Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dizainerė Viktorija Jakučinskaitė: „Šeimoje svarbiausia kalbėtis“

Viktorija Jakučinskaitė su dukromis
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Viktorija Jakučinskaitė su dukromis
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Viktorija Jakučinskaitė be savo mamos neįsivaizduoja nė dienos. Dar vaikystėje prie arbatos puodelio užmegztas ryšys su kiekviena diena vis stiprėja. Įprotį kalbėtis, išsipasakoti dizainerė stengiasi ugdyti ir savo šeimoje, o pokalbių fonas keičiasi, atsižvelgiant į metų laiką – kodėl reiktų sėdėti namuose, kai miške galvas į saulę kelia žibutės ar dygsta pirmieji grybai?

Kada mes nustojome kalbėtis?

Todėl V. Jakučinskaitei šiurpūs ir nesuvokiami atrodo neseniai atlikto tyrimo rezultatai: vos 7 proc. jaunuolių dažniausiai laiką leidžia su tėvais, net 61 proc. jį leidžia internete. 

„Čia nėra labiau kaltų – susigėsti turėtų ir tėvai, ir vaikai. Pirmiesiems dažnai tiesiog atrodo, kad duoti vaikui išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį į rankas yra kur kas paprasčiau ir lengviau, nei aukoti savo laiką ir, pavyzdžiui, pakviesti jį pažaisti krepšinį. O vaikams dažnai kur kas įdomesni žmonės, apie kuriuos skaito ar su kuriais kalbasi internete. Tai, kad tėvai ir vaikai tarpusavyje beveik nesikalba, mano nuomone, yra pati didžiausia šiandienos problema. Natūralus, šiltas bendravimas dingsta – reikia kažką daryti“, – sako V. Jakučinskaitė. 

Arbatos valandėlės – šventas reikalas

Todėl dizainerė tapo viena iš socialinės iniciatyvos „Nes mes mylime tėvus“ ambasadorių, drąsiai kalbančių apie opią problemą ir besistengiančių geru savo pavyzdžiu užkrėsti ir kitus.

„Kai buvau maža, mūsų namuose vykdavo vienas, kone šventas, ritualas – arbatos valandėlės. Tos ceremonijos niekad nevykdavo sutartą valandą. Tiesiog vienam iš šeimos narių paklausus „Ar nori arbatos?“, visi be jokių klausimų susirinkdavo, susėsdavo aplink stalą ir kalbėdavosi. Todėl tėvai visad žinojo, kuo gyvename, kas mums rūpi ir kas neduoda ramybės. O ir mes visada žinodavome, kas dedasi tėvų gyvenime. Prie tokio bendravimo buvome taip pripratę, jis mums pasidarė toks būtinas, kad net paauglystėje, kai kiti maištavo ir apie tėvus net girdėti nenorėjo, mes negalėjome įsivaizduoti, kaip įmanoma su jais nesikalbėti. Tokias arbatos gėrimo tradicijas bandome įgyvendinti ir savo šeimoje, tačiau bent jau kol kas nepavyksta – maniškės nemėgsta arbatos“, – juokiasi dizainerė, mintyse jau kurpdama kitokį planą.

Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Jakučinskaitė su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Jakučinskaitė su šeima

Ir mieste, ir miške – kartu 

Jei ne arbatos ceremonijas, tai kitą laisvalaikio leidimo būdą Viktorijos Jakučinskaitės šeima iš dizainerės jaunystės tikrai perima: „Savaitgaliais visad kur nors išvykdavome – į zoologijos sodą, į mišką, į Trakus. Stengdavomės visą dieną kartu praleisti kitur, ne namie. Kai atsirasdavo žibučių ar iškrisdavo pirmas sniegas, išdygdavo ankstyvieji grybai ar prisirpdavo pirmosios uogos, lėkdavome į mišką. Žibutės, nukritę spalvoti lapai, sakuros – gamta pati diktuoja, ką veikti savaitgaliais.“

Šiemet dizainerės šeima pirmąkart grybavo kartu su vaikais. Didesnio vaikų susidomėjimo nebuvo galima tikėtis: „Apžiūrinėjome visus grybus, juos skaičiavome, lenktyniavome, kuris daugiau jų pririnks – ar gali būti smagesnis savaitgalis?“ – šypsodamasi pasakojo V.Jakučinskaitė.

Gražią šeimyną dažnai galima sutikti ir vaikštinėjant Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. „Daug dirbame, tad dažnai tiesiog neatrandame laiko gaminti. Todėl senamiesčio kavinėse mūsų šeima – dažni svečiai. Kiekvienas turime savo mėgstamiausias vietas, net vaikai žino, kur gali suvalgyti „tos sriubytės“, tad kai susiruošiame eiti pietauti, prasideda didysis ir ilgasis kompromiso ieškojimas – vienas nori to, antras kito, trečias dar kažko... Bet tariamės tol, kol vieningai sutariame – nė vienas nelieka nuskriaustas.“

Nė dienos be mamos

Arbata ir pokalbiai su mama, tokie šilti ir jaukūs vaikystėje niekur nedingo ir dizainerei sukūrus savo šeimą. „Be savo mamos gyventi negaliu. Ji – mano geriausia draugė, man ją reikia matyti kasdien. Kai pradėjome gyventi su vyru, nebuvo nė dienos, kad jos nesutikčiau – vis važiuodavau ir važiuodavau į svečius. Dabar, kai dirbame kartu, ir važiuoti niekur nebereikia“, – juokiasi V.Jakučinskaitė. 

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Jakučinskaitė su mama
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Jakučinskaitė su mama

Pasak jos, niekas kitas taip nenuramina, kaip mama: „Aš menininkė, mane dažnai kankina abejonės, ramybės neduoda įvairiausi klausimai – ar einu teisingu keliu, ar gerai nusprendžiau. Mama mane paglosto, pasako, kad viskas yra gerai, ir iškart ramiau, lengviau – mama juk nemeluos (juokiasi).“

Puikiai sutaria visos trys V.Jakučinskaitės šeimos kartos, dizainerės dukrytės močiutę tiesiog dievina. „Mano mažoji yra mamai pasakiusi: „Tu labai gerai moki rūpintis vaikais, labai skaniai gamini ir esi labai graži.“ Čia jau man tenka garbingai pralaimėti – dar nesu tokia tobula, kaip mano mama. Bet džiaugiuosi, kad turiu iš ko mokytis!“, – šypsosi dizainerė. 

Socialinės iniciatyvos „Nes mes mylime tėvus“ tikslas – skatinti tėvus ir vaikus vėl kalbėtis, kartu leisti laisvalaikį. Juk būti su tėvais – madinga! Daugiau ir plačiau www.mylimtevus.lt 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt