Lietuvė įgyvendino vienišo senelio svajonę: „Jis neturėjo nei kur valgyti, nei kur miegoti“

Senelis Juozas ir Jonė/Asmeninio archyvo ir „Arūnė Kalvaitytė Photography“ nuotr.
Senelis Juozas ir Jonė/Asmeninio archyvo ir „Arūnė Kalvaitytė Photography“ nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2019-02-28 20:05
AA

Telšietė Jonė Buivydaitė – vienas iš tų žmonių, apie kuriuos sužinai tik žavaus atsitiktinumo dėka. Jauna mergina, išgyvenusi sunkią ligą, šiuo metu aktyviai padeda artimųjų neturintiems senoliams. Prisijungusi prie savanorių grupės Kaune, ji prieš mėnesį įgyvendino pirmąjį savo projektą #JUOZAS. Mergina vietoje atostogų ėmėsi didžiulio ir daug jėgų pareikalavusio darbo.

Jonės istorija iš tų, kurias skaitant, sunku tvardyti emocijas. Talentinga mergina iš mažo miestelio, netoli Telšių, nuo pat vaikystės buvo tikra maksimalistė. Kiek save prisimena, Jonė niekada nenuleisdavo rankų. Jei kažko imdavosi, tai iki pat galo, ir tą darydavo nepriekaištingai. Mokyklą baigė puikiausiais pažymiais, įstojo į Vilniaus universitetą mokytis ekonomikos, netrukus gavo darbą vienoje geriausių Lietuvos audito įmonių.

Jonė/Asmeninio archyvo nuotr.

Jonės tėtis jai yra sakęs, kad jei mažoji Jonė užsidegdavo kažką padaryti, nepaisant visko, – Jonė tai ir padarydavo. „Tokia užaugau. Jei jau kažką studijuoti – tai baigti raudonu diplomu, jei dirbti puikioje, įvertintoje kompanijoje – tai ne šiaip, o siekti kuo aukštesnio posto.“ – apie save pasakoja Jonė.

Toks amžinas užsidegimas, nepasitenkinimas esama padėtimi bei perdėtas siekimas „dangaus“ Jonei kainavo sveikatą.

„Apie save kalbėti nusprendžiau, nes galbūt tai padės panašaus likimo žmonėms. Dėl didžiulio krūvio, nuolatinio nuovargio ir bandymo visur pirmauti, aš susirgau depresija. Savo kolegoms sakydavau, kad man nervinis išsekimas, nusilpo organizmas, kraujo tyrimai nedžiugina. Bet jau tuomet mane persekiojo sunkios ligos diagnozė, dėl kurios atsidūriau ligoninėje.“ – savo pasakojimą pradeda Jonė.

Jonė/Asmeninio archyvo ir „Arūnė Kalvaitytė Photography“ nuotr.

Iš pradžių Jonė nesuprato, kas jai darosi. Kaip dabar prisimena, galvojo, kad „depresija“ yra tiesiog pasiteisinimas, abstrakti ir toli nuo jos egzistuojanti sąvoka. Kai Jonei ėmė kilti problemų su sveikata, ji prisigalvojo įvairiausių baisybių. Vienu metu dėl galvos svaigimo ir nualpimų ji net nuogąstavo, kad jai vėžys. Tačiau, ištyrus Jonę nuo galvos iki kojų, niekas nerado baisių sutrikimų priežasties.

Kai sveikatos problemos ėmė stiprėti, o specialistai tik skėsčiojo rankomis, viena šeimos gydytoja patarė Jonei atkreipti dėmesį į savo gyvenimo tempą, nuolatinį patiriamą stresą. Dėl nenusisekusių santykių, beatodairiško bėgimo ir veržimosi į priekį, Jonė jau kurį laiką sirgo depresija.

„Ligoninėje turėjau daug laiko apmąstymams. Savo mintis po truputį dėliojau į stalčiukus. Jau tada kilo idėja kurti tinklaraštį, kitiems papasakoti savo istoriją. Tiesa, iki šiol man tai buvo nedrąsu daryti. Praėjo beveik pusantrų metų. Tik dabar galiu drąsiai kalbėti apie savo ligą.“ – sako Jonė.

Jonės Buivydaitės projektas/Asmeninio archyvo nuotr.

Išėjusi iš gydymo įstaigos, mergina nusprendė imtis savanorystės. „Tai – viena iš alternatyvių depresijos gydymo formų. Prisijungiau prie „Maltiečių ordino“ ir iki šiol globoju senelius. Persikrausčiau į Kauną, teko daug savo gyvenime pakeisti.“

Jonė ir įmonė NKT Lithuania, kurioje ji šiuo metu dirba, lapkričio gale seneliams surengė ne vieną gražią akciją, tačiau kai per Kalėdas Jonei ir jos įmonei buvo paskirta pasirūpinti 10 senelių, nupirkti jiems dovanas ir nuvykus į namus pasikalbėti, mergina susidūrė su skausminga realybe.

„Tikslas buvo visus senelius pasveikinti, aplankyti, įkvėpti šventiškos dvasios. Man paskyrė pasirūpinti seneliu Juozu. Tik nuvykusi pas Juozą į namus, aš suvokiau, kad maistas, drabužiai ir dėmesys jam nepadės. Senolis gyveno klaikiomis sąlygomis. Įėjus į butą tiesiog užgniaužė kvapą. Jis neturėjo normalios lovos, kur valgyti, kur miegoti.“ – prisimena Jonė.

Jonė/Asmeninio archyvo nuotr.

Taip prasidėjo didžiulis jaunos merginos projektas. Padedama daugelio nuoširdžių, geraširdžių žmonių, Jonė sutvarkė senolio namus. Pakeitė tualetą, nupirko lovą. Ji pati griovė ir statė viską savomis rankomis. Negailėjo nei trupučio jėgų.

„Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau Juozo istoriją, man pasidarė skaudu, negera. Galvojau, kokie apatiški ir žiaurūs gali būti žmonės. Kadangi Juozo artimieji anksti mirė, jis gyveno vienas. Kartą gatvėje senolį ištiko insultas, jis krito ir negalėjo atsikelti kurį laiką. Žmonės pro Juozą praėjo numodami ranka: ai, dar vienas alkoholikas. Gal vienas iš dešimties praeivių susivokė iškviesti greitąją pagalbą. Noriu jam pasakyti ačiū.“ – apie savo pažintį su seneliu pasakoja Jonė.

Kaip sako ji pati, šis senelis – ne vienintelis, Lietuvoje labai daug tokių – paliktų, niekam nereikalingų.

„Norėčiau, kad pasaulis pasikeistų, bet savaime taip nenutiks. Kas įvyko su Juozu, tik rodo, kiek daug gerų žmonių aplinkui. Juk ne viena tai padariau. Tačiau sustiprėjau, pradėjusi koncentruotis į kitų problemas, išsilaisvinau, išmokau į viską žiūrėti kitaip. Juozas ir jo namų pokyčiai sulaukė labai daug dėmesio. Tikiu, kad reakcijos ir pagalbos gali sulaukti ir kiti žmonės, kuriems reikia pagalbos.“ 

NUO RYTOJAUS STARTUOJA JONĖS TINKLARAŠTIS, KURIAME JI DALYSIS NUOŠIRDUMU IR SAVO PATIRTIMIS. VISAS ŠIOS MERGINOS ISTORIJAS RASITE: http://www.jonejas.com

Jonės Buivydaitės projektas (4 nuotr.)
+1