Ar kada nors vaikėtės vaivorykštę? Ar bandėte surasti jos pabaigoje besislepiantį aukso puodą? Amerikiečių režisieriui Seanui BAKERIUI (47) pavyko rasti savo lobį – jo vaikiško naivumo persmelkta juosta „Floridos projektas“ pelnė „Oskaro“ nominaciją.
Seano Bakerio filmas „Floridos“ projektas Vilniaus kino teatre „Pasaka“ rodomas nuo balandžio 6 dienos.
Festivalyje „Kino pavasaris“ pristatytas filmas nukelia į pastelinėmis spalvomis nudažytą pasaulį, kuriame karaliauja vaikai. Tačiau už alyvinių motelio sienų slepiasi gerokai niūresnė realybė – kasdienė kova už save ir savo artimą. Tai pasakojimas apie namų neturinčias šeimas, balansuojančias ties praraja ir darančias viską, kad į ją neįkristų. Dramatišką motinos ir dukters istoriją Seanas Bakeris apipina juoku, prideda didelę porciją ironijos. Drąsu? Galbūt. Tačiau šis režisierius nebijo elgtis kitaip: savo pirmąjį filmą „Tangerine“ jis nufilmavo trimis „iPhone“ telefonais, o kurdamas „Floridos projektą“ pagrindinį vaidmenį patikėjo instagrame atrastai aktorės patirties visai neturinčiai lietuvei Briai Vinaitei.
„Bria aktorės patirties turėjo net mažiau nei filme vaidinę vaikai. Bet aš ja patikėjau, nes ji nestokojo entuziazmo, joje įžvelgiau daug potencialo. Supratau, kad jai užteks kurį laiką rimtai padirbėti, kad galėtų pradėti filmuotis. Man pasisekė, kad suradau talentingą merginą, nors ji pati nenutuokė apie savo talentą“, – šypsojosi Seanas Bakeris.
Brią į atranką pasikvietėte po to, kai išvydote instagrame. Kuo ji patraukė jūsų dėmesį?
Pamatęs vaizdo įrašą, kuriame ji šoko su pūkuotu šaliku, pradėjau juoktis. Tuomet peržiūrėjau kitus jos įrašus, nuotraukas – išvydau maištaujančią merginą. Visos kitos instagramo panelės labai rūpinasi, kaip atrodo viešoje erdvėje. Matydamas jų nuotraukas visada susimąstau, kiek teko padaryti kadrų, kad gautų vieną tobulą asmenukę... O Bria visada atrodo taip, lyg jai užtektų vieno kadro. Ji natūrali.
Ką filmui duoda tokie patirties neturintys aktoriai kaip Bria?
Sunku dirbti su naujokais, nes turi juos nuolat mokyti, paaiškinti, regis, elementarius dalykus. Tačiau tokie žmonės atneša naivumo ir nuoširdumo. Patyręs aktorius puikiai žino, ką daro, todėl jaučiasi laisviau, o kino naujokas jaučia žvėrišką spaudimą, vadinasi, filmuodamasis įtemptai mąsto. Tą nuoširdų susimąstymą galima pastebėti žvilgsnyje, jis nebūna tuščias.
Filme vaidino ir Willemas Dafoe, kuriuo, kaip ne kartą esate prisipažinęs, žavitės nuo paauglystės. Darbas su dievukais turi rizikos – gali laukti ir nusivylimas...
Jaučiausi pagerbtas ir pamalonintas, kai išgirdau, kad jis domisi mano pasiūlymu vaidinti. Kai sužinojau, kad yra galimybė dirbti su tokio aukšto kalibro aktoriumi, šokau į lėktuvą, nuskridau iš Romos į Niujorką vos 24 valandoms vien tam, kad išgerčiau su Willemu kavos. Mes nuo pirmos minutės vienas kitą puikiai supratome.
Willemas atliko namų darbus – bendravo su motelių valdytojais, ištyrinėjo net jų aprangą. Jis greitai susigyveno su Bobio veikėju, todėl filmavimų metu aš patikėdavau, kad žiūriu į Bobį, o ne į Willemą Dafoe.
Režisieriai mėgsta sakyti, kad sunkiausia dirbti yra su gyvūnais ir vaikais. Kaip pavyko susitvarkyti su būriu vaikų filmavimo aikštelėje?
Man patinka iššūkiai. Mano nuomone, kurti filmus ir turi būti sunku.
Nenorėjau, kad mano filmas būtų panašus į griežtai surežisuotą spektaklį, tačiau pradėjus filmavimą paaiškėjo, jog su vaikais dirbama visai kitaip. Gali kartais jų paprašyti improvizuoti, bet daugeliu atveju jie privalo puikiai išmokti savo tekstą, suskaičiuoti kiekvieną žingsnį, įsidėmėti kiekvieną pasisukimą. Net žaidimų scenas vaikams reikėjo tiksliai aprašyti, paaiškinti. Tik tuomet, kai jie jaučiasi patogiai ir yra gerai nusiteikę, gali tikėtis improvizacijos.
Nuo „Floridos projekto“ idėjos atsiradimo iki realizavimo prabėgo ketveri metai.
Iš pradžių niekaip negalėjome rasti finansavimo, nes nepažinojome kino industrijos, o ji nepažinojo mūsų. Todėl sukūriau mažo biudžeto filmą „Tangerine“, kuris sulaukė sėkmės ir atvėrė duris tolimesnei mano kūrybai.
Kai iš naujo pradėjome vystyti „Floridos projekto“ idėją, supratome, kad benamių, besiglaudžiančių moteliuose, tema tapo dar aktualesnė. Šiandien jau yra vaikų, kurie moteliuose praleido visą savo gyvenimą. Problema darosi vis opesnė, nes būsto nuomos kainos Amerikoje tik auga.
Prieš rašydami scenarijų atlikome žurnalistinį tyrimą, kalbinome motelių gyventojus. Tai žmonės, pakliuvę į nepalankią situaciją, iš kurios labai sunku ištrūkti. 35 JAV doleriai už naktį – tiek kainuoja para motelyje. Per mėnesį susidaro 1000 JAV dolerių suma. Sunkiai besiverčiantiems žmonėms tiesiog neįmanoma ką nors pakeisti, nes kiekvieną uždirbtą centą jie atiduoda motelio valdytojui.
Filmas sulaukė didelio pasisekimo. Galbūt jums pavyko atkreipti dėmesį į problemą?
Nemanau, kad iki šiol daug kas žinojo, jog Amerikoje apskritai egzistuoja tokia problema. Aš ir pats apie tai ilgai nenutuokiau, nes iki šiol niekas nekalbėjo apie žmones, kurie neturi namų, tačiau sugeba išlaikyti stogą virš galvos. Jie nenori, kad jų vaikai atsidurtų gatvėje, todėl gyvena moteliuose, apsistoja pas draugus ar artimuosius, įsikuria automobiliuose. Tokių žmonių yra labai daug, bet jų visuomenė paprasčiausiai nepastebi.
Kalbėdamas apie filmą visada pabrėžiu, kad tokia istorija galėtų nutikti bet kurioje Amerikos vietoje, ne tik Floridoje. Šią vietą pasirinkome tik dėl disneilendo, dėl kurio visa istorija tiesiog persmelkta ironijos. Ironija yra paveiki, todėl matome rezultatus – ne pelno organizacijos atkreipė dėmesį į motelių gyventojus. Vietinė valdžia pradėjo rimtai žiūrėti į šią problemą, bendradarbiauti su filantropais. Reikia žengti po vieną žingsnelį, nes mūsų visų laukia labai ilgas procesas. Deja, federalinė valdžia nedaro to, ką galėtų padaryti. Ji galėtų suvaldyti šią situaciją, jei tik skirtų pinigų. Kodėl ji stato sienas tarp valstybių? Geriau jau pasirūpintų namais savo piliečiams.
Laikote save aktyvistu?
Aktyvizmas dažnai yra tam tikra protesto forma, parodymas, kad tu nesutinki su esama situacija. Aktyvistai ne visada pateikia atsakymus, nes jie nėra politikai. Aktyvistai tiesiog prašo pokyčių. Aš jų prašau kurdamas filmus. Tad taip, aš esu aktyvistas, nes naudojuosi savo kūriniais, kad pasiekčiau žmonių širdis, perduočiau jiems man svarbią žinutę.
Eidami į kino teatrą žmonės trokšta pamiršti sunkumus, todėl dažnai renkasi komedijas. Jums pavyko išlaikyti filmo lengvumą ir kartu atkreipti dėmesį į opias problemas.
Mano manymu, keičiasi požiūris į filmų kūrimą, nebėra gryno žanro, parašyto pagal holivudines taisykles. Tobulas pavyzdys – siaubo filmas „Pradink“ („Get Out“), kuriame siaubo žanras susipina su socialine tematika, kai aiškiai parodoma rasizmo problema. Tai naujas būdas kurti filmus. Tikiuosi, aš esu šio naujo judėjimo dalis.
Holivudą šiuo metu krečia prieš seksualinį priekabiavimą nukreipti judėjimai, tokie kaip #metoo ir „Times Up“. Jie neaplenkė ir „Floridos projekto“ – vieną filmo investuotojų Andrew Duncaną dešimtis moterų apkaltino seksualiniu priekabiavimu. Kokia jūsų pozicija?
Džiugu, kad atėjo metas pokyčiams, tačiau mes turime būti labai atsargūs. Reikia viską truputį pristabdyti ir susimąstyti, nepamiršti savo atsakomybės. Gerai pagalvokite, prieš paskelbdami žinutę socialiniuose tinkluose ir taip sugriaudami kieno nors karjerą. Žinoma, yra žmonių, kurie įvykdė kriminalinius nusikaltimus, kalbant apie juos mums reikia apsivalyti, bet nesielkime skubotai, kai kalbame apie tokius rimtus dalykus. Jei pulsime į #metoo stačia galva ir pradėsime kaltinti seksualiniu priekabiavimu visus iš eilės, nukentės tik judėjimas – jis bus nupigintas ir diskredituotas.
Apie filmą:
Amerikiečių nepriklausomo kino režisieriaus Sean Bakerio filmas „Floridos projektas“ – kultinis 2017-ųjų filmas. Veiksmas nukelia į šalia greitkelio esantį motelį Floridoje, įsikūrusį šalia „Disney World“ pramogų parko. Čia su maištinga mama Hali (lietuvių kilmės aktorė Bria Vinaite) gyvena šešiametė Muni (Brooklynn Prince). Jos mėgaujasi kiekviena diena „Magiškoje pilyje“, kurią prižiūri jautrus ir rūpestingas vadybininkas Bobis (Willemas Dafoe). Nepaisant atšiaurios aplinkos, vėjavaikiškai it gyvsidabris Muni nerūpi realybė – ji švenčia kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ji ir jos padaužos draugai kasdien smalsiai ir be baimės tyrinėja pasaulį, kuriame atsidūrė. Tačiau Muni mama, kad galėtų išlaikyti dukrelę, priversta ieškoti pavojingų darbų ir sprendimų.