Aliaską perbėgti pasiryžęs lietuvis Danielius Narauskas į pavojingą, šaltą ir neprognozuojamą žygį išvyko jau balandžio 11 d., o vakar pasiekė finišą Aliaskoje. Per 46 dienas vaikinas vienas laukine gamta nubėgo 1 500 kilometrų nuo Anchorage miesto iki Prudhoe įlankos.
„Negaliu suskaičiuoti kiek pamokų išmokau bėgdamas per Aliaską, nes jos dar tik ateina. Tvirtai galiu pasakyti, jog dalis manęs čia liks amžiams. Lenku žemai galvą prieš didingus kalnus, kurie mane sergėjo, taip pat prieš gamtą, kiekvieną gyvūną, kurį sutikau, tas 6 meškas, kurios pasirodė mano kelyje ir visus žmones, kurie mane priėmė lyg šeimos narį“, – susijaudinęs kalbėjo kaunietis.
„Lūžis įvyko paskutiniais kilometrais, kai per dieną įveikiau 61 kilometrą. Likus 20 kilometrų iki kelionės pabaigos supratau, kad turiu pabaigti šią kelionę dabar, nors ketinau pasistatyti palapinę ir pratęsti ryte. Nežinau iš kur, bet įgavau tiek jėgų, kiek dar niekuomet neturėjau ir verkdamas, rėkdamas bei melsdamasis įveikiau paskutinius kilometrus. Pūtė stiprus ir šaltas vėjas, ūsai bei antakiai buvo apledėję, bet sustoti negalėjau. Tą dieną bėgti baigiau 3 ryto ir praėjus dviems dienoms nesupratau kas vyksta ir, kad tai baigėsi“, – laukdamas skrydžio iš Aliaskos pasakojo Danielius.
Tai antrasis iššūkis vaikino gyvenime. Žmonių galimybių ribomis abejojantis 24-erių vaikinas ant riedlentės yra pravažiavęs Ameriką: „2016-aisiais leidausi į kelionę per JAV nuo Vakarų pakrantės iki Rytų, nuo San Fransisko iki Niujorko. Visą laiką keliavau ant savo riedlentės beveik neturėdamas nei pinigų, nei solo keliavimo patirties, o ir važiuoti riedlente deramai nemokėjau. Aš tiesiog širdingai svajojau ir palaikomas savo draugų bei fanų socialiniuose tinkluose sugebėjau įveikti nusibrėžtą distanciją.“
Daugiau nei prieš metus Daielius pradėjo atlikinėti Wim Hof Method kvėpavimo ir šalčio praktikas, kurias jungė su bėgimu šaltyje: „Vieną kartą bėgiodamas suvokiau, jog atėjo laikas mesti sau iššūkį ir perbėgti kokią nors gūdžią ir tolimą vietovę. Galvojau apie Rusiją, apie Šveicariją ir t.t. Bet suvokiau, jog būnant arti Lietuvos, pavyzdžiui Šveicarijoje, sunkiais momentais galiu palūžti ir sėsti į autobusą, vežantį namo. Tada į galvą atėjo mintis apie Aliaską. Ir iš karto supratau, jog tai tobuliausia vieta mano sumanymui. Ji toli, ji atšiauri, jos gamta laukinė, nemažai vietų yra nepaliestos. Būtent apie tai ir svajojau. Suvokiau, jog Aliaskoje jau nebeturėsiu kur dėtis, negalėsiu taip paprastai grįžti namo, todėl turėsiu sukaupti visas jėgas, tiek fizines, tiek psichologines ir įveikti savo tikslą. Tą patį padariau 2016 m. keliaudamas nuo San Francisko iki Niujorko ant riedlentės sulaužyta ranka.“
Kaip pagrindinę priežastį, kodėl leidosi į tokią pavojingą kelionę vienas, Danielius įvardija norą įrodyti, jog žmogaus galimybės – beribės: „Esu paprastas žmogus, kaip ir visi kiti, turintis tas pačias svajones ir troškimus, kurių neretai bijau siekti, bet noriu parodyti, kad nesvarbu, ką galvoja kiti, jei tavo svajonė slypi širdyje, tuomet turi klausyti to vidinio balso.
Jeigu sukaupsi visą dėmesį tik į tą tikslą, nėra jokių šansų, kad tau nepavyks. Aš buvau stipriai motyvuotas Casey’io filmuko „Do what you can’t do“. Pažiūrėjęs jį supratau, kad norint judėti pirmyn turi stengtis iš visų jėgų ir daryti dalykus, kurių įprastai nesiimtum. Visada mėgau kelti sau iššūkius ir kai man kyla tokia idėja, apie kurią kartais net baisu pagalvoti, giliai viduje aš jaučiu, kad turiu priimti tą iššūkį, nes nėra didesnės iliuzijos nei baimė.“
