Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Sirenų“ lyderė Renata Klimaitytė patyčių aukas ragina nepasiduoti: „Rašykite man“

Renata Klimaitytė
love2foto.lt nuotr. / Renata Klimaitytė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Pastarosiomis dienomis garsiau nei anksčiau skambanti patyčių tema jaudina ir garsenybes. Abejingos problemai nelieka grupės „Sirenos“ merginos Renata Klimaitytė ir Gintarė Mackelaitė. Abi jos žino, ką reiškia pašaipūs žvilgsniai ir pastabos, todėl apie skaudžius savo prisiminimus panoro prabilti garsiai.

Buvusios „Kitokios“, o dabar – „Sirenos“ stebisi, kad, jų nuomone, Lietuvoje kalbėti apie patyčias populiaru pasidaro tik tada, kai jos lemia tragedijas. „Spauda pilna antraščių apie krūtis, įdegį, seksualumą, pirkinius, romanus, ir visi lyg stručiai sukišę galvas į smėlį nematom, ar tiesiog apsimetam, nes nenorim matyti to,  kas vyksta visai šalia mūsų“, – svarsto „Sirenų“ lyderė R.Klimaitytė. 

Jai antrina kolegė: „Apie patyčias reikia šnekėti garsiai, nes nuo to kenčia ne tik vaikai, bet ir suaugę. Visi esame skirtingi ir skirtingai išgyvenam nuopolius, patyčias ar smurtą. Vieni savyje atranda jėgų ir pradeda gyventi iš naujo priimdami tai kaip patirtį, o kiti tampa kompleksuotais ir nepasitikinčiais savimi. Apie šią temą norėjau prabilti būtent todėl, kad žinau, ką reiškia tas nemalonus jausmas, ir noriu, kad kiekvienas iš mūsų atrastų jėgų ir pasitikėtų tuo, ką daro, nes visi esame unikalūs ir neturime bandyti tilpti į standartinius rėmus.“

love2foto.lt nuotr./Gintarė Mackelaitė
love2foto.lt nuotr./Gintarė Mackelaitė

Tyčiojosi mokykloje

Su Žmonės.lt „Sirenos“ dalijasi asmenine patirtimi – abi jos žino, ką reiškia būti patyčių objektu. Antai R.Klimaitytė su patyčiomis susidūrė mokykloje, viskas prasidėjo per šokių pamoką. 

Viduje jaučiausi siaubingai... Manote, mokytoja to nematė? Niekas nenorėjo veltis. Žinojau tik vieną: jei iš manęs išsityčios kartą, tyčiosis dažnai, kai tik užsigeis.

„Stengiausi vengti patyčių, nesivelti ir išlikti nepastebėta, bet vieną dieną vilkų akiratyje atsiradau ir aš. Tiesiog už tai, jog šokių metu pakėliau nukritusią savo draugę, kuri, kaip sužinojau, buvo tiesiog pastumta dėl to, kad kažkam neįtiko. Po savaitgalio atėjusi į mokyklą išgirdau šurmulius, jog po pamokų man reikės eiti į susitikimą prie šalia esančio darželio tvoros su „galinguoju“ būreliu ir dar keliais kraujo ištroškusiais žiūrovais, kurie atsargiai progai pasitaikius atras galimybę patapšnoti ar pastumti. Susitikimas turėjo būti įprastas – išvoliojama kuprinė, išmėtomi daiktai, apspardoma ir išvoliojama žemėse, apspjaunamas žmogus“, – prisimena Renata. Išsigandusi ji pabėgo iš pamokų. Bet juk kitą dieną reikėjo grįžti... 

„Kitą rytą buvo vėl tas pats. Prie manęs priėjusi susitikimo iniciatorė, net ne mano klasiokė, nes mūsų klasė buvo ganėtinai draugiška, nurodė susitikimo laiką ir datą. Puikiai atsimenu, jog po to sekė chemijos pamoka. Mano pakelta draugė sakė, kad esu pati kalta, ir atsisėdo į kitą suolą, o mano geras draugas išėjo iš pamokų pasakęs, jog atleisčiau, kad yra per silpnas, ir nori, kad ant jo nepykčiau – viso to stebėti jis nenorės. Niekas iš klasės nebenorėjo sėdėti šalia, niekas nenorėjo veltis, niekas tą pamoką su manimi nekalbėjo. Viduje jaučiausi siaubingai... Manote, mokytoja to nematė? Niekas nenorėjo veltis. Žinojau tik vieną: jei iš manęs išsityčios kartą, tyčiosis dažnai, kai tik užsigeis“, – pasakoja ji. 

Love To Foto nuotr./„Sirenos“
Love To Foto nuotr./„Sirenos“

Užtat tyčiotis iš savęs R.Klimaitytė neleido. To susitikimo prie tvoros išvengė, nes nesileido į jokias diskusijas ir nepasidavė. Galop net „pagrindinė veikėja“, kvietusi išsiaiškinti, atėjo atsiprašyti ir pasiūlė nebesipykti. 

Tuo tarpu G.Mackelaitė nežinojo, kaip apsiginti. Iš jos bendramoksliai tyčiotis ėmė jau pirmoje klasėje. „Bėgdama į mokyklą sustojau prie šviesoforo, nes tuo metu degė raudona šviesa. Už nugaros išgirdau klasioko šauksmą: „Pasitrauk, nes per tavo ausis nesimato, kokia šviesoforo šviesa dega“. Taip, tai buvo labai seniai, bet tos replikos dėl mano ausų buvo skaudžiausios. Skaudžiausios todėl, kad aš nieko dėl to negalėjau padaryti. Ausys styrojo, net plaukai jų neuždengdavo. Pradėjau dėl to labai kompleksuoti, nes klasiokai dažnai išjuokdavo atlėpusias ausis. Labai dėl to išgyvenau, bet stengiausi tai laikyti savyje, nes dėl patyčių jaučiau gėdą ir kaltinau dėl to save“, – pasakoja ji. 

Anot Renatos, net ir šiandien, kai mokykliniai laikai baigėsi, patyčių išvengti sunku. Ypač žinomam žmogui. Pašaipos internete, komentarai, replikos, net kitų garsenybių – kolegų – pasisakymai dažnai, jos nuomone, būna tyčia kandūs, negražūs, jais norima įžeisti. 

Kaip kovoti?

Anot R.Klimaitytės, nugalėti patyčias visada įmanoma. Svarbiausia nugalėti baimę ir rasti išeitį. „Išeitis yra. Dabar dirba daug psichologų, yra pagalbos linija, jei ne mama, ne tėtis, tikrai atsiras žmogus, kuris padės. Kalbėkite apie tai. Yra mokytojai, raskite tokį sau artimą, kuriam galėsite išsipasakoti, galų gale, yra policija – pasakykite jų pavardes ten, patikėkit, jie bijos jus pajudinti. Rašykite man, kartu mes viską įveiksime, bet jokiu būdu nesielkite patys niekšiškai tiesiog atimdami sau gyvybę ir įskaudindami kitus jus mylinčius žmones“, – ragina Renata. 

Rašykite man, kartu mes viską įveiksime, bet jokiu būdu nesielkite patys niekšiškai tiesiog atimdami sau gyvybę ir įskaudindami kitus jus mylinčius žmones.

Pati ji neslepia, kad susidoroti su patyčiomis buvo sunku, tačiau svarbiausia pažvelgti į šviesų rytojų: „Mes išmokom nekreipti dėmesio, nesivelti, net pasijuokti išmokome, bet jokiu būdu nesižudėme. Negalima pakelti prieš save rankos. Negalima! Pakeldamas ranką prieš save tu nieko nepasieksi, niekam nesugriausi gyvenimo, nepamokysi, ką tau padarė pamirš ir susiras kitą auką, o tavęs jau nebus, o tu be galo brangus žmogus. Gal tu būsi chirurgas, kuris išgelbėsi tūkstančiams gyvybes, gal tu būsi kirpėja, kurią mylės, nes darysi žmones pasitikinčius savimi ir puoši juos gražiausiomis jų gyvenimo akimirkomis, gal tu būsi tiesiog geras tėtis ir gera mama. Tu juk nežinai, kaip gerai tau viskas susiklostys ateityje ir koks stiprus ir reikalingas pasauliui žmogus tu būsi.“

Galų gale, anot Renatos, viskas prasideda namuose. „Auginu du sūnus ir labai norėčiau, kad jie niekada nesityčiotų iš kito ir neleistų iš savęs tyčiotis. To mes kasdien mokomės, apie tai kalbam. Labai svarbu nenutraukti ryšio su vaiku, stengtis būti draugu, stengtis protingai spręsti problemas. Skirti savo vaikui dėmesio ne įbrukant jam planšetę į rankas. Vaikas turi dalyvauti ir jaustis svarbus visame tavo gyvenime, dienotvarkėje. Vaiką reikia apkabinti mažiausiai 15 kartų per dieną, vaiką, o ne telefoną rankose. Jis turi jaustis reikalingas, turėti turėti atramą, bet kartu ir būti savarankiškas. Ir jokiu būdu negalima vaikui visko leisti turi būti suvokimas, pagarba, pagalba, drausmė, meilė ir tarp viso to aiškios ribos. Visas blogis atsiranda nuo dėmesio stokos, nuo meilės nebuvimo. Ir patyčios, ir jų pasekmės“, – svarsto R.Klimaitytė. 

„Vaiste Fotografija“ nuotr./Renata Klimaitytė
„Vaiste Fotografija“ nuotr./Renata Klimaitytė

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt