Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Patyčias vaikystėje patyrusi stilistė Edita Skuodė-Nyork: „Būti kitokiai nereikia bijoti“

Stilistė ir rašytoja Edita Skuodė-Nyork
Kristida Photography nuotrauka / E&V_meiles_diena_(829of904)
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Stilistės ir rašytojos Editos Skuodės-Nyork (32) gyvenimas primena Pelenės istoriją, o jam sužėrėti gražiausiomis spalvomis padeda vyras. Kūrybinga moteris gyva svajonėmis ir pasauliui pristato vis kitą naują savo idėją – šįsyk Niujorke gimusį projektą „Lithuania Inside New York. Travelling Inspiration“.

Edita, kas slypi po anglišku pavadinimu „Lithuania Inside New York. Travelling Inspiration“?

„Lietuva – Niujorke. Keliaujantis įkvėpimas“ – pavadinimas lietuviškai skambėtų kažkaip taip. Kartą pagalvojau: „O kodėl lietuvių dizainerių kūrinių neatskleidus kitaip ir dar visam pasauliui?“ Norėjau, kad su šalies kūrėjų drabužiais nusifotografuotų skirtingų tautybių moterys, nebūtinai profesionalūs modeliai, populiariausiose Niujorko vietose. Niujorkas man visada atrodė galimybių miestas, todėl net ir slapyvardį Nyork prieš daugelį metų pasirinkau įkvėpta jo. Vyras juokėsi, kad prieš užkalbindamas feisbuke manė, jog esu ištekėjusi už pono Nyorko (šypsosi). Bet tai tėra slapyvardis, dėl kurio mane ir atpažįsta.

Nors ir kaip būtų, Niujorkas – tik pirma projekto stotelė. Toliau laukia fotosesija Meksikoje ir pavadinime atsiras jau šios šalies vardas – „Lithuania Inside Mexico. Travelling Inspiration“. Planuoju vykti į Majamį, Australiją, Kuveitą – pirmiausia ten, kur turiu draugų, nes taip lengviau rasti reikiamus modelius. Sukursiu tinklaraštį ir jame publikuosiu visas nuotraukas, aprašysiu įspūdžius, projektą pristatysiu ir užsienio leidiniams. Ateityje ketinu surengti fotodarbų parodą, o galiausiai išleisiu fotoalbumą.

Kaip šiam projektui atsirinkote dizainerius ir moteris, kurios gebėtų tinkamai atskleisti mintį?

Esu klaipėdietė, todėl sostinės mados kūrėjų visiškai nepažinojau, bet tai man nesutrukdė parašyti jiems elektroninių laiškų ir supažindinti su idėja. Nenumaniau, kuris dizaineris sutiks, o kuris laiškus ignoruos, bet labiausiai nustebau, kai pirmasis manimi patikėjo Juozas Statkevičius. Ir be jokių didelių papildomų klausimų! „Kada reikia? Kiek drabužių? Atvažiuokite pasiimti.“ Vieni dizaineriai atsisakė duoti savo apdarus, nes nepatiko fotografas, pats projekto sumanymas, stilistika, kiti tiesiog sunkiai pasitiki nepažįstamais – sunku dabar įvardyti priežastis. Bet galiu pasidžiaugti, kad, be Juozo Statkevičiaus, rūbų projektui davė ar net specialiai pasiuvo „Laura Daili“, „Robert Kalinkin“, „Wear Mad by July“, „Loulu Et Tu“, „Liza Svajos“, „Bevangardo“, „Pepper Me“, papuošalais pasirūpino „S.B. Linija“.

Modeliais tapo Niujorke gyvenanti NBA krepšininko Mindaugo Kuzminsko mylimoji Eglė Andreikaitė, Haityje gimusi, Majamyje užaugusi, bet Niujorke galiausiai įsikūrusi bičiulė nekilnojamojo turto agentė ir šiame mieste gyvenanti pažįstama iš Kolumbijos. Vienintelės Eglės visiškai nepažinojau, bet ji manimi patikėjo ir sutiko būti pagrindiniu fotoprojekto modeliu. Nemaniau, kad dar yra tokių fainų, paprastų, sukalbamų ir talentingų žmonių kaip ji. Iki šiol su vyru negalime atsistebėti Eglės ir Mindaugo, su kuriuo Niujorke susipažinome kiek vėliau, šiltu ir maloniu bendravimu.

Jevgenijos ZUK nuotrauka/Modelis ir šokėja Eglė Andreikaitė
Jevgenijos ZUK nuotrauka/Modelis ir šokėja Eglė Andreikaitė

Kurias Niujorko vietas pasirinkote modeliams įamžinti?

Tam kruopščiai ruošiausi iš anksto: norėjau, kad rūbas atitiktų vietą ir jie padėtų vieni kitiems atsiskleisti. Nors Niujorke nesunku rasti kokį tik nori fotografą ir makiažo meistrą, pasitelkiau komandą iš Lietuvos ir mes keturias dienas šturmavome šio įspūdingo miesto žymiausius taškus: Bruklino tiltą, Taimso aikštę, centrinę biblioteką, pagrindines gatves ir dangoraižius. Keldavomės šeštą ryto ir dirbdavome iki vėlyvo vakaro. Gal būtume ir greičiau apsisukę, bet kasdien automobilių spūstyse praleisdavome po dvi valandas: alkani, pavargę... Eglė ne kartą vėlavo į baleto repeticijas, sykį visai praleido pamoką. Automobilį vis pastatydavome neleistinoje vietoje, bet policijos pareigūnai į pažeidimus žiūrėjo atlaidžiai ir baudų neišrašė. O smagiausia, kad išvydę pasipuošusias merginas praeiviai gausiai apipildavo pagyromis, teiraudavosi, kurių mados namų suknelėmis vilki, kur galėtų tokių įsigyti. Ypač daug dėmesio sulaukė Juozo Statkevičiaus pilka ir raudona suknelėmis pasidabinusi Eglė. Domėjosi, ar tik ne amerikietiškajam žurnalui „Vogue“ ruošiami kadrai.

Sugalvoti įdomų projektą nėra lengva, o įgyvendinti – dar sudėtingiau: kainuoja ne tik daug laiko, bet ir pinigų. Kam jums visa to reikėjo?

Ačiū vyrui, kuris leidžia kurti ir pritaria visoms netikėčiausioms mano idėjoms. Sutuoktinio dėka beprotiškiausias svajones galiu paversti realybe. Nors dirbu stiliste įvairiose fotosesijose, lankau mados kursus, su fotografe Ana Rosso sukūrėme stiliaus mados ir fotografijos projektą „Harizma“, to man – negana. Visą gyvenimą turėjau daug veiklos: vienuolika metų gyvenau Dubline, ten baigiau stilistikos mokslus, nuotoliniu būdu Lietuvoje ketverius metus studijavau ir kultūrinės veiklos vadybą. Svajojau studijuoti žurnalistiką, bet įstoti nepavyko, todėl pirmiausia išvažiavau į Londoną, paskui į Dubliną – Airijos sostinėje gyveno draugų. Iš pradžių įsidarbinau restorane padavėja, baigusi studijas įkūriau kompaniją „Five Star Fun“ – lietuviams išeiviams Airijoje organizavau garsių tautiečių koncertus ir lietuviškas šventes. Jos man padovanojo sielos draugų, kone šeimos narių: Džordaną Butkutę su vyru Elegijumi, Kastytį Kerbedį. Vėliau organizavau renginius ir patiems airiams, o prieš išvykdama į Lietuvą įmonę pardaviau.

Prieš penkerius metus išleidau dar ir pirmąją novelių knygą „Pasaulis kavos puodelyje“. Negaliu nekurti!

Kas sutilpo į trumpos prozos rinkinį?

Joje yra dvidešimt devynios jausmingos novelės iš mano ir kitų gyvenimų, ji išleista 800 egzempliorių tiražu. Mokykloje net per matematikos pamokas rašydavau eilėraščius. Ir dabar einu iš proto dėl rašymo, todėl džiaugiuosi, kad praėjusių metų pabaigoje sukurtas meksikietiškas estetikos ir kultūros žurnalas „Poiesis“ surado mane per socialinius tinklus ir pakvietė rašyti savo įžvalgų apie madą ir stilių. Rašau sarkastiškai, šnekamąja lietuvių kalba, o vėliau kartu su vyru išverčiame į anglų kalbą ir išsiunčiame žurnalo redakcijai. Žurnale „Poiesis“ netrukus puikuosis ir fotoprojektas „Lithuania Inside New York. Travelling Inspiration“.

Kodėl prieš kiek daugiau negu metus iš Dublino grįžote atgal į Klaipėdą?

Viskas dėl meilės – vyro Viktoro (šypsosi). Nors su Viktoru susipažinome prieš aštuonerius metus bendrų draugų vestuvėse, susituokėme tik praėjusių metų vasarą. Iki tol kūrėme laimę su kitais žmonėmis: iš ankstesnių santykių turime vaikų, todėl dabar jų mūsų šeimoje auga net keturi.

Kaip dabar atsimenu dieną, kada susitikome, nors mūsų keliai tada ilgam išsiskyrė: nesijaučiau laiminga, norėjau išsikalbėti, o Viktoras tai pastebėjęs nusivedė mane ant netoliese esančių sūpuoklių, – kartais menkai pažįstamam žmogui lengviau atverti širdį.

Po kelerių metų Viktorui į rankas pakliuvo vienas Klaipėdos dienraštis, aprašęs mano gyvenimą ir pristatęs novelių rinkinį. Jis niekada neskaito laikraščių, o čia, kaip tyčia, žvilgsnis sustingo ties mano vardu ir pavarde. Taip gyvendama Airijoje feisbuke sulaukiau žinutės: „Nežinau, ar mane pameni, bet kadaise per draugų vestuves šnekučiavomės ant sūpynių. Džiaugiuosi, kad šiandien tau puikiai sekasi ir judi pirmyn.“ Taip žodis po žodžio... Abu buvome vieniši, iš pradžių nemanėme, kad iš to kas nors išeis, bet po dviejų mėnesių susirašinėjimo jis pasisiūlė atskristi kavos – Viktoras dirba didelėje tarptautinėje kompanijoje, todėl dažnai skraido po pasaulį. Susitikome dar kartą ir nebeišsiskyrėme. Vestuves iškėlėme Karklėje netoli jūros, savo statomo namo sklype. Ir tos sūpynės, ant kurių supomės pažinties vakarą, buvo per vestuves: Viktoras jas išpirko iš pirmųjų savininkų. Kasdien dėkoju Dievui, kad sutikau Viktorą. Tikriausiai todėl man ir sekasi, kad toks vyras šalia.

Asmeninio albumo nuotrauka/Rašytoja ir stilistė Edita Skuodė-Nyork už suteiktas galimybes ir meilę dėkinga vyrui Viktorui
Asmeninio albumo nuotrauka/Rašytoja ir stilistė Edita Skuodė-Nyork už suteiktas galimybes ir meilę dėkinga vyrui Viktorui

Bet juk sekėsi ir anksčiau: įkūrėte renginių organizavimo įmonę, ji veikia sėkmingai, parašėte knygą, susilaukėte vaikų...

Sekėsi, bet tik ne meilėje. Nesijaučiau laiminga, blaškiausi po gyvenimą, turėjau pati išlaikyti vaikus, o šalia atsiradus Viktorui gyvenimas tiesiog nušvito: galėjau vėl piešti, rašyti, kurti...

Mano pačios tėvai išsiskyrė, kai man tebuvo dveji. Mama mus su vyresne seserimi ilgą laiką augino viena, vėliau atsirado patėvis. Vaikystė buvo sunki, reikėjo sukti galvą, kaip išgyventi. Negana to, dėl siaurių akių sulaukdavau skaudžių užgauliojimų: vaikai vadino „čiurka“ – iki šiol išgirdus šį žodį nukrečia šiurpas. Iš klasės merginų gaudavau įžeidžiamų raštelių, vaikinai sakydavo, kad kol nepasidarysiu akių plastinės operacijos, nesusirasiu vyro, ant lentos piešdavo eskimus ir šalia užrašydavo mano vardą, į kuprinę pridėdavo visokio šlamšto, spjaudydavo, stumdydavo... Trys berniukai ypač skriaudė ir tyčiojosi: sykį žiemą paslėpė striukę, tad namo grįžau be jos. Dar sugebėjo pasivyti ir apipilti vandeniu... Verkdavau namuose, guosdavausi mamai, klausdavau, kodėl mane tokią pagimdė? Ir mamai buvo skaudu. Vėliau mokyklą pakeičiau, bet nuoskaudos liko lyg atvira žaizda. Savo akis laikiau pačiu didžiausiu trūkumu, nors ilgainiui dėl jų ir sulaukdavau komplimentų: išrausdavau ir įsižeisdavau. Net dabar, kai vizažistės padaro makiažą ir pagiria už geišos akis, sutrinku. Vyras kartais pavadina „Singapūro princese“ ir tik dabar suprantu, kad būti kitokiai nereikia bijoti, nes tai yra Dievo dovana.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt