Įspūdingos gamtos, ilgaamžės religijos ir didžiulių turtinių kontrastų šalis. Taip apie Etiopiją atsiliepia meno kritikas, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas Remigijus VENCKUS (36), į šią Afrikos šalį nuvykęs ypatinga proga – atšvęsti pusbrolio vestuvių.
Remigijaus pusbrolis Tomas Valiušis senokai gyvena Norvegijoje, ten turi savo namus, dirba žuvies fabrike – ir jau septynerius metus puoselėja šiltus jausmus socialinei darbuotojai Roman Lakew Asfaw, kilusiai iš Etiopijos.
„Rudenį sulaukiau Tomo skambučio: „Remyga, atvažiuosi į mano vestuves?“ – prisimena Remigijus. – „Atvažiuosiu“, – pažadėjau. – „Jos vyks Etiopijoje...“ – „Žinoma, atvažiuosiu!“ Taigi šį sausį Etiopijoje praleidau dešimt dienų – ne tik buvau pabrolys Tomo ir Roman vestuvėse, bet ir pakeliavau po šalį, palikusią man neišdildomų įspūdžių.“
Baltos varnos
Kalbos, kad kelionė į Etiopiją – tolima ir dėl to brangi, Remigijaus neišgąsdino. „Bilietų kaina – 700 eurų, dar teko pasiskiepyti nuo hepatito, stabligės, vidurių šiltinės, drugio, o kadangi vykome į maliarinę zoną – vartojau ir tabletes nuo maliarijos. Jų poveikio nenoriu nė prisiminti... Tačiau pati viešnagė šalyje pasirodė stebėtinai pigi – kainos ten žemos, tad vidutinis europietis ten sau gali leisti viską. Iškeitęs 50 eurų į 2000 vietinių birų, net nežinai, kur juos padėti. Trise nuėjome atsigerti kavos – kainavo 15 birų, tai yra maždaug 40 eurocentų. Naujos statybos butas sostinė pakraštyje – 5000 eurų.“
Kiekvienam atvykėliui būtina dalyvauti kavos ruošimo ceremonijoje. Tai gražus ritualas: ant krosnelės padedamas dubuo, į jį pripilama žalių kavos pupelių ir skrudinama. Skrudintas pupeles susmulkina grūstuve, užpila vandeniu, išverda ir supilsto į puodelius su cukrumi. Dar įdeda rūtos šakelę – nuo jos kava įgauna puikų skonį.
Svečiai iš Lietuvos į Adis Abebą atskrido naktį.
„Mus pasitiko visiška tamsa. Pavienės parduotuvės ar namai įsisuka kokią lemputę, bet apskritai sostinėje naktį – nors į akį durk. Įsikūrėme pusbrolio išnuomuotuose apartamentuose: per kelias dienas apsipratome su faktu, kad šalto vandens tiekiama tik kelis kartus per dieną, o elektra dažnokai dingsta. Šalis slopsta nuo gyventojų skaičiaus: jų priskaičiuojama gerokai per 100 milijonų, ir vis daugėja. Iš aplinkinių šalių plūsta nelegalai, mat Etiopijoje sąlyginai ramu. Šiaurėje – Somalis, taigi į šiaurinę Etiopijos pusę net nepatariama važiuoti. Važiuojant automobiliu, vairuotojas man kartais pasakydavo: „Dabar nuleisk fotoaparatą. Nežiūrėk į tuos žmones, žiūrėk tiesiai prieš save, apsimesk, kad jų nematai.“ Tokiais momentais apie išlipimą iš automobilio ar pasivaikščiojimą nebūdavo nė kalbos.“
Lietuviais svečioje šalyje rūpinosi nuotakos Roman šeima – išsilavinę, šiuolaikiški žmonės.
„Po šalį keliavome automobiliu, vairuojamu vietinio vairuotojo, – pasakoja Remigijus. – Didžioji dalis automobilių – seni, taisyklių nepaisoma, kas pirmas nuspaudė garso signalą – tas ir pravažiavo. Greitai supratau, kad vienas čia tikrai nepakeliaučiau. Turizmas Etiopijoje nėra išplėtotas, saugumas irgi labai sąlyginis, tad būtina iš anksto užmegzti kontaktų su vietiniais – ypač baltaodžiams. Mes ten buvome baltos varnos: iš reakcijos jaučiau, kad kai kurie sutikti etiopai pirmą kartą gyvenime matė baltąjį.
Išties nejauku, kai aplinkiniai į tave baksnoja pirštu. Reakcijos dvejopos: vieniems tu esi nuoširdžiai įdomus, savotiška žvaigždė, o kitiems – tiesiog priemonė iškaulyti pinigų. Mums patarė nesinešioti brangių daiktų, jų nedemonstruoti – tai ir nedemonstravome. Į tamsius skersgatvius nevaikščiojome – ten didesnė apiplėšimo rizika, nes šalis – viena skurdžiausių pasaulyje. Ilgą laiką ją valdo ta pati šeima, prieš tai galiojo komunistinis režimas, dar anksčiau – karaliaus valdžia. „Nė viena valdžia mums neatnešė nieko gero“, – tvirtina vietiniai.“
Būdas užsidirbti duoną – išmalda
Sakoma, kad kava kilusi būtent iš Etiopijos – ir iki šiol šalis pagrįstai gali ja didžiuotis.
„Kiekvienam atvykėliui tiesiog būtina dalyvauti kavos ruošimo ceremonijoje, – tikina Remigijus. – Tai gražus ritualas: ant krosnelės padedamas dubuo, į jį pripilama žalių kavos pupelių ir skrudinama. Skrudintas pupeles susmulkina grūstuve, užpila vandeniu, išverda ir supilsto į puodelius su cukrumi. Dar įdeda rūtos šakelę – nuo jos kava įgauna puikų skonį.“
Visgi vaizdas, labiausiai įsirėžęs į lietuvio sąmonę, – tai vaikai, gatvėse prašantys išmaldos.
„Sostinėje jie kuklesni, provincijoje – įžūlesni, – atsidūsta. – Išvydę turistų autobusiukus tiesiog puola po ratais, ima šokti, kad tik gautų pinigų ar saldainių. Turistų viešai prašoma nieko jiems neduoti, nes tie vaikai meta mokyklą ir užauga su mintimi, kad tik tokiu būdu galima užsidirbti duoną. Aukas jie priima kaip duotybę, visiškai neturi kūrybinio mąstymo.
Važinėdamas po šalį stebėjausi, kad tenykščiai didžiuliai šiltnamiai, vynuogynai – prancūzų, italų, vokiečių, bet ne vietinių žmonių rankose. Tačiau už tokį supratimą etiopiečių negalima teisti – jų tiesiog kitas gyvenimo būdas, kitas mentalitetas, jie labai pasikliauja religija. Jei Etiopijoje pagiri žmogų, kad jis kuria verslą, jis atsako: „Taip, man Dievas padėjo“. Jei apgailestauji, kad jis neturi namų, jis šypsosi: „Jei Dievas duos, pasistatysiu“. Toks jų požiūris.“
Vakarietiškos kultūros atspindžiai etiopiečiams patrauklūs, bet dažnai – nepažįstami.
„Kai kalbi apie muziką ir pamini Lady Gaga ar Beyonce, jie keistai žiūri – „O kas tai?“ Pasaulyje garsūs prekių ženklai paprastiems žmonėms irgi negirdėti, – pasakoja Remigijus. – Sykį, pavargęs nuo kelionių, nusipirkau „Red Bull“ skardinę. Begurkšnojant priėjo paauglys, siūlė kažką pirkti – ir taip gailiai žiūrėjo į tą skardinę, kad aš ją atidaviau. Nueidamas jis labai įdėmiai ją apžiūrinėjo...
Didelio dėmesio Etiopijoje sulaukė ir mūsų europietiški drabužiai – ne tik dėl to, kad jie tiesiog kitokie, bet – dėl geros kokybės. Etiopija užgrūsta prastu kinišku šlamštu, kinų produkcija naikina vietinę ekonomiką. Daugelis vietinių versliukų, vykdomų vidury gatvės, – nelegalūs: apsukresni piliečiai tiesiog pradeda kažką rankioti, kažką dėlioti – ir taip susikuria savo kioskelį iš nieko. Valdžia tai lyg ir draudžia, lyg ir nemato – taip ir vyksta tas gatvinis gyvenimas.“
Gardaus maisto šalis
Etiopijoje, kaip ir dažnoje skurdžioje šalyje, vyrauja didžiuliai kontrastai tarp turtingų ir neturtingų žmonių.
„Štai moteriškė purviname miesto kanale skalbia drabužius, greta mėtosi apmusijusi jaučio galva, pro šalį bėga paliegęs šuo, guli polietilenu apsiklojęs valkata, praeina tvarkingų studentų būrelis ir pravažiuoja naujausio modelio mersedesas, – įprastą Adis Abebos vaizdą piešia lietuvis. – Ir mieste, ir užmiestyje galima rasti išpuoselėtų uždarų teritorijų, skirtų turtingiesiems: įvažiavimas ten mokamas, viduje – restoranai ir poilsio vietos, švaru ir gražu. Nudžiūvusi savana, liesi gyvuliai ir vargas lieka už aukštos tvoros.“
Tokioje uždaroje teritorijoje ir vyko Tomo ir Roman vestuvės – pagrindinė priežastis, nuviliojusi jaunikio giminaičius į Afriką.
„Iš sostinės nuvažiavome į užmiestį – prabangius svečių namus prie ežero, aptvertus didele tvora. Jie sužavėjo švara, prabanga, atidumu svetimšaliui – ten jau niekas baltaodžių nebadė pirštais, – prisimena svečias. – Apskritai Etiopijoje į vestuves gali ateiti bet kas, ir jaunieji privalo atėjūną priimti – jį vaišinti, bendrauti. Todėl būna, kad į vestuves susirenka net po tūkstantį žmonių, jiems tuoj pritrūksta maisto ir gėrimų... Mūsiškės vestuvės vyko uždaroje erdvėje, todėl svečių buvo sąlyginai mažai – apie penkiasdešimt.“
Jaunųjų mamos pasipuošė nacionaliniais drabužiais, vyrai – vakarietiškais kostiumais, pamergės – šiuolaikinėmis vienodomis suknelėmis. Vyrai ir moterys už stalo susėdo atskirai: nuotakos pusėje – pamergės, jaunikio – pabroliai.
„Atvykęs pastorius gana greitai sutuokė jaunuosius, šie sumainė žiedus, – pasakoja Remigijus. – Kadangi šalis religinga, alkoholio ten vartojama mažai – per visą pobūvį išgėrėme šlakelį vyno, ilgų tostų irgi niekas nesakė. Etiopijoje įprasta, kad vos sutuokti jaunieji atsistoja ir pirmieji eina įsidėti maisto prie stalo. Po jų eina pabroliai, pamergės, tėvai ir visi kiti – kuo žmogus artimesnis jauniesiems, tuo greičiau gali pasivaišinti. Jeigu tolimas giminaitis – jam gali tekti palaukti.“
Maistas svečiams pasirodė labai skanus.
„Tradicinė ndžera – tai didelis minkštas blynas: rankomis atsipleši didoką jo gabalą, pasisemi jautienos, pupelių ar salotų, susuki į ritinį – ir į burną, – juokiasi keliautojas. – Išsitepėme iki alkūnių. Paprašėme šakučių, bet į mus buvo pažiūrėta keistai: ten valgoma tik rankomis. Man buvo labai skanu ir restoranuose bei kavinėse: maistas ten tikras, natūralus, šalies dar neužvaldę tinkliniai restoranai ir dirbtiniai priedai.“
Vestuvių pobūvis ilgai neužtruko: šventė prasidėjo antrą valandą popiet, o šeštą jau visi atsisveikino.
„Buvo truputėlis šokių, muzikos, bet apskritai etiopiečių vestuvės gerokai ramesnės nei lietuviškos, – konstatuoja Remigijus. – Vėliau jaunieji grįžo į Norvegiją, o mes – į Lietuvą, pažadėję į Etiopiją dar sugrįžti.“