Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijus Mikutavičius: nesuprantu dejavimo ir savo šalies keikimo

Marijonas Mikutavičius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Marijonas Mikutavičius
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Marijus Mikutavičius, kuriantis dainas apie meilę Lietuvai, puikiai prisimena ir 25-erių metų senumo įvykius. Tąkart Kovo 11-ąją grįžęs namo jis rado mamą, pasipuošusią senelės tautiniais rūbais. Tačiau, Marijaus žodžiais tariant, į klausimą, ar jis šiandien gintų Lietuvą, vienareikšmiškai atsakyti nėra lengva. Marijų kalbino TV3 žurnalistė Indrė Makaraitytė.

– Tuomet, kovo 11-ąją, buvo geras laukimo jausmas. Nes niekas tiksliai nežinojo, kas bus. Bet jautėme ore tvyrančią įtampą. Prisimenu, kaip mano tėvai ir seneliai kalbėjo, kad ateina ta diena, kai greičiausiai bus atkurta Nepriklausomybė. Bet viskas buvo rašyta šakėmis ant vandens. Kai pamačiau mamą, pasipuošusią tautiniais rūbais, supratau, kad tai įvyko.

Be jokios abejonės, kilo didelė euforija, nes mes visi gyvenome tokioje aplinkoje, kurioje visi žmonės buvo labai angažuoti – labai to laukė ir buvo pasiruošę.

– O paskui, ar tavo gyvenime buvo pasikeitimų, ar jautėsi, kad atkurta Nepriklausomybė?

– Taip, tiesiog žinai, kad kažkoks etapas pasiektas. Bet vėlgi – kai esi jaunas, kai kurių dalykų nesupranti. Po to aplankė pirmieji nusivylimai, rinkimai... Vėl į valdžią grįžo seni žmonės. Lietuva šiek tiek plaukiojo, visi tarsi nebuvo susiformavę naujo tikslo.

– Kiek pačiam tai buvo svarbu?

Mačiau įvairias Nepriklausomybės puses. Bet klausimo, ar tai teisinga, niekas nekėlė. Tiesiog buvo vienas didelis pasiryžimas ir ta reta euforija, kuri apima tautas istorinių lūžių momentais.

– Mes užaugome pripumpuoti Sąjūdžio dvasios. Ir kai nuo paauglystės pradedi tokią tylią rezistenciją – pradedi nešioti trispalves, ignoruoti tebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos simboliką, visa aplinka, visi laikraščiai  persotinti minčių tik apie šiuos dalykus – negali išmesti to iš galvos. Kita vertus, žinoma, eilinių žmonių gyvenimas daug kuo nepasikeitė. Labiau matydavau, ką tai atnešė: didelį diskomfortą prasidėjus Sovietų Sąjungos blokadai, sunkmetį. Tėvai pasakojo, kad buvo gana sunkus laikas, reikėdavo pasukti galvą ir dėl maisto. Taigi mačiau įvairias Nepriklausomybės puses. Bet klausimo, ar tai teisinga, niekas nekėlė. Tiesiog buvo vienas didelis pasiryžimas ir ta reta euforija, kuri apima tautas istorinių lūžių momentais.

– Be galo daug žmonių emigravo iš nepriklausomos Lietuvos. Jie keikia ne save, o Lietuvą.

Aš nesuprantu dejavimo ir savo šalies keikimo. Įsivaizduočiau, kad tai yra kaip liga. Nes jei tau kas nors nesiseka, tarkime, skauda dantį, juk nekeiki savo gyvenimo dėl to, o ieškai priemonių, kaip tai išspręsti.

– Aš manau, kad tokių žmonių bus visada ir bet kurioje šalyje. Juk  visiems gyvenimas bet kurioje valstybėje ir prie bet kurios valdžios nebus geras. Bet aš nesuprantu dejavimo ir savo šalies keikimo. Įsivaizduočiau, kad tai yra kaip liga. Nes jei tau kas nors nesiseka, tarkime, skauda dantį, juk nekeiki savo gyvenimo dėl to, o ieškai priemonių, kaip tai išspręsti. Klausi, kodėl taip atsitiko. Jei atsiguli į ligoninę, juk nenori dėl to žudytis, nes tikiesi pasveikti. Tiktai taip gali žiūrėti į jauną pasimetusią valstybę.

Nes meilė savo kraštui yra absoliutas, kuris duotas visiems. Tik klausimas, kaip tu savo meilę išreikši. Tai nereiškia, kad Nepriklausomybė mums visiems davė laimę ir atnešė stebuklingą gyvenimą. Taip nebus nė vieno žmogaus gyvenime. Bet tai reiškia, kad dabar suteiktos sąlygos, sukurta atmosfera kurioje galima stengtis save pateikti kuo geriau ir susikurti sau gyvenimą. Jei tau duoda vidinę laisvę, tuomet viskas tavo rankose.

Tai nereiškia, kad Nepriklausomybė mums visiems davė laimę ir atnešė stebuklingą gyvenimą.

– Ar pačiam teko nusivilti savo šalimi?

– Be jokios abejonės. Bet tai yra labai natūralu. Vyrai ir moterys myli vieni kitus, bet pykstasi, turi vienas kitam priekaištų. Aš myliu savo tėvus, o jie mane, bet mes taip pat turime sunkių akimirkų.

Toks pat santykis su šalimi: matai joje problemų ir bandai spręsti. Arba sprendi jas savyje. Galbūt dėl to, kad tau tai taip svarbu, ir erzina.

– Tavo paties dainoje skamba žodžiai „aš myliu Lietuvą“. Ar gintum ją?

Vyrai ir moterys myli vieni kitus, bet pykstasi, turi vienas kitam priekaištų. Aš myliu savo tėvus, o jie mane, bet mes taip pat turime sunkių akimirkų.

– Tai yra labai neįmanomas atsakyti klausimas. Nes ypatingais atvejais mes sau nepriklausome. Esame vėtomi ir mėtomi. Ir kai prisimeni tą Sausio 13-osios nuotaiką, kai žmonės ėjo ir gulėsi po tankais ir laukė prie Seimo rūmų, po daugybės metų apie tai galvoju ir klausiu savęs, ar aš būčiau tai daręs.

Ir negali atsakyti, nes esi visiškai kitoje laiko dvasioje. Bet aš manau, kad kiekvieną kartą, kai mus priremia prie sienos, žmonės pridaro stebuklingų dalykų. Tikiuosi, kad lietuviai elgtųsi taip pat, jeigu kažkas atsitiktų.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt