Kai prieš ketverius metus prancūzų menininkė Clara Giambino (25) po peržiūros Berlyne pasirašė sutartį su šiuolaikinio šokio trupe „Aura“, iš pradžių manė, kad reikalą turi su vokiečiais, kad iš Izraelio kelsis į Vokietiją, bet... teko vykti į Kauną. Ir nė dienos dėl to nesigailėjo!
Neseniai įrašiusi dainą „Širdis“ (pagal to paties pavadinimo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį), Clara bemat buvo pastebėta plačiosios publikos, o Kaunas jai tapo dar ir meilės miestu.
Štai ketveri metai Kaune – kuo tau ypatingas šis miestas?
Sunku būtų Kauną lyginti su Marseliu, nes jie visiškai skirtingi: jūsų miestas architektūriškai simetriškas, aštresnių geometrinių linijų, o mano gimtasis – aptakesnis, tarsi neišbaigtų formų, chaotiškesnės architektūros. Kaunas pranoko mano lūkesčius ir įsivaizdavimą, paneigė negatyvius minėto tėvynainio įrašus – nieko panašaus čia nepatyriau.
Kaune tiek daug renginių, tiek galimybių veikti, kurti, atrasti, kur nors išeiti, su kuo nors susitikti, susipažinti, pagaliau – jis pats žaliausias pasaulyje miestas, kokiame tik teko lankytis. O trupė nustebino kosmopolitiška sudėtimi: „Auroje“ šoka daugybė artistų iš įvairių pasaulio šalių.
Prisimenu spektaklį, kurį kūrė tik vienas lietuvis šokėjas, kiti – du italai, dvi prancūzės, viena mergina iš Kinijos, vienas vaikinas iš Rusijos, vienas iš Filipinų... Iš pradžių nustebau sutikusi tėvynainę Marine Fernandez – ji įvedė mane ir į trupės, ir į miesto gyvenimą.