„Labai svarbu – nesilyginti su kitais. Kiekvienas žmogus turi savo, tik savo kelią“, – sako Edita Griniutė-Mištinienė, biochemijos mokslų daktarė, biotechnologinės įmonės „Profarma“ įkūrėja ir vadovė, lietuviškos kosmetikos „Peonia“ kūrėja ir dviejų dukrų mama.
Apie tai, kas padeda būti profesionale ir mama
„Manau, kad sėkmės receptas – gebėti suskirstyti veiklas pagal prioritetą ir koncentruoti dėmesį, jėgas į pasirinktąsias. Nesakau, kad tai jau išmokau, – tebesimokau ir mokysiuosi ateityje. Apskritai esu įsitikinusi, kad visą gyvenimą mokytis, nestovėti vietoje, būti smalsiam labai svarbu. Kodėl nusprendžiau studijuoti chemiją? Todėl, kad mokykloje tai buvo nelabai suprantamas dalykas, o man knietėjo jį suprasti. Tačiau kai iššūkio užsigeidusi moksleivė tapo pirmo kurso studente, jai kilo klausimas: „Ką su ta chemija veikti?!“ Tada leidausi į paieškas. Ėjau iš vienos laboratorijos į kitą: „Laba diena, norėčiau pamatyti, ką čia darote, ir padirbėti kartu.“
Niekas nepatarė taip elgtis, bet aš jaučiau, kad jei įstojau į tą chemiją, turiu kažkaip gelbėtis. Tai buvo mano kelias, intuityvus kelias. Tokiu einu visą gyvenimą. Matyt, jis teisingas, nes jau atvedė prie džiuginamų rezultatų. Visada jų siekiu: procesas – įdomu, bet rezultatas man svarbiau. Studentavimo laikais belsdamasi į įvairias laboratorijas vieną dieną patekau į tokią, kurioje buvo dirbama su genų inžinerijos būdu gaminamais baltymais. Kai pamačiau, kokios jų panaudojimo galimybės, išpūčiau akis – suvokiau, kad pagaliau radau, kas man be galo įdomu.
Štai pavyzdys, kad geriau suprastumėte, apie ką kalbu: tarkime, organizmas nustoja gaminti kokį nors baltymą ir žmogus suserga. Genų inžinerijos metodai leidžia sintetinti vaistus, kurių sušvirkštus į organizmą parūpinama trūkstamo baltymo. Pasirinkau genų inžineriją ir biotechnologijas, baigiau doktorantūrą, o kai reikėjo apsispręsti, ar visa galva nerti į fundamentalius mokslus, ar derinti mokslą ir praktinį jo atradimų įgyvendinimą, nutariau, kad antroji kryptis man priimtinesnė. Pasukau į verslą. Gyvenimas – tai nuolatiniai pasirinkimai ir balansavimas.
Mokslas, verslas, šeima – viską turiu gebėti suderinti. Sunku, bet įmanoma, ypač jei darbas tinka ir patinka. Kai būdavau jame, sukdavosi mintys apie mažas dukras, grauždavausi, kad pietų kitai dienai nespėjau paruošti, ir taip toliau; kai būdavau su jomis, į galvą lįsdavo darbo problemos... Tačiau mąsčiau: jos mato, kokį gyvenimo būdą mama renkasi, kaip siekia rezultato, ir tai joms – gera mokykla. Visada savęs klausiau ir mergaites raginau kelti tokį klausimą: „Ko aš noriu?“
Kai aiškiai įsivardiji, viskas stoja į vietas. Dar vienas labai svarbus dalykas – nesilyginti su kitais. Kiekvienas žmogus turi savo, tik savo kelią – laimėtojas tas, kuris jį atranda. Manau, išmintinga vadovautis nuostata: „Tai – mano gyvenimas ir jis – vienintelis. Todėl turiu gyventi taip, kaip pati jaučiu ir suprantu.“ Kaip gera pasakyti, kad mergaitės – mano gyvenimo įprasminimas. Jos suteikia man nuostabų visumos pojūtį! Pajuokausiu, kad šis projektas tikrai vykęs. Esame artimos, daug kalbamės... Vyresnėlė pasirinko biotechnologijų studijas Londone, todėl pastaruoju metu dažnai bendraujame telefonu – galime šnekučiuotis valandas: pradedant įvairiomis buities temomis, baigiant jos mokslu ir ateities modeliavimu.“
Apie kartų skirtumus ir moters vietą
„Žaviuosi šiandieniais mažais žmogučiais: jie žino, ko nori, ir mąsto kritiškai. Mano vienuolikmetė ateina pas mane ir sako, kad tokio ir tokio dalyko pamokos jos netenkina. „Negaunu, ko noriu. Gal man pasikalbėti su mokytoja?“ Kai buvo dešimties, ji ir bendramoksliai turėjo atlikti užduotį – pasirinkti temą ir pristatyti klasei. Dukra ėmėsi temos „Dirbtinis intelektas“. Susirinko informaciją, išsiaiškino, kas Lietuvoje su tuo dirba (aš net nežinojau, kad pas mus šioje srityje kažkas vyksta), susitarė dėl interviu... Tos įmonės vadovas labai stebėjosi: „Iš universiteto interesantų nesulaukiam, o čia maža mergaitė...“
Aišku, mokyklose yra mentorių, kurie padeda vaikams, juos nukreipia, bet tie vaikai tikrai kitokie nei anksčiau. Tai žavu! Visų laikų jaunimui bendra manyti, kad visas pasaulis – tavo. Tačiau mano karta augo sovietinėje atmosferoje, turėjo daugybę ribų ir štampų, kurie formavo baimes ir nepasitikėjimą savimi. Toks įspūdis, kad mano dukters kartai tai nepažįstama. Vaikai turi stuburą, nepatiria baimių, yra laisvi. Jie gali pagrįsti kasdienius pasirinkimus, diskutuoti su suaugusiaisiais. Vidinis išlaisvėjimas, savo vertybių turėjimas tokie svarbūs! Žinoma, kiekvienas sociumas primeta tam tikrų standartų, užtat labai reikšminga šeimos laikysena.
Manau, kad aš iš tėvų perėmiau vertingų dalykų, ir stengiausi įdiegti dukroms mintį apie būtinybę nesidairyti į kitus – ieškoti savo kelio. Ir dar stengiausi nekišti joms į galvas: „Jūs – mergaitės, todėl žaiskite su lėlytėmis.“ Jos pačios rinkosi žaisliukus. Tarp šių buvo ir lėlyčių, ir lego, buvo ir knygelių „Pasidaryk pats“, kurios aiškino, kaip konstruoti daiktus. Yra nustatyta: jei mergaitės nuo pirmų klasių nemokomos technologinių dalykų, vėliau tik 20 procentų jų pasirenka technologines specialybes. Jei mokymo programose tokių dalykų yra, su gamtos mokslais, technologijomis susijusias specialybes pasirenka dvigubai daugiau mergaičių.
Mano nuomone, jau darželyje berniukai ir mergaitės turėtų būti skatinami daryti ką nors ne pagal lytį, o pagal polinkius. Tada pasaulyje neabejotinai būtų daugiau moterų mokslininkių, inžinierių, IT specialisčių. Aišku, vyrai ir moterys turi įvairių prigimties nulemtų skirtumų, tačiau piršti domėjimosi sritis pagal lytį – nesąmonė.“
Apie biotechnologijas ir kremus
„Pagal klasikinį apibrėžimą, biotechnologinis – toks procesas, kurio metu naudojami gyvi organizmai. Jei taip, mieles naudojantis aludaris – biotechnologas. Norėčiau pabrėžti, kad šiuolaikinės biotechnologijos labai toli pažengė į priekį – ne veltui jos vadinamos aukštosiomis technologijomis. Šiuolaikinės biotechnologijos teikia neribotų galimybių, leidžia spręsti labai daug problemų, tarp jų ir sveikatos bei grožio. Prieš imdamasi kosmetikos, ilgai dirbau biofarmacijos įmonėse, žinojau, kaip kuriami aktyvūs ingredientai, ir supratau, kad jie sėkmingai gali būti pritaikyti ne tik vaistų gamyboje. Ten viskas trunka labai ilgai, dažnai Lietuvoje gimę farmacijos produktai mūsų šalies gyventojų nė nepasiekia, nes eksportuojami į užsienį. Kartu su rinkodaros ir komunikacijos eksperte Jūrate Kavaliauskaite subrandinome inovatyvių odos priežiūros priemonių idėją. Priemonių, pagrįstų lietuvių mokslininkų įdirbiu.
Odos priežiūros priemonės – tai, kas naudinga, tai, ko reikia moterims „čia ir dabar“, o aš, kaip jau sakiau, orientuojuosi į rezultatą. Pagrindu pasirinkome natūralų ožkų priešpienį, kuriame itin gausu baltymų, vadinamųjų augimo faktorių: jie skatina ląstelių ir audinių atsinaujinimą. Galima ožkų priešpienį naudoti natūralų – tada oda gautų visų jame esančių komponentų, bet ne visi jai reikalingi. Biotechnologinis sprendimas – išgryninti aktyviuosius baltymus, tuos, kurių bėgant metams joje vis mažėja ir mažėja. Biotechnologinės medžiagos veikia odą tikslingai, sakyčiau, veikia konkrečios problemos šaknį, todėl ir rezultatas būna atitinkamas.
Kaip džiugu, kad mums, įmonei startuolei „Peonia Lab“, pavyko sukurti šį tą unikalaus – biologiškai aktyvų kompleksą ACI, padedantį lėtinti odos senėjimą. Pasaulyje dar mažai prekių ženklų, naudojančių biotechnologiniu būdu išgrynintus priešpienio komponentus, ir mes – vieni iš jų. Nebesuku galvos dėl odos priežiūros produktų ingredientų, nes naudoju mūsų sukurtus. O kaip malonu savo odai duoti tai, kas, žinau, tikrai vertinga... Būdama chemikė ir anksčiau rinkdavausi kosmetikos priemones ne pagal prekių ženklus, o tiktai pagal sudėtį. Iš patirties galiu pasakyti, kad dažnai nežinomų prekių ženklų sudėtis būna palankesnė odai nei žinomų.
Taip, garsus prekės ženklas paprastai rūpinasi savo reputacija, įvaizdžiu ir tai pirkėjo akyse – jo produktų kokybės garantija. Tačiau kai priemonės sudėčiai aprašyti reikia pusės puslapio... Jei matau, kad sudėtyje daug įvairių ingredientų, kurių mano odai nereikia, kodėl turėčiau tokius, kad ir garsius, naudoti? Jau nekalbu apie tai, kad kiekvienas papildomas komponentas didina produkto kainą. Beje, konservantų ir kitų komponentų naudojimas kosmetikoje dažnai susijęs su tuo metu vyraujančiomis mados tendencijomis.
Grožio priemones mada veikia taip pat, kaip drabužius ar maistą. Prisiminkime vargšą gliuteną, kuris dabar pateikiamas kaip blogių blogis. O juk jis – paprasčiausias baltymas, kuris gali alergizuoti kai kuriuos žmones, bet tikrai ne visus. Be to, jei maistas apdorojamas taip, kad nebūtų gliuteno, jis pasidaro dar labiau apdorotas... Kosmetikoje didžiuliu blogiu buvo paskelbti visi konservantai. Bet pasakykite man, kas blogiau: ar kai kreme jų yra, ar kai nėra, tačiau tada kremas tampa mikroorganizmų veisykla? Juk jis – ideali terpė šiems daugintis.
Mes, kai tik paliečiame kremą pirštu, kiekvieną kartą įnešame į jį galybę mikroorganizmų. Paaiškinsiu, kaip kosmetikos gamintojai nusprendžia (bent jau mes taip elgiamės), kokių ir kiek konservantų reikia, kad produktas būtų saugus: paimami bent 5 patogeniniai mikroorganizmai, kurie galėtų patekti į produktą iš išorės, ir veikiami konservantu. Stebima, koks mažiausias kiekis sunaikina tuos mikroorganizmus. Naudojami tie konservantai, kurie pripažinti saugūs ir leisti Europos Komisijos, Europos vaistų agentūros. Aš – už sveiką protą, o ne aklą natūralumo ar kitos teorijos sekimą. Kadangi oda man svarbi, netepsiu jos tuo, kas potencialiai gali turėti nepageidaujamų mikroorganizmų ar leisti jiems plisti. Kreme be konservantų mikroorganizmų prisiveis jau po savaitės.“
Apie Lietuvos savivertę ir Kalėdas
„Kelerius metus darbavausi Ispanijos autonominiame Navaros regione. Jis – agrarinis, tačiau regiono vyriausybė kurdama ateities viziją apsisprendė plėtoti aukštųjų technologijų sektorių, kuris visame pasaulyje laikomas labai perspektyviu, stimuliuojančiu įvairias gyvenimo sritis. Buvo suburta iniciatyvių žmonių grupė, pritraukta bankų, privačių investuotojų, regiono vyriausybė taip pat prisidėjo pinigais.
O man pasiūlė imtis biofarmacijos įmonės mokslinio padalinio formavimo. Kadangi mėgstu iššūkius, sutikau. Buvo įdomu: komandą rinkau įvairiose šalyse, kūriau mokslinę bazę, plėtojau biotechnologinių ingredientų gamybą. Projektas pavyko: sukurta daug darbo vietų, vaistai gaminami ne tik Ispanijai – eksportuojami į užsienį, įmonės produkcija domisi stambios JAV kompanijos... Štai ką mažieji gali padaryti, kai strategiškai mąsto ir teisingai sudėlioja prioritetus, sutelkia jėgas, kai yra nuolatinis palaikymas. Lietuva nėra maža ir niekam neįdomi – štai ką noriu pasakyti.
Lietuva garsėja moksliniais tyrimais, technologijų kūrimu, industriniu potencialu... Navara gali, o mes – ne? Pasigendu mūsų valdžios politinės valios ir gerai apmąstytų prioritetų, vizijos, kurią turėdami ispanai tuščiame lauke sukūrė puikų dalyką. Man Izraelis – nuostabus pavyzdys to, ką gali pasiekti nedidelė šalis, kai aiškiai atsako sau į klausimą: „Ko aš noriu?“ Kiek ten dabar technologinių startuolių, verslo akceleratorių!
Kai protas gerai veikia ir yra didelis noras, visa kita – detalės, padaroma. Labai vertinu gyvenimo man dovanotą galimybę padirbėti svetur, nes tokia patirtis – neįkainojama. Džiaugiuosi dėl vyresnės dukros, kuri kartu gyveno Ispanijoje, lankė ten mokyklą ir tuo pat metu nuotoliniu būdu mokėsi Lietuvos mokykloje.
Ji turėjo suderinti įvairius dalykus, būti lanksti, adaptuotis prie svetimos kultūros – visa tai, ką išmoko, jai jau praverčia. Labai svarbu, kad daugiau mūsiškių išvažiuotų, pamatytų, ką ir kaip pasaulis daro, ir parvežtų tą patirtį namo. Antra vertus, dėl modernių technologijų ir judėjimo būdų dabartinis pasaulis taip sumažėjo... Mūsų šeima išsisklaidžiusi: mano brolis ir dukra šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje, aš su kita dukra ir mama – Lietuvoje.
Tačiau nuo seno visi mes, kur bebūtume, susitinkame per Kalėdas. Nebūtinai Lietuvoje. Tai – nelaužoma taisyklė! Nuo vaikystės man Kalėdos – pats gražiausias ir stebuklingiausias metų laikas: jų laukimas, galvojimas, ką padovanoti brangiems žmonėms, bendravimas su jais, nuostabios emocijos, kurios kyla... Sakau tai ir šiurpuliukai kūnu laksto...“