patronu, LVMH bosu Bernardʼu Arnault, atsisveikino su aukštąja mada, o dar po ketverių metų galiausiai išėjo iš savo mados namų, reformavęs juos į dizaino studiją (ypač stipri namų dizaino ir tekstilės linija), patikėjęs vadovauti savo dešiniajai rankai Sachai Walckhoffui, o pats pasukęs prie kino, teatro ir operos

Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.
Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.

Jei kas nors prieš penkiolika metų būtų pasakęs, kad Lietuvos operai kostiumus kurs Christianas Lacroix, daugelis mados ir meno gerbėjų, o gal ir dar platesnė publikos dalis būtų netekusi žado. O tai, kad šiandien pas mus pastatytų operų: Julesʼio Massenet „Manon“, Vincenzo Bellini „Kapulečiai ir Montekiai“, ir štai Leonardo Bernsteino operetės „Kandidas“ kostiumų piešinius kūrė Christianas Lacroix, didelės nuostabos nekelia. Kodėl? Nes paprasčiausiai nebevertiname to, ką gauname iš Paryžiaus.

„Antroje operetės dalyje pasirodanti papūga įkūnija keletą prasmių: mūsų egzotiškų kraštų alkį, mūsų kandidišką smalsumą ir norą įsiskverbti ten, kur nauja ir nepažįstama, mūsų papūgiškai kartojamas tas pačias gyvenimo frazes – o tai daro ir Kandidas, mokytojo akinamas suvokti, kad kartojimas yra mokymosi motina (repetitio est mater studiorum). Nesu stiprus šių paukščių žinovas, man, menininkui, jie labiau atlieka kultūrinę simbolinę funkciją kaip išminties, didelės ironijos ir misteriškos paslapties paukščiai.

Tiesa, vaikystėje zoologijos soduose negalėdavau į papūgas neatkreipti dėmesio, vis laukdavau, kad pakartotų ištartą žodį, ir nuo tada man jos panašios į žmones. Kiek vėliau teko nustebti sužinojus, kad papūga – vienas ilgiausiai gyvenančių paukščių. Taigi jos visada mane žavėjo – gal ne iki minties, kad porelę turėčiau laikyti namie narvelyje, tačiau... netoli to. Prisimenu savo viešnagę Pietų Amerikoje, kai kone ištisą dieną praleidau parke stebėdamas papūgas.“

Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.
Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.

Ne jis – opera jį pasirinko. Didžiausiuose pasaulio teatruose V. Boussardʼas yra sukūręs per penkiasdešimt operos spektaklių. Jaunystėje, dirbdamas asistentu, patirties jis sėmėsi iš tokių savo amato metrų, kaip graikas Yánnis Kókkos. Ketverius metus dirbo režisieriumi Prancūzų komedijos teatro studijoje, kaip pats sako, „prestižinėje, ypatingoje, įpareigojančioje vietoje“, priešais Karališkuosius rūmus, menančius prancūzų klasikus Molièreʼą, Racineʼą, Corneilleʼį ir, žinoma, patį Prancūzijos karalių ir teatro gerbėją Liudviką XIV.

„Opera į mane įsėlino labai natūraliai: vaikystėje, kaip ir dera inteligentų atžalai, buvau ugdomas muzikos atmosferoje, tėvai stengėsi, kad kiekvienas iš penkių vaikų grotų kokiu nors instrumentu. Jie nespaudė mūsų tapti profesionaliais muzikantais, tačiau buvo įsitikinę, kad muzika – labai svarbi auklėjamoji priemonė. Savaime suprantama, jie buvo teisūs.

Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.
Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.

Griežiau smuiku – tiek solo, tiek su orkestru; dainavau chore – ir visa tai leido pajusti buvimo kolektyve svarbą, to buvimo harmonijos paieškų svarbą. Prancūzams itin būdingas individualizmas, todėl mokymasis būti su kuo nors, šalia ko nors yra tiesiog privalomas. Tiesa, jau nuo paauglystės savęs neįsivaizdavau muzikanto, juo labiau smuikininko. Po kurio laiko labai susižavėjau teatru ir aktoriaus profesija, ir kai šie du poliai, absoliučiai nekonfrontuodami, susijungė į vieną, tapau tuo, kas esu, ir šiandien manau, kad pašaukimas išsipildė visu šimtu procentų. Prisimenu, mano literatūros mokytojas buvo aistringas operos gerbėjas. Nusivežė jis mus, dešimtmečius, į Nantą ir Operos pastate surengė ekskursiją: XVIII a. statinio architektūra, interjeras, kostiumai, orkestro instrumentai, repeticijų garsai, į pastato sienas įsismelkęs pudros ir kvepalų kvapas, netgi teatro dulkės – viskas veikė lyg koks magnetas. O pirmosios dvi operos, kurias, to paties mokytojo sudomintas, žiūrėjau, buvo Jacquesʼo Offenbacho „Gražioji Elena“ ir Giacomo Puccini „Madam Baterflai“.

Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.
Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.

Su opera dirbti pradėjau labai jaunas, tad kiekvienas susidūrimas su iškiliais artistais mane veikė kaip šoko terapija – ar būsiu suprastas, ar mano idėja nėra banali? Bet dar labiau kaustė atsakomybė žiūrovams – ar mano pastatymai bus lankomi? Pradėjau nuo mažų teatro formų, palaipsniui perėjau prie baroko operų, kol galiausiai prisiliečiau prie XIX amžiaus. Didžiausias pasitikėjimas, kurio sulaukiau kaip jaunas menininkas, buvo Briuselio operos teatro „La Monnaie“ vadovo kvietimas kartu dirbti. Muzika – štai kas labiausiai mane keri kuriant operas. Energija, kurios reikalauja arija, yra visai kitokia nei ta, kurios reikia dramos teatro vaidmeniui. Šis neatitikimas, kai negali dainininko paversti aktoriumi, o aktoriaus – dainininku, mane, kaip scenos meno atstovą, labiausiai žavi, sykiu kursto aistras. Tačiau tuo mano egoizmas ir baigiasi, nes kad gautum, turi duoti; o kad duotum, turi gauti.“

Persekiojantis Voltaireʼas. Su šio XVIII a. rašytojo vardu Paryžiuje yra susiję daug vietų: Sen Žermene pavadinta krantinė, kur šis filosofas ir rašytojas gyveno, taip pat yra Voltaireʼo bulvaras, jungiantis dvi laisvę ir žmogaus teises simbolizuojančias aikštes – Respublikos ir Bastilijos. Jo vardas figūruoja vidurinio mokslo programose. Kartais net per daug nesigilindami, kas tas Voltaireʼas ir ką jis parašė, prancūzai juo labai didžiuojasi, neretai šis vardas jų lūpose jau skamba vos ne kaip bendrinis žodis, ištrauktas iš valgiaraščio. Panašiai kaip Napoleono.

„Apie Voltaireʼo vardu pavadintą krantinę ir bulvarą kažko ypatingo nepasakyčiau, tačiau esu iš tų laimingųjų, kurie delnais lytėjo marmurinę jo skulptūrą, sukurtą iš esmės Voltaireʼo amžininko skulptoriaus Jeano Antoineʼo Houdono ir puošiančią Prancūzų komedijos vestibiulį. O šio rašytojo ir mąstytojo apysakas bei filosofinius laiškus esu skaitęs po kelis kartus – tai autorius, kurio kūryba reikia mėgautis paauglystėje, brandžioje jaunystėje ir peržengus per penkiasdešimt. Individo laisvės ir humanistinio pasaulio idėjos nepavaldžios nei laikui, nei erdvei. Paauglystėje apysakose mačiau daug meilės, o dabar jose labiau įžvelgiu ironiją, kaip pagrindinį filosofo ginklą. Statyti jo pjeses šiandien gal ir būtų sudėtinga, tačiau filosofinis palikimas aktualus kaip niekad.  

Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.
Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.

Štai „Kandidas“: tiek apysakoje, tiek operetės spektaklyje esminė išjuokiama visuomenės yda – tolerancijos stoka, negebėjimas individo kitoniškumo priimti kaip vertybės. Voltaireʼo laikais netolerancija buvo labai aiškiai apibrėžta; amerikiečių kompozitoriaus Leonardo Bernsteino gyvenimo metais ji turėjo dar kitokį atspalvį. L. Bernsteinas subtiliai jautė paraleles tarp Amerikoje paplitusio makartizmo ir Ispanijos inkvizicijos, kurią vaizduoja Voltaireʼo tekstas. Šiandien „Kandidas“ į rankas mums įduoda be galo stiprų ironijos ginklą, kuriuo mėginame nugalėti netoleranciją, susijusią su religija, rase, lytimi ir kitais žmogiškosios prigimties aspektais. Ar pagrindinis spektaklio veikėjas yra mano mylimiausias, negalėčiau pasakyti, greičiausiai – ne, nes operoje veikia toks vienas nedidukas personažas, kuris man kelia kur kas daugiau simpatijų už Kandidą, – tai antrasis filosofas, vardu Kakambas. Jis scenoje nesudainuoja nė vienos natos, tik ištaria kelias frazes.

Šis personažas atstovauja „kitos planetos pusės“ filosofijai. Juk siužetas vaizduoja mus, valdomus senosios Europos, kuri siekia „atnešti taiką“ likusiai pasaulio daliai. O toje likusioje pasaulio dalyje regime čiabuvius, kurie irgi turi savo filosofiją ir būdus suvokti gyvenimą, gyvūnus ir žmones. Šokas, kurį naivuolis Kandidas patiria atsidūręs džiunglių viduryje ir sutikęs indėną Kakambą, yra tiesiog fantastiškas. Kai buvau paauglys, man labai imponavo Rastinjakas, Honoré de Balzaco romano „Tėvas Gorijo“ personažas, ambicingas, per gyvenimą einantis „atsegtu švarku“. Jo frazė, išrėkta žvelgiant į Paryžių iš Per Lašezo kapinių, palaidojus Gorijo, „Paryžiau, mes dar kausimės!“ iki šiol įkvepia.“

Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.
Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.

Darbas komandoje ir vienatvės poreikis. Būti nuolat apsuptam ambicingų menininkų – pašnekovo kasdienybė. Ir, kaip jis sako, vidinė būtinybė. Poreikis aplink save matyti žmones – milžiniškas. Todėl labai retai su trupe neranda bendros kalbos. Vis dėlto, ruošdamasis pirmoms repeticijoms, kelioms dienoms užsidaro savo namuose įrengtame darbo kambaryje Paryžiuje ir gali ištisas valandas niekur nesirodyti: skaito partitūras, muzikologų ir teatrologų straipsnius, kuria eskizus, žiūri filmuotą medžiagą, studijuoja literatūros, muzikos ir teatro istoriją. Būtent Christiano Lacroix beprotiška aistra teatrui režisierių padrąsino imtis kostiumų kūrybos. „Su juo susipažinau statydamas pirmąją savo operą – Marco Antoineʼo Charpentier baroko kūrinį „Didonė ir Enėjas“. Iki tol Christianą Lacroix pažinojau tik kaip aukštosios mados dizainerį. Buvau didelis jo gerbėjas, Paryžiaus mados savaitėse mačiau kone visus jo kolekcijų demonstravimus, savo kūriniuose jis atsiskleidė kaip didelis kostiumo istorijos žinovas. Jis mane taip įtraukė į savo meną, kad kartu ne tik piešiame būsimų operų kostiumų eskizus, bet ir ieškome audinių. Jei ko nors nesuprantu, nesuku sau galvos – tiesiog aklai pasitikiu dizaineriu.

Sykiu jis labai uždaras, diskretiškas, saugantis savo intymų pasaulį žmogus. O aš niekada nepretendavau tapti žmogumi orkestru, man labiau patinka dalytis ir darbais, ir jų sėkmėmis ar nesėkmėmis. Kol iki galo nesubrandinu spektaklio idėjos, kurią galėčiau nedvejodamas pateikti trupei, tol nepradedu repeticijų. Nenoriu turėti daug nežinomųjų, kai akivaizdu, kad jau savaime nutiks įvairiausių netikėtumų. Išskyrus kostiumų dailininką ir scenografą, prie kitų komandos narių nesu prisirišęs ir dažnai mano darbe jie keičiasi, priklausomai nuo šalies, kurioje dirbu, trupės, su kuria dirbu. Pernelyg stipri ištikimybė kartais gali tapti dideliais spąstais. Taip, prisirišimas sukuria tam tikrą komfortą, tačiau nebelieka vietos atradimams.

Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.
Vincentas Boussardas/M. Aleksos (LNOBT) nuotr.

Ar privalo operos režisierius būti muzikas? Nebūtinai. Kad valdytum muziką, ją suprastum, pajaustum ir išjaustum, kartais pakanka stiprios intuicijos. Juk muzika su mumis kalbasi iracionalia kalba. Kaip kartais ir žodžiai: tarkim, „opera“ prancūzų kalba yra vyriškosios giminės vardažodis, o Lietuvoje jis moteriškosios. Nors tokie dalykai rodo skirtingą mąstymą, tačiau man jau nebėra didelis netikėtumas, pagaliau italams „opera“ – taip pat „moteris“.

Pažįstu savo kolegų, kurie net natų nemoka skaityti: iš pradžių tuo be galo stebėjausi, bet paskui įsitikinau, kad tie žmonės – nė kiek ne prastesni kūrėjai. Žinoma, muzikinis išsilavinimas pagreitina darbą, daugelį dalykų leidžia suprasti iš pusės žodžio ar pusės garso, iškart augina tavo autoritetą net pačių kaprizingiausių artistų akivaizdoje. Jei tik pajuntu kūrybinę tuštumą, iškart imu klausytis Marios Callas, Plácido Domingo, Renatos Tebaldi, Ruggero Raimondi, Teresos Berganzos, kitų genialių dainininkų įrašų, o pats intymiausias mano kompozitorius – Vincenzo Bellini. Tiesa, neatmetu ir šių laikų muzikos: priimu savo dviejų paauglių sūnų klausomą hiphopą, nesu priešiškas roko žanrui, tačiau vis tiek lieku ištikimas lyrinei muzikai – šiandien viena dažniausiai klausomų kompaktinių plokštelių – Lauryn Hill „The Miseducation“. O stipriausias įkvėpimas aplanko tada, kai gerai pailsiu – būdamas su šeima ir gamtoje. Pastaruoju metu taip susiklostė gyvenimas, kad dirbu įvairiausiuose pasaulio miestuose, tik ne Paryžiuje: į jį grįžtu pailsėti ir studijuoti – būdamas savo darbo kambaryje, jaučiuosi amžinas studentas.“      

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai