Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Apie tėvo vaidmenį svajojantis Edgaras Montvidas: „Scenarijaus jam dar neturiu“

Edgaras Montvidas
Tomo Kaunecko nuotr. / Edgaras Montvidas
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Gastrolės, nauji miestai, šalys, žmonės ir geriausias draugas – lagaminas, šiandien tai – Edgaro Montvido kasdienybė. Vaikinukas iš Kauno, tapęs operos pasaulyje žinomu tenoru, dažnas svečias didžiausiose Anglijos, Prancūzijos ir kitose Europos scenose šiuo metu ruošiasi ne tik pagrindiniam vaidmenui Glyndebourno festivalio pastatyme Mocarto operoje „Pagrobimas is Seralio“, Santa Fe operos festivaliui (JAV), debiutui prieš kino kameras BBC filme „Traviata“, bet ir sugrįžtantiems „Verterio“ spektakliams Vilniaus Kongresų rūmuose balandžio mėnesį.

Grįžimas į „Vilniaus City Operos“ spektaklius Edgarui visuomet siejasi su jo kelio pradžia. Būtent jis buvo pirmasis „bohemietis“, pirmasis išvykęs studijuoti į Londoną tam, kad įgautų neįkainojamos patirties, tobulintų vokalą ir aktorystę, siektų savo didžiausių svajonių užkariauti pasaulines scenas ir, aišku, grįžtų į gimtąją šalį bei sudainuotų šiandien jau legendinį Rodolfo vaidmenį Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje „Bohemoje“. Po jo sekė visa plejada ryškių tenoro partijų: Taminas („Užburtoji fleita“), Lenskis („Oneginas“), Ferandas („Visos jos tokios“) ir, žinoma, Auksinį scenos kryžių pelnęs Verteris.

Kaip sako pats Edgaras, dabar jis gali ir dainuoja labai daug, tad susėdome pakalbėti apie tai, kur dirbti jam mieliausia ir, žinoma, pasidomėti, kaip pavyksta spėti gyventi ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Šį pavasarį sukaksiantis 40-mečio jubiliejus įpareigoja pasižiūrėti į viską iš šalies, prisiminti ir įvertinti šviesias gyvenimo ir karjeros akimirkas.

Tavo pasirodymai laukiami daugelyje pasaulio scenų. Kuriame pasaulio mieste jautiesi jaukiausiai, kuri pasaulio scena tau labiausiai patinka?

Neslėpsiu: jei galiu dirbi ir grįžti į savo namus, miegoti savo lovoje, tai yra idealu… Kalbu apie Londoną. Arba Vilnių, šiuo atveju tai – labai arti Kauno, kuriame užaugau, taigi mama gali atvažiuoti manęs aplankyti su pilnu puodu skanių balandėlių (šypsosi).

Man šiuo atveju pasisekė, – man patinka keliauti, pažinti pasaulį. Praleidęs daugiau laiko vienoje vietoje, jau žiūri – „niežti kojas“ vėl kažkur išvykti. Neturiu problemų pritapti naujoje vietoje, tuo pačiu ilgainiui pabosta, – pasiilgstu savos aplinkos, draugų. Tuomet laukiu, kada baigsis spektaklių maratonas, grįžtu namo ir vėl ruošiuosi naujai kelionei.

Tomo Kaunecko nuotr./Edgaras Montvidas
Monikos Penkuku nuotr./Edgaras Montvidas

Kokias vietas pirmiausiai stengiesi aplankyti dirbdamas nepažįstamame mieste?

Tiesiog stengiuosi perprasti miestą, jo charakterį. Pirmąsias kelias dienas vaikštinėju gatvėmis, sėdžiu kavinukėse, stebiu žmones. na, o muziejai, parodos, – savaime suprantami dalykai. Ilgainiui pavargstu būti turistu, be to, juk ne „turistauti“ atvykstu.

Repeticijos, rutina man taip pat nėra svetimos sąvokos. Puiku, jei dirbu netoli jūros… Bet ką reiks daryti, kai tris mėnesius dirbsiu Naujosios Meksikos (JAV) dykumoje įsikūrusiame Santa Fe festivalyje?! (Juokiasi.)

Ar lengvai prisijaukini svetimą šalį, viešbutį ar apartamentus?

Teko išmokti. Pirmiausia stengiuosi apsigyventi patogiame bute, gerame viešbutyje. Juk didesnę gyvenimo dalį praleidžiu ne namuose, todėl gyvenimo kokybė man yra ypač svarbi. Ji net gali įtakoti mano darbo kokybę. Paprastai ieškau buto miesto centre, netoli operos teatro.

Kasdienybėje labiau pasikliauji viešbučių, kavinių virtuvėmis ar nuomojamo buto virtuvėle?

Visaip, tačiau stengiuosi gaminti pats. Be to, man tai labai patinka.

Daug keliaujant visas gyvenimas turi tilpti į vieną lagaminą. Ką visada vežiojiesi su savimi?

Kompiuterį. Vienareikšmiškai.

Tomo Kaunecko nuotr./Edgaras Montvidas
Monikos Penkuku nuotr./Edgaras Montvidas

Tu visada esi solistų kolektyvo siela, branduolys, apie kurį sukasi socialinis gyvenimas pastatymų metu… Ar trumpam susiburiantis kolektyvas tampa šeima?

Priklauso koks tas kolektyvas. Tačiau, manau, toks jau mano charakteris, - visus suburti, kartu praleisti laiką ne tik repeticijų salėse, bet ir ne darbo metu. Vis dėlto kolektyvas man neatstoja šeimos ir draugų.

Ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti, kiek kolegų dainininkų tapo mano draugais. Mūsų profesijoje netrūksta arogantiškų, išpuikusių žmonių, tačiau tokius savo kolegas aš dažniausiai ignoruoju. O pavyzdžiui dirbdamas su Angela Gheorghiu bendravau su ja tarsi su sau lygia, manau jai tai patiko, kad nesielgiau su ja tarsi su Diva, tad mūsų santykiai buvo labai normalūs ir net mieli.

Dar viena įdomi detalė: vakaruose labai nepopuliari hierarchijos darbe išraiška, – net ir dirbdami su garsiausiais dirigentais, niekuomet nesikreipiame i juos Maestro, o tiesiog vardu. Tokia sveika atmosfera tik padeda produktyvesniam darbui. Lietuvoje yra kiek kitaip.

Kas tau yra partnerystė? Scenoje, gyvenime?

Dviese smagiau, o ir saugiau! Mano galva, žmogus yra užkoduotas dalintis šiluma, meile su kitu žmogumi. Jis privalo mylėti ir būti mylimu, kitaip jo gyvenimas - tarsi šešėlis.

Meilė akla, ji nepaiso etikečių, kažkieno sukurtų taisyklių: ką mylėti padoru,  o ką – ne. Tol kol, meilė yra abipusė ir abu mylimieji yra laimingi, - man nesvarbios jokios normos, o kas mano kitaip tiesiog nežino ką šis žodis reiškia! Na, o scenoje vadovaujuosi Bergmano žodžiais: „Be tavęs nėra manęs!“.

Ar dažnai kovoji su spektaklio statytojais už savaip įsivaizduojamą vaidmens interpretaciją. Ar tau lengva priimti režisieriaus siūlomas personažų traktuotes?

Ne, nekovoju, tačiau intuityviai jaučiu, kada režisierius nebūna pasiruošęs, arba jam/jai stinga idėjų. Tokiu atveju siūlau pats. Man patinka dirbti su lanksčiais režisieriais, mano, kaip dainininko darbas scenoje neapsiriboja vien natų padainavimu, - turiu susikūręs savo veikėjo viziją ir stengiuosi ją „parduoti“. Vis dėlto negaliu toleruoti nekompetencijos. O tokiu situacijų esu patyręs, bet laimei, ne tiek ir daug.

Darbas scenoje yra kolektyvinis, režisierius negali būti diktatorius, tačiau jis atsako už spektaklio sėkmę! Jis turi matyti „didįjį paveikslą“. Galiu tik džiaugtis: esu dirbęs su ne vienu legendiniu, pasaulinio lygio režisieriumi! Daug ko iš jų esu išmokęs, be to, neatmetu galimybės kada nors pats paragauti režisieriaus darbo. Turiu begalę idėjų.

Visi tavo vaidmenys – labai detalūs, vaidinami, lyg kino aktoriaus. Kaip tu juos kuri ir kaip tau pavyksta taip smulkmeniškai į juos įsigyventi, palikti žiūrovus be žado?

Nesu kino aktorius ir niekuomet nevaidinau kino filme, tad negaliu komentuoti šio palyginimo Be to, manau, jog vis tik operos ir kino vaidybos specifika labai skiriasi. Scenoje neturiu tikslo būti savimi. Savo personažą stengiuosi matyti tarsi iš šalies. Žinoma, naudojuosi savo patirtimi, savomis emocijomis, tačiau vis tik tai yra vaidyba.

Nesu iš tų, kurie sako: man nereikia vaidinti scenoje, tiesiog būnu savimi… Kartą viena jaunutė žurnalistė manęs paklausė, ar galėčiau dėl meilės nusižudyti (kalba ėjo apie Verterį), na, sakau, mano instinktas gyventi yra stipresnis, tad nemanau… „Oi, tai kaip gi jums pavyks įsikūnyti į Verterį?“, - nesuprato ji… Na, bet juk beprotnamy aš taip pat nesu lankęsis, nors būtent ten savo dienas baigia mano kurtas Tomo Rakewelo herojus.

Kokią reikšmę tau turi sceninis kostiumas?

Labai didelę. Opera yra labai žavi meno rūšis - čia susilieja labai daug menų, tačiau muzika šiuo atveju yra dievas! Vadovaujuosi principu: aš netrukdysiu kostiumo kūrėjui kurti, jei jo kostiumas netrukdys man dainuoti! Spektaklyje negali dominuoti tik kostiumas (nes tai nėra madų šou) tačiau jis man pakužda, kaip turiu judėti, kaip pakelti ranką, kaip turiu stovėti. Jis aprengia mano personažą, bet ne daugiau.

Kiekvienas spektaklis - nepaprastai stiprių emocijų išgyvenimas scenoje, po kurio gali prireikti laiko atsigauti. Kaip psichologiškai ir fiziškai paruoši save tokiems pasirodymams?

Gerai išsimiegu ir gerai išmokstu vaidmenį!

Tomo Kaunecko nuotr./Edgaras Montvidas
Monikos Penkuku nuotr./Edgaras Montvidas

Ar tave aplanko liūdesio, melancholijos periodai? Jei taip – kaip iš jų išsikapstai?

Žinoma būna, juk aš – gyvas ir jautrus žmogus. Kartais leidžiuosi liūdesiui mane paerzinti, kartais ne. Tiesiog lipu ir išlipu iš jo. Neturiu recepto. Galvoju apie tuos, kuriems žymiai sunkiau nei man, apie tuos kurie neturi tiek, kiek aš (ne apie pinigus kalbu).

Šiaip esu optimistas, manau esu stiprių nervų. Ši profesija išmokė užsiauginti kietą „skūrą“ ir kai reikia, pro ją nepraleidžiu jokių negatyvių emocijų. Tačiau scenoje viskas kitaip.

Tomo Kaunecko nuotr./Edgaras Montvidas
Monikos Penkuku nuotr./Edgaras Montvidas

Apie ką šiuo metu dažniausiai svajoji?

Kada gi galėsiu nuvykti į savo vasarnamį ir baigti dėti lubas ten, kur nuardžiau senąsias! (šypsosi)

Galbūt patiri nuostabių momentų, kuomet gerbėjai akivaizdžiai reiškia dėmesį – teikia gėles ir dovanas, laukia autografo? Ar tai erzina ar patinka?
Koketuočiau, jei sakyčiau, kad erzina. Dėmesys, neslėpsiu, man patinka... bet parodykite man nors vieną atlikėją, kuris nelaukia ir nesitiki dėmesio iš savo publikos? Niekuomet nepatikėsiu tokiu artistu!

Kaip išmoksti gyventi būdamas viešu žmogumi? Kaip tai įpareigoja?

„Viešas žmogus“… man tai skamba tarsi „Viešasis tualetas“, –  kas nori, tas į jį užeina? Na, aš, kaip turbūt pastebėjote, nelabai dalinuosi savo asmeniniu gyvenimu ir apie jį kalbu labai aptakiai. Toks mano darbas – viešas – yra tik scenoje. Natūralu, kad žmonės žino, atpažįsta. Bet juk tie, kurie dirba televizijoje ir turi privilegiją šmėžuoti TV ekranuose, kiekvieną dieną nebūtinai gali vadinti save žvaigždėmis.

Man labai įstrigo vienas sakinys iš puikaus kino filmo „Birdman“: „Žinomumas (šlovė) yra tolimas prestižo giminaitis“. Aš „viešas“ esu scenoje, bet tik ten.

Tomo Kaunecko nuotr./Edgaras Montvidas
Monikos Penkuku nuotr./Edgaras Montvidas

Ar tikrai užsienyje galima jaustis laisvesniu?

Laisvė nepriklauso nuo geografinės padėties. Ji prasideda pačiame žmoguje, jo viduje. Gali būti labai nelaisvas laisviausioje aplinkoje ir atvirkščiai. Tačiau aš manau, kad tik laisvoje, tolerantiškoje valstybėje gyvena sveiki žmones, gebantys sukurti sau ir aplinkiniams gerovę. Dalis Lietuvos visuomenės, stebint iš šalies, dar serga ir tai labai gerai matosi. Aš manau, kai ji pasveiks, o tada pagerės ir žmonių gyvenimas!

Intensyviai dainuoji, važinėji po pasaulį. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui – susitikimams su draugais, siurprizams?

Jei nerasi laiko asmeniniam gyvenimui, - jo ir neturėsi. Viskas priklauso tik nuo tavęs. Dabar toks laikas, kai galiu dainuoti, ir dainuoti daug. Tai neišvengiamai praeis. Taigi aš ir stengiuosi šį laiką išnaudoti, kad vėliau netektų gailėtis. Tačiau jokiu būdu neaukoju savo asmeninės laimės. Turiu namus, turiu kas tuose namuose manęs laukia. Skubu ten, kai tik galiu!

Kokia muzika tave įkvepia labiausiai?

Džiazas ir barokas, nors šiaip neapsiriboju vienu stiliumi. Klausausi profesionalios muzikos. Šiuo metu labai daug Davido Sylviano, Sarah Blasko, būdamas vasarnamyje - ankstyvųjų Jurgos, Nedos ar Andriaus Mamontovo dainų, ypač tada, kai pasiilgstu Lietuvos.

Kokią vietą tavo gyvenime užima kinas?

Labai didelę! Stengiuosi pamatyti naujausius filmus. Esu Mike‘o Leigh, Pedro Almodovaro gerbėjas. O dabar – dar ir  Dexterio Fletcherio! Jo naujausio filmo peržiūroje sėdėjau šalia Alano Parkerio! Turėjau sau įsikąsti į liežuvį, kad patikėčiau! Kalbant apie aktorius: Meryl Streep galėtų vaidinti medį, - vis tiek į ją galėčiau žiūrėti nemirksėdamas!...

Kinas, kaip ir kiti menai, yra mano įkvėpimas. Labai norėčiau išbandyti savo jėgas jame... Ir netrukus turėsiu tokią galimybę!

Jei galėtum pasirinkti iš visų pasaulio vietų ir nevaržyti savęs finansiškai, – kokia būtų tavo ideali vieta gyventi?

Kad ir kokiame nors Magnitagorske, jei tik šalia bus man artimi žmonės, draugai ir šeima! Nors, jei rimtai, vis tik nenorėčiau gyventi Magnitagorske! (juokiasi)

Apie kokias atostogas dabar svajoji?

Jų teks palaukti – kelias vasaras iš eilės dainuosiu įvairiuose operų festivaliuose, bet ištaikęs kokią savaitėlę galiu ištrūkti ir kitu metų laiku. Tai - laisvai samdomo dainininko privalumas. Pats planuoju, kada ir kiek turiu dainuoti. Yra dar daug neaplankytų vietų, turiu jų visą sąrašą!

Beprotiškas gyvenimo tempas tikriausiai labai vargina. Kas tau padeda atgauti jėgas?

Sveikas maistas, sportas, gera energija, praleistas laikas su mylimais žmonėmis, gera knyga, įkvepiantis filmas, poilsis… Patys elementariausi dalykai, kurie deja šiais laikais daugeliui jau tampa prabanga.

Apie kokį dar nesukurtą vaidmenį svajoji?

Tėvo... Bet tai - didžiulis vaidmuo. Scenarijaus jam dar neturiu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt