Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Linas Zareckas-Choras: „Jeigu A. Veryga toks geras sveikatos ministras – turėtų žinoti vieną dalyką“

Linas Zareckas-Choras Interviu
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr. / Linas Zareckas-Choras
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

„Priimkite šį jaunuolį“, – ištarė gydytojas, kai pastarąjį kartą verslininkas ir grupės ŽAS narys Linas ZARECKAS (43) apsilankė gydymo įstaigoje. Linas šypteli: vis dar pasitaiko, kad žmonės jį pavadina jaunuoliu, ir sunku pasakyti, kam labiausiai reikėtų dėkoti už tą amžiną jaunystę – genams, sportui, mėgstamam darbui ar keturioms dukroms.

Kai kartais dar užlipate į sceną su grupe ŽAS, visi atrodote lyg užvalgę jaunystės piliulių: beveik tokie patys kaip prieš dvidešimt metų!

Džiaugiuosi, kad tų durų vis dar neužtrenkiame: gal pastaruoju metu buvome gana pasyvūs, bet štai netrukus važiuosime koncertuoti į Ameriką. Tru pasitraukė, tad grupėje likome trise – aš, Bilas ir Ezopas. Visi esame užsiėmę skirtinga veikla: kartais susibėgame, kokią dainą įrašome, įkvepiame muzikos oro, pakoncertuojame miestų šventėse ar verslo renginiuose – ir vėl atgal į darbus. O dar vaikų pasipylė – ir Bilui, ir man... Nieko tokio, tegul paauga, tuomet galėsime vėl galvas aukščiau iškelti.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas-Choras
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas-Choras

Turint mažų vaikų nėra kada senti?

Keturios dukros – apskritai ne juokas! Mano vyriausiajai Saulei – beveik devyniolika, Rūtai – dvylika, Liucijai – metai ir septyni mėnesiai, Izabelei – septyni mėnesiai. Kai prieš devyniolika metų susilaukiau pirmosios, buvau dar labai jaunas ir stiprus. O dabar tiesiog privalau būti jaunas ir stiprus: neturiu kito pasirinkimo. Juk nenoriu nuėjęs į susirinkimą vaikų darželyje graužtis, kad visi tėvai jauni, o aš – lyg koks diedukas. Visa laimė, dabar tokia tendencija – vis daugiau vyresnių žmonių susilaukia kūdikių. Nieko nebestebina keturiasdešimtmečiai, besivedžiojantys mažus vaikus: jau tampame vakarietiška visuomene.

Bet fizinio vargo auginant kūdikius visgi yra...

Gal daugiau – mamai. Aš negaliu labai skųstis: naktimis miegu, dienomis einu į darbą. Esu „Made My Day“ agentūros savininkas, organizuoju renginius, koncertuoju, dar ir pramogoms – futbolui, sportui – man kartais suteikiama laiko. Kornelijai, aišku, tenka didžiausias krūvis: visi ją užjaučia išgirdę, kad šeimoje auga pametinukai. Ji tikrai labai daug laiko skiria vaikams, šauniai tvarkosi. Ir atrodo puikiai.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas ir Kornelija Kairytė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas ir Kornelija Kairytė

Taigi maži vaikai suteikia žmogui jaunystės. Kas dar?

Genai. Jaunatviškumą paveldėjau iš mamos – smagu būti amžinu beibifeisu, bet dar svarbiau – mėgstama veikla, aktyvus socialinis gyvenimas. Daug žmonių gyvena standartiškai: darbas–namai–atostogos Šventojoje, ir viskas. O mano svajonė buvo toks darbas, kuriame nereikėtų nuobodžiai arti tos pačios vagos. Visi koučeriai sako tą patį: „Dirbk tai, kas tau patinka, ir nė dienos nereikės dirbti.“ Aš esu tas, apie kurį jie kalba: darau tai, kas man įdomu, kas išjudina žmones. Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, įrengiau krepšinio čempionato fanų zoną prie Baltojo tilto – žiūrėti krepšinio čia susirenka tūkstančiai žmonių. Būna, sėdžiu ir aš, žiūriu į minią, klausausi, kaip ji prieš varžybas vienu balsu gieda „Tautinę giesmę“, ir galvoju: jei neparodyčiau iniciatyvos tai organizuoti, tie žmonės ir nesusirinktų. Tai – graži mano darbo pasekmė.

Mano hobis visada buvo kelionės: bičiuliai ėmė klausinėti, kur važiuoti, kaip gauti bilietus, ir tai išsivystė į darbą – išskirtinių kelionių organizavimą. Net vestuves esu rengęs: gerai pažįstu Karibus, ten ne kartą organizavau sutuoktuves. Pavyzdžiui, Rolandą Skaisgirį sutuokiau Barbadose.

O paties vestuvių su sužadėtine Kornelija ten nebus?

Bus – anksčiau ar vėliau. Dar tiksliai nežinau kur, bet greičiausiai ten. Dabar vaikai per maži: reikia palaukti, kol paaugs ir per ceremoniją galės nešti mamos nuometą.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas ir Kornelija Kairytė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas ir Kornelija Kairytė

Jūsų darbas skamba išties įdomiai, tačiau jis nuo pirmos iki paskutinės minutės susijęs su stresu...

Taip atrodo tik tiems, kurie tokio nedirba. Aišku, prieš renginius mane visada ima nerimas: tai lygiai tas pats jausmas, kuris apima prieš koncertą lipant į sceną. Tačiau vos įvyksta startas – ir nerimas dingsta, jį užgožia adrenalinas. Manau, nuolatinis adrenalinas palaiko fizinį tonusą, priverčia susikaupti: aš negaliu susigūžti kamputyje, iškelti rankų ir pasiduoti – visuomet privalau eiti pirmyn.

Renginių organizatoriais gali būti tik nepataisomi optimistai – ypač Lietuvoje ir ypač tuomet, kai tai yra lauko renginiai. Kai prieš pusmetį pradedame planuoti renginį, visada sakau: „Oras bus geras.“ Aišku, dažniausiai jis būna blogas, bet argi dėl to sudėsi rankas? Jei būsi pesimistas, nieko nesuorganizuosi, nes visuomet kas nors trukdys: tai lyja, tai patalpų nėra, tai žmonės ne tie... Apsižvalgykite: visų didesnių Lietuvos renginių agentūrų vadovai – linksmi, jaunatviški, optimistiški žmonės. Renginys yra šventė, tai ir pats privalau bent mažumėlę būti žmogus šventė, o liūdesį išreikšti kitur. Pavyzdžiui, mudu su Bilu blogas emocijas išliejame vienas kitam: susiskambiname kas rytą ir apkalbame visas aktualijas – nuo politinių iki socialinių. „Labas, – sakome, – nagi, pasipiktinkime.“ Ir piktinamės kokia penkiolika minučių – o paskui visą dieną būname kaip šilkiniai.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas-Choras
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas-Choras

Iššūkį sveikatos ministrui Aurelijui Verygai – palenktyniauti bėgant trumpą distanciją – irgi metėte pasipiktinęs jo sprendimais?

Ta mintis kilo žiūrint jo interviu, kuriame kalbėjo apie planus apmokestinti cukrų. Taip ir norėjosi rėžti: chebra, baikite pagaliau tuos juokus... Visai ne tai norime iš jūsų girdėti. Norėtume išgirsti, pavyzdžiui, tai: prasidėjo „Brexit“, verslo institucijos iš Londono kraustysis kur nors kitur, tad mes darysime viską, kad pritrauktume bent vieną į Vilnių. Daug dirbsime, kad pritrauktume daugiau užsienio investicijų. Stengsimės iš paskutiniųjų, bet sumažinsime korupciją. Aplenksime estus! Na, gerai, paskutinis teiginys gal ir nerealus, bet vis tiek... O ką girdime? Kaip kalbate apie kažkokį cukrų. Ech... Iš to nykumo ir kyla emocija: ei, jei jūs sakote, kad nesveikai gyvename, kad mes – nenuovokūs ligoniai, tai gal parungtyniaukime? Ir Agnė Širinskienė, ir Aurelijus Veryga jaunesni už mane. Tai ateikite, prasibėgsim, pažiūrėsim, kuris kurį...

Gal, žiūrėk, ims ir aplenks?

Veryga tvirtina, kad bėgioja. Bet jeigu jau jis toks geras sveikatos ministras – turėtų žinoti, kad bėgti ilgas distancijas tiesiog nesveika. Nei sąnariams, nei raiščiams, nei meniskams... Ir svoris greičiau krinta ne bėgant krosus, o bėgiojant trumpais intervalais.

Kada pradėjote domėtis, kas žmogui sveika, naudinga, o kas – ne?

Turbūt apie trisdešimtuosius gyvenimo metus. Iki trisdešimties žmonės nesuka galvos nei dėl išvaizdos, nei dėl sveikatos: viskas gerai, raukšlių nėra, nieko neskauda, kaulų negelia. Gali išgerti didelį kiekį alaus ir kitą dieną ramiai gyventi toliau. Kai jaunystėje žaisdavau futbolą, žiūrėdavau į komandos draugus veteranus ir galvodavau: kas jiems yra? Po kiekvienos treniruotės jie skųsdavosi, kad ką nors skauda, o aš prunkšdavau – nesąmonė. Kol sykį išaušo diena, kai suskaudo ir man: tai vienoj vietoj, tai kitoj... Dantų sąkandis, bėgant metams, irgi vis blogėjo: paauglystėje nekreipiau į tai dėmesio, tačiau sulaukus trisdešimties jau tapo neįmanoma nekreipti, teko ryžtis operacijai. Sportuoti irgi ėmiau ne bet kaip, o pagal tam tikrą programą – antraip tiesiog nepavežčiau. Futbolas gal ir nėra labai naudingas sveikatai, bet padeda psichologiškai: visas blogas emocijas, visą agresiją palieku stadione, išspjaunu – ir lieku švarus. Sekmadieninės treniruotės, varžybos bent kartą per savaitę, komerciniai turnyrai – visa tai man labai padeda išsaugoti šviesią galvą. „Prelegentų“ komandai jau 20 metų, ir aš ten žaidžiu panašiai tiek: esu puolėjas ir komandos administratorius. Be to, laisvalaikiu pabėgioju, apsilankau sporto klube. Vyresniems žmonėms juk jau ima mažėti raumenų masė... Ar aš tikrai ką tik ištariau „vyresniems žmonėms“? (Juokiasi.)

O maisto neribojate, dietų nesilaikote?

Norėčiau valgyti viską, bet kovoju su tuo noru. Štai burgeris atrodo skanus, bet gal geriau jo nevalgysiu – tokia didelė bandelė... Paauglystėje intensyviai sportavau: užsiėmiau lengvąja atletika, slidinėjau, bėgdavau po 25 kilometrus, tai ir valgiau viską iš eilės – viską surenki kaip šiukšlių konteineris, ir nieko neužsilieka. Bet po dešimties metų jau žiūriu: oho, šimtas kilogramų, žandai užaugo, reikia ką nors daryti. Daugybė žmonių apie tai negalvoja, vaikšto su dideliais pilvais ir jiems viskas gerai. Bet man tai netiko: susiimti paskatino ir meilė futbolui. Numetus dešimt kilogramų žaisti tampa daug lengviau – bėgi per žolę, nepalikdamas pėdų!.. Tąkart tuos kilogramus numečiau lengvai – tiesiog nebevalgiau bulvių ir batono.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas-Choras
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas-Choras

Iki šiol laikotės to tabu?

Ne, kartais jau paragauju – juk bulvytės taip tinka prie brandintos jautienos kepsnio... Atradau mažą paslaptį: į bulves tereikia įdėti vieną batatą, ir nuo jos visa bulvių košė tampa rožinė, o skonis – fantastiškas. Bet tai tikrai nėra kasdienis mano racionas. Plikytų sausainių kartais taip norisi – jie mano silpnybė nuo vaikystės. Dažniausiai nuo jų susilaikau, bet visgi nenorėčiau, kad koks nors Veryga juos uždraustų. Žmogus turi teisę pats nuspręsti, ko jam reikia.

Pirmasis vynas, kurio ragavau, buvo „Monastirskaja izba“: tuomet atrodė visai neblogai, o šiandien jokiomis aplinkybėmis nebenorėčiau jo ragauti. Metams bėgant skonis išlavėja, be to, turiu gerų draugų kulinarų, kurie įkvepia bet ko nedėti į skrandį. Šeštadienio rytais kartais važiuojame pirkti produktų į turgų: smagu, ko nors šviežio nusiperki, su žmonėmis pasišneki. Man jau norisi tik kokybiško, skanaus maisto, o ir pasirinkimas atsirado: Vilniuje galima nusipirkti ir geros mėsos, ir geros žuvies. Kepu skanius kepsnius, verdu kiaulienos šonkaulius: specialiai jiems parsivežiau puodą iš Amerikos, kuriame gali būti troškinami aštuonias valandas. Aišku, būna dienų, kai atsidarau šaldytuvą ir paskubom griebiu bet ką... Tačiau ir šaldytuve jau nebėra nesąmonių.

Dešrelių nėra?

Dešrelių yra, nesakau joms „ne“ – juk viskas gerai su tom šiuolaikinėm dešrelėm. Bet koldūnų nėra. Namuose daugiausia gaminu aš, tad iš šaldytuvo turiniu pats rūpinuosi. Kornelija dabar tikrai labai užsiėmusi su vaikais, tik jiems košes verda. Intensyvus šis laikas – niekaip negalime sau leisti susėsti prie stalo ir porą valandų ramiai mėgautis vakariene. Dažniausiai pavalgome stovėdami: iš pradžių vienas, tada kitas... Ritualų kol kas nelabai galime turėti, bet tikiu, kad jie grįš.

Juokauju, kad ir alkoholio šiuo gyvenimo etapu yra tiek, kad galėtum būti socialiai atsakingas, dirbti darbus, atsikelti anksti ryte, nes vaikai vis tiek pakels. Anksčiau gyvenome laikmetyje, kai aplink buvo tik degtinė ir „Žigulinis“ alus, o dabar – štai ir viskis, ir tekila atsirado. Ir vartoti, pasirodo, galima kultūringai, atsakingai. Tikrai ne kiekvienas vartojantis yra pijokas, kurį reikia kalti prie kryžiaus. O valdžios draudimai ir grasinimai kažin ar veikia... Kažkada bėgiojant atėjo filosofinė mintis: tie, kurie bando pakeisti pasaulį ir nesustoja, tampa diktatoriais, o tie, kurie bando pakeisti pasaulį ir supranta, kad jo nepakeis, tampa filosofais. Mūsų valdžioje daugiau diktatorių nei filosofų. Bet esmė ne draudimai: žmogui pats kūnas pasako, ką gali daryti, o ko – ne. Aš pats neišvengiamai pastebiu, kad pagirios dabar sunkesnės nei jaunystėje. Ir bėgdavau anuomet daug greičiau nei dabar. Žaisdami futbolą, vienas kitam kamuolį kartais perduodame per stipriai, tarsi komandos draugas turėtų spėti nubėgti, – pamirštame, kad mums jau nemažai metų, ir jis tikrai nebespės... Todėl vis primename vienas kitam: „Pasižiūrėk į pasą.“

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas-Choras
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Linas Zareckas-Choras

Ir vis dėlto žmonės dažnai patį palaiko jaunuoliu!

Neseniai buvau apsinuodijęs vištiena, teko užsukti į Klaipėdos ligoninę. Gydytojas priėmė, nuvedė į skyrių ir tarė seselei: „Atvedžiau jums jaunuolį.“ Oho, pamaniau, jei mane dar jaunuoliu vadina, tai nėra blogai. Dar nesijaučiu visiškai subrendęs, kartais man patinka būti patrakusiam. Aišku, pastebiu, kad laikas dabar bėga stulbinamu greičiu: vaikystėje jis ėjo gana lėtai, dvidešimties irgi atrodė, kad penkiasdešimt kažkur be galo toli. O nuo trisdešimt penkerių iki dabar – tik vienas akies mirksnis... Ir mano draugai, žiūrėk, jau planuoja penkiasdešimtmečius. Todėl reikia mėgautis gyvenimu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt