Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po Andriaus Tapino provokacijos Dalia Ibelhauptaitė nesusilaikė: „Ne, aš tikrai nebijau, bet atleiskit, man totaliai nejuokinga…“

Dalia Ibelhauptaitė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Dalia Ibelhauptaitė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Praėjusią savaitę keliems žinomiems šalies menininkams Gintarui Rinkevičiui, Andriui Mamontovui, Daliai Ibelhauptaitei, Giedriui Kuprevičiui, Arūnui Sakalauskui ir kitiems skambino kaimyninės valstybės priešiško propagandinio kanalo žurnalistai. Tačiau sekmadienį žurnalistas Andrius Tapinas prisipažino, kad tai buvo „Laisvės TV“ laidos „Laikykitės ten“ eksperimentas.

Gintaras Rinkevičius, Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas

Šis socialinis eksperimentas man tikrai labai nepatiko ir esu labai nusivylęs, kad tokie eksperimentai yra daromi tokiais būdais. Koks buvo eksperimento tikslas? Patikrinti menininkų lojalumą Lietuvai? Gal mes dabar imkime ir pradėkime vieni kitus įtarinėti, sekti ir dirbti tokiais metodais, kaip dirbo sovietinė propaganda? Manau, kad mes neturime dirbti analogiškais sovietiniams metodais, neturime pradėti vieni kitų tikrinti.

Tokiais dalykais normali, tikra žurnalistika laisvoje demokratinėje šalyje su visiškai nekaltais žmonėmis negali užsiimti. Ypatingai, jeigu įsivaizduoji esantis patriotas, tiesos šauklys, jeigu jau manaisi nešantis teisuolio ir tiesuolio kryžių – nereikia galvoti, kad kiti žmonės yra kvailesni.

Pas mus turėtų būti žymiai daugiau laisvės, mažiau įtarinėjimų ir mažiau kvailų socialinių eksperimentų, jeigu tai taip galima pavadinti.

Aš tikrai suprantu, kad galbūt tai yra kažkokia satyrinė parodija, bet yra gyvi realūs žmonės, ir nereikia tų satyrų, tų parodijų ir farsų daryti ant tikrų ir, manau, ne tokių ir kvailų žmonių.

Šiuo konkrečiu atveju, visa etiškoji žurnalistika apsivertė aukštyn kojomis – nuo šiol galima iš kiekvieno interviu arba iš kiekvieno pokalbio su žiniasklaida pasiruošti nepasitikėjimui. Tarsi siekiama, kad žmogus, kuris kalbasi su žurnalistu, iš anksto į jį žiūrėtų įtariai. Sukuriamas precedentas manyti, kad žurnalistas yra blogo linkintis, meluojantis, siekiantis ne objektyviai perteikti asmens požiūrį, o naudojasi matomu žmogumi, kad sukurtų sensaciją. Tokie eksperimentai tiesiog ugdo abipusį nepasitikėjimą ir tik blogina santykius tarp žmonių.

Dalia Ibelhauptaitė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė ir prodiuserė

Aš esu labai šokiruota pastarųjų dienų įvykių ir giliai nustebusi. Negaliu suvokti, kokiu pagrindu remiantis mano bei mano kolegų veidai ir vardai tapo provokacinės kampanijos eksperimentiniais triušiais, tuo pačiu – kaimyninės valstybės Lietuvai priešiško propagandinio kanalo reklamos įrankiu.

Būdama tremtinės, nuo šešiolikos metų kentėjusios sovietinės sistemos negandas Sibire, dukra, aš norėčiau tikėti, kad po tiek nepriklausomybės ir laisvės metų, mes turime sugebėti kartu vienytis bendram tikslui. Mes turime kurti atvirą, laisvai mąstančią visuomenę, turime apjungti ir įkvėpti ją orientuotis į pozityvius, sunkiai dirbančius ir savo darbu įvairiose gyvenimo srityse daug pasiekiančius žmones. Tikiu, kad turėtume mokėti pasidžiaugti tų žmonių darbais, stiprinti mūsų pozityvius autoritetus, nes pozityvių autoritetų dabar kaip tik labai trūksta mūsų visuomenės naratyve.

Man labai keista iš kur tokia nepagarba jokių prielaidų įtarinėjimams, nelojalumui ar nusikaltimams nedavusiems žmonėms, nesvarbu menininkai jie ar ne. Ir iš kur tokia negatyvi nuomonė visų menininkų atžvilgiu, lyg mes visi būtume kažkokie nesusipratėliai. Aišku, galima ir reikia tikrinti žurnalistinių tyrimų šaltinius, uždavinėti nepatogius klausimus, bet kodėl negalima to padaryti laikantis žurnalistinės etikos, o ne meluojant apie savo tapatybę ir apsimetant priešišku propagandiniu kanalu? Šitaip specialiai sukuriamas papildomas negatyvas. Juk mes visi tapę šio „socialinio eksperimento“ triušiais, dešimtmečiais pagal galimybes atidavėm visas pastangas savo kūryba prisidėti prie kultūros vertybių kūrimo Lietuvoje, jos garsinimo pasaulyje, jaunimo puoselėjimo. Kol visi kalba apie emigraciją, tiek aš, tiek Gintaras Rinkevičius pastaruosius dešimt metų paskyrėm tam, kad iškilūs Lietuvos talentai, išvykę į vakarus galėtų sugrįžti ir dirbti čia, Lietuvoje. Norėdami suteikti jiems galimybes grįžti į Tėvynę, mes stengiamės kurti pozityvią atmosferą, skleisti bendražmogiškas vertybes, ir mums sekasi – jie grįžta. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kūryba turi vienyti žmones.

Man labai liūdna, kai visuomenė skaldosi, dirbtinai kuriama įtarinėjimų ir nepasitikėjimo atmosfera, atsiranda paranojos ir baimės. Baisiausia – tokie socialiniai eksperimentai ir provokacijos, nors ir humoro pavidalu, sukuria krizines situacijas ir naudoja tuos pačius metodus, kurie buvo taikomi mūsų sovietinėje praeityje. Panaši patirtis daugeliui iš mūsų yra skausminga, nes asmeniškai palietė mūsų šeimas, sunaikino daug žmonių ir sulaužė Sibire buvusių mūsų tėvų likimus. Šio tipo provokacijos ar jų galimybė psichologiškai silpnesnių žmonių tarpe skatina savicenzūrą, o tokiomis sąlygomis gali būti sunku auginti laisvą ir mąstančią visuomenę. Juk savicenzūra lygi baimei, arba pasislėpimui, nes kyla noras „ramiai“ gyventi, tylėti, „neišsišokti“.

Aš nieko nebijau, nes mama mane užaugino būti stipria, ištverminga, išmokė savarankiškai mąstyti, nepasiduoti gyvenimo negandom ir nepalūžti. Per aštuonerius metus praleistus Sibire, ji sunkiai sirgo. Alkana žinioms ir mokslui ji buvo priversta ganyti 600 avių bandą, o už nuklydusią avį grėsė baudžiamoji atsakomybė. Gyvendama košmariškomis sąlygomis ji niekada nepalūžo. Ji besąlygiškai mylėjo Lietuvą ir tikėjo ja net ir tada, kai jai, grįžusiai į Tėvynę išsimokslinusiai tremtinei, sovietinis rėžimas neleido dirbti nei universitete, nei mokyklose. Ji buvo žmogus, savo meilę šviesai, švietimui, Lietuvai ir jos ateičiai – vaikams ir jaunimui – teigęs ne skambiais šūkiais, o tyliais ir dažnai nelengvais kasdieniais gyvenimo pasirinkimais. Kaip tokios motinos vaikas gali nemylėti savo Tėvynės? Mama man nedainavo lopšinių ir nesekė pasakų. Vaikystėje, namuose, aš girdėjau tremtinių dainas ir pasakojimus apie baisiai staugiančius Sibiro stepėse vilkus...

Nieko neteisiu, nekaltinu, nesmerkiu, nes net ir dabar tikiu, kad mes turime būti vieningi. Aš tik noriu atkreipti dėmesį, kad tuo metu, kai man skambina su provokacijos tikslu ir siekiu patikrinti „ideologinį patikimumą“, aš prisimenu ne savo, bet savo mamos praeitį. Ne, aš tikrai nebijau, bet atleiskit, man totaliai nejuokinga…

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt