Aktoriaus Ebeneezerio Nii Sowah (26) pavardė lietuviškai ausiai skamba ne tik neįprastai, bet ir beveik negirdėtai. Kino gurmanai, žinoma, puikiai nutuokia, kad Ebeneezeris – pagrindinis jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko (22) filmo „Streikas“ aktorius, vos prieš kelias dienas nusileidęs Vilniuje ir taip pradėjęs savo pažintį su Europa. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Su Ebeneezeriu susitikome ankstyvų priešpiečių metu, o lauke jau spaudė rudeniškas šaltukas. „Čia atvykau mėnesiui, galbūt ir ilgesniam laikui, o šiandien supratau, kad nepasiėmiau pakankamai šiltų drabužių. O ką, jei snigs?“ – su plačia šypsena veide pokalbį pradėjo Ebeneezeris. Tačiau išgirdęs, kad sniego Lietuvoje dažniausiai nebūna iki pat Kalėdų, su palengvėjimu veide atsiduso: „Tada viskas bus gerai.“
Jungtinėse Amerikos Valstijose, o jei konkrečiau Niujorke, gyvenantis ir dirbantis aktorius pasakojo apie karjeros posūkį, nustebinusį ne tik jo tėvus, bet ir jį patį, bei, ko gero, dar mažiau lauktą kelionę į Lietuvą.
Ebeneezeri, papasakok, kaip susidomėjai aktoryste?
Geras klausimas. Galiu mėginti papasakoti ilgą istoriją trumpai. Pirmiausiai, aš įstojau į koledžą Niujorke, tačiau jį lankiau neilgai. Mat man jis nelabai patiko. Tuomet, mano bendrakursis nusprendė mesti mokslus ir ėmė studijuoti kiną.
Neilgai trukus jis mane pakvietė vaidinti savo pirmajame trumpo metro filme. Maždaug tuo metu aš ir pradėjau svarstyti, kad esu netinkamoje vietoje, o tas filmas, manau, buvo mano aktorystės pradžia. Aš vis dažniau pradėjau vaidinti trumpo metro filmuose. Nors profesionaliai vaidyba užsiimu vos antrus metus.
Kita vertus, aš visuomet domėjausi kinu, istorijomis, žmonėmis ir skirtingais personažais. Dar būdamas vaikas aš norėjau įkūnyti skirtingus herojus, personažus, dalyvauti įvairiose istorijose. Tad, manau, kad profesionalią aktoriaus karjerą pradėjau gana natūraliai.
Gandai apie atvykėlius sklinda greitai. Girdėjau, jog esi baisiai talentingas ir tave aktorystės meno nemokamai ėmėsi mokyti pati Susan Batson, vaidybos meno mokiusi Nicole Kidman?
Taip, mane mokė Susan Batson (juokiasi). Be to, ji mokė ne tik Nicole Kidman, bet ir Juliette Binoche (prancūzų aktorė ir šokėja – aut. past.). Žinai, vien buvimas jos dėstomose paskaitose buvo beveik neįtikėtina sėkmė, įspūdingiausias įvykis mano gyvenime.
Kokiais keliais tu pas ją patekai?
Vienas mano draugas mane rekomendavo ir aš tiesiog atėjau pas ją pasidomėti, ar galėčiau lankyti jos pamokas. Po susitikimo ji pasiūlė man stipendiją, kad galėčiau pamokas lankyti nemokamai. Ji mane mokė įkūnyti vieną ar kitą personažą.
Pas ją mokiausi santykinai neilgai ir galiausiai nusprendžiau imtis vaidybos ne teoriškai, o praktiškai. Tad ilgai nelaukęs beveik stačia galva nėriau į „kino baseiną“.
Išmokau paprasčiausius žodžius ir daug keiksmažodžių, bet parodykite man užsienietį, kuris kalbos mokytis pradeda nuo ko nors kito...
Vaidinai netrukus pasirodysiančiame filme „Life among valley people“, ne viename trumpo metro filme ir internetiniame seriale „Brooklyn in love“, o štai dabar tu Lietuvoje filmuojiesi Romo filme „We will riot“. Iš tiesų, kiek tu žinojai apie Lietuvą prieš susipažindamas su režisieriumi iš Lietuvos?
Iki tol tikrai nežinojau daug. Žinoma, retkarčiais išgirsdavau apie ją ką nors, žinojau, kur ji yra, tačiau susipažinęs su Romu šalį pažinau geriau. Apie ją sužinojau labai skirtingais ir įdomiais būdais. Šis procesas man labai smagus.
Kaip Romas tave atrado, o gal tu jį radai?
Per aktorių atrankos svetainę. Tai yra tokia svetainė, kurioje aktoriai suranda režisierius ir atvirkščiai. Tad Romas man parašė laišką, kad norėtų su manimi dirbti, atėjau į atranką ir štai aš čia.
Tikriausiai, dar vis vyksta adaptacijos procesas. Kaip sekasi priprasti prie Lietuvos?
Tikrai taip. Atvykau anksčiau, kad galėčiau ir įsikurti, ir adaptuotis. Manau, man sekasi puikiai (šypsosi). Visi, su kuriais teko bendrauti, yra labai įdomūs ir, atrodo, draugiški. Lietuvių merginos labai gražios (o aš jau maniau išsisuksianti nuo tipiško klausimo ir tipiško atsakymo...). Tai tikriausiai pirmasis klausimas, kurio aš tikėjausi ir kurį užduoda visiems užsieniečiams. O grįžtant prie temos, Vilniuje lankiausi skirtingose miesto vietose, aplankiau skirtingus restoranus, kavines ir jie atrodo gana puikiai.
Žinau, kad ši kelionė yra pirmoji tavo kelionė į senąjį žemyną. Taigi, galima sakyti, Europą pažinsi per Vilnių...
Taip, tai yra šiek tiek keista ir ne visai adekvatu, ar ne? Kita vertus, nesuprask klaidingai, Vilnius man labai patinka. Jis labai žavus miestas. Miesto struktūra mane šiek tiek intriguoja ir maloniai stebina. Be to, labai įdomu vertinti Lietuvos ir JAV skirtumus. Nepasakyčiau, kad jų yra daug (Nejaugi?..). Tikrai. Niujorkas yra visuomet tarsi pamišęs, jame visuomet daug žmonių. Europoje daug ramiau.
Pagaliau pakalbėkime ir apie filmą – pirmosios Niujorke scenos jau nufilmuotos. Koks tavo įspūdis apie šį filmą?
Niujorke mes filmavome keletą savaičių ir, manau, mums sekėsi puikiai. Su Romu dirbti yra paprasta. Be to, jis labai įdomus režisierius. Jis visuomet yra toks... novatoriškas. Galbūt jis ir nėra labai griežtas. Tiksliau, jis ir griežtas, ir lengvai sukalbamas, lankstus. Labai smagu, kad jis leidžia man improvizuoti, pačiam ieškoti tinkamos išraiškos, augti bei progresuoti kartu su personažu. Tačiau kartu neleidžia per daug atitrūkti.
Be to, darbo patirtis su Romu Niujorke ir Lietuvoje – labai skirtinga. Abiejose šalyse jis ieško skirtingo, tik tai konkrečiai vietai būdingo priėjimo prie aktorių ir tikrai nevengia eksperimentuoti.
Kalbant apie personažą ir filmo scenarijų – tai pats įdomiausias filmas, kuriame man kol kas teko vaidinti. Jis tikrai intriguojantis. Be to, gana keista tai, kad mane ir mano personažą Luką (pagrindinis filmo personažas – aut. past.) sieja labai daug paralelių. Riba tarp realybės ir fikcijos šio filmo siužete – labai plonytė. Kitais žodžiais tariant, Romas yra labai geras scenarijaus autorius. Taigi, kuomet aktorius turi gerą scenarijų ir gali atrasti sąsajų su realiu gyvenimu, įtikimai vaidinti taip pat kur kas lengviau. Jaučiu, tarsi tai tikrai būtų man nutikę, tarsi mane ir Luką sieja kažkoks ryšys.
Na, koks gi tas Luką ir Ebeneezerį siejantis ryšis?
Filmas paliečia daug skirtingų temų: politiką, rasizmą, muziką, jaunystę, savęs ieškojimus. Argi toks filmas neturėtų išpopuliarėti?
Mus sieja santykiai su tėvais ir tas jaunatviškas maištas. Aš jame matau save. Pagalvok, aš juk mečiau koledžą, kad tapčiau aktoriumi. Mano tėvai, neturiu abejonės, norėjo, kad užaugęs aš būčiau daktaru, teisininku... trumpiau tariant, išsirinkčiau „rimtą“ specialybę, o ne vaidybą. O aš jų neklausiau, nusprendžiau padaryti pertrauką moksluose ir pasiryžau išmėginti save vaidyboje. Ir pamėginau! Žmonės manė, kad esu pamišęs, jog savo ateitį paleidau vėjais ir vaikausi svajonės. Tačiau dabar aš galiu tvirtai pasakyti, kad aš nesivaikiau svajonės, aš ją įgyvendinau.
Dar viena sąsaja – Lukas yra didžėjus, o tai veik tas pats kas aktorius. Iš pažiūros, tai yra gana panašios sritys. Menininkai dirba nepastovų darbą ir patys yra atsakingi už daugelį dalykų.
Nežinau net ar verta sakyti, kad yra dar viena mus siejanti aplinkybė – tiek Lukas, tiek ir aš Lietuvoje esame pirmą kartą. Jo patirtys, kaip ir mano, yra lygiai tokios pačios. Aš tik dabar pradedu su visais susipažinti ir viską po truputį pažinti. Trumpai tariant, susidaro įspūdis, kad ši istorija, šis filmas pats būtų pasirinkęs mane.
Kas vaidinant Luką tau yra sunkiausia?
Pradėkime nuo to, kad turiu išmokti lietuviškai (juokiasi). Aš, žinoma, dar tik treniruojuosi. Moku kelis žodžius „labas“, „skanaus“, „ačiū“... Išmokau ir daug keiksmažodžių, bet parodykite man užsienietį, kuris kalbos mokytis pradeda nuo ko nors kito (juokiasi). Kad ir kaip ten būtų, kalbą išmokti tikrai sunku. Kita vertus, kaip jau sakiau, mes su Luku esame labai panašūs.
Tačiau svarbiausias momentas, kad šiame filme aš atlieku pagrindinį vaidmenį, tad, savaime suprantama, aš turiu daug daugiau atsakomybės. Šis filmas man – pirmasis filmas, kuriame atlieku pagrindinį vaidmenį, tad tai taip pat man itin patinka.
Dirbi su lietuviais, kokius didžiausius skirtumus tarp Lietuvos ir JAV kino kūrėjų pastebėjai?
Su lietuviais aktoriais dirbti nėra sunku. Atvirkščiai, ganėtinai lengva. Tiesa, dar nemėginome filmuoti Lietuvoje ir aš labai laukiu to. Tačiau visi, su kuriais dirbau ir dirbu, yra profesionalai ir gerai atlieka savo darbą bei rūpinasi manimi. Sakydamas rūpinasi, turiu mintyje, kad labai padeda visose srityse, susijusiose su filmavimo aikštele.
Tiesa, nors mums dar ir neteko dirbti kartu, atvykęs į Lietuvą susipažinau su keliais kūrybinės grupės nariais. Kostiumo dizainerė Agnė Jagelavičiūtė pasirodė labai draugiška. Taip pat susipažinau su didžėjumi, kuris kurs filmo garso takelį, Marku Splinteriu.
Kaip dėl kultūrinių skirtumų? O gal jų išvis nėra?
Kultūriniai skirtumai? Šiokie tokie, žinoma, yra. Pavyzdžiui, jaučiu, kad Romas kartais gali būti pernelyg tiesmukas. Su manimi taip pat. Toks jo bendravimo būdas. Tačiau tas atvirumas, tiesumas man visai patinka. Jis nukreipia mane ten, kur man reikia, kad pasiekčiau geriausią rezultatą. Jis net kartą juokaudamas pasakė, kad amerikiečiai yra kur kas malonesni, o europiečiai – atviresni ir sarkastiški. Galbūt tai tiesa.
Filmo scenarijus ir kurioziškas, ir atskleidžiantis gana rimtas problemas. Sakyk, jei tau pačiam įvyktų tokia situacija, kokia įvyksta filmo herojui Lukui, ar pasiryžtum avantiūrai vykti į tolimą šalį ieškoti savo močiutės?
Nėra abejonės. Juk būtų be proto smalsu, nes tai būtų mano identiteto dalis. Lukas stengiasi išsiaiškinti, kas vyksta jo pasaulyje: jis patiria identiteto krizę, jis nenori sekti savo tėvo pėdomis, bet nori, kad tėvas juo didžiuotųsi. Galiausiai, Luko mama juodaodė, o tėvas baltasis, taigi jam taip pat kyla klausimų: ar aš esu juodaodis, ar – baltaodis. Taigi filmas į dienos šviesą iškelia labai daug socialinių problemų, o Lukas nori išsiaiškinti, kodėl jo šeima slėpė jo kilmę. Ir taip daug pasakiau, tad filmo baigties neatskleisiu (juokiasi).
Kaip manai, ar „We will riot“ bus populiarus?
Aš tikrai taip jaučiu, jis turi daug potencialo. Žinoma, labai norėčiau, kad jis išvystų dienos šviesą, nes Romas į jį įdėjo daug darbo ir viską darė itin profesionaliai. Be to, filmas filmuojamas keliose, ir tikrai ne pačios artimiausiose, šalyse ir paliečia daug skirtingų temų: politiką, rasizmą, muziką, jaunystę, savęs ieškojimus. Argi toks filmas neturėtų išpopuliarėti?
Jūsų dėmesiui - Romo Zabarausko filmo „We will riot“ anonsas: