Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

A. Grigaliūnienė: „Vaikystėje man labai trūko pokalbių su tėvu“

Agnė Grigaliūnienė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Agnė Grigaliūnienė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Sąmoninga bei aktyvi mama, suvokianti mūsų visuomenės ir savo trūkumus, tačiau besistengianti savo vaikams perteikti geriausia, ką pati yra gavusi iš savo tėvų. Šiltų vaikystės prisiminimų įkvėptas noras keisti visuomenę gerinant tėvų ir vaikų ryšį – tokią užduotį sau kelia dviejų vaikų mama Agnė Grigaliūnienė

„Turiu labai daug vaikystės prisiminimų“, – entuziastingai pokalbį pradeda Agnė. Ryškiausias jų, pasak moters, tėvų sukurta itin kultūriškai stimuliuojanti aplinka. „Augau apsupta meno, nes mama buvo Operos ir baleto teatro solistė, tėvas – kolekcininkas. Namuose nuolat turėdavome svečių operos solistų ar menininkų. Tik dabar, iš laiko perspektyvos, suprantu, kaip tai buvo svarbu ir vertinga bei kaip tai paveikė mano asmenybę. Tai, kas supa vaiką labai ankstyvame amžiuje, vienais ar kitais būdais tikrai atsikartoja ir kitoje kartoje“, – samprotauja Agnė bei priduria, jog tikriausiai dėl šios priežasties ir jos du vaikai auga apsupti meno – parodų, teatro, vertingų filmų, muzikos.

Kitas svarbus ir reikšmingas Agnės vaikystės momentas – begalinė mamos meilė ir tėvo griežtumas. „Mano tėtis buvo labai tylus, jis veikė ne žodžiais o darbais – sudėtingais, man tuomet dar sunkiai suprantamais, tačiau visuomet teisingais pasirinkimais. Vaikystėje man labai trūko pokalbių su tėvu“, – prisimena Agnė ir teigia, jog jie atsirado tik suaugus. „Norėčiau to savo šeimoje nebekartoti“, – prisipažįsta. Auklėjant vaikus, Agnės nuomone, reikia rasti pusiausvyrą tarp meilės ir griežtumo, tačiau visada meilė turi nugalėti, nes aštresnės patirtys ir žodžio „myliu“ stoka niekada gerai neatsilieps vaikams.

Organizatorių nuotr./Agnė Grigaliūnienė su dukrele
Organizatorių nuotr./Agnė Grigaliūnienė su dukrele

Prakalbusi apie meilę, Agnė tuojau pat pamini ir vaikų pareigas bei prisimena, kad jos buvo labai svarbi jos vaikystės dalis. „Pareiga mokytis ir pareiga tvarkytis buvo vieninteliai mano vaikystės darbai“, – prisimena A. Grigaliūnienė. „Net tą vienintelį kartą gyvenime, kai gavau diržo, gavau už tai, kad savaitę atsikalbinėjau ir nesitvarkiau savo batų dėžės. Labai grubiai atsikalbinėjau. Tuomet tėvams, ko gero, pasirodė, kad tai buvo vienintelis būdas su manimi susitarti. Nežinau, ar tikrai geriausias... Daugelis šeimų, ypač vyresnės kartos, galvoja, jog pliaukštelėjimas delnu ar diržu yra auklėjamoji priemonė, mūsų tėvų karta vis dar mano, kad tai yra gerai. Mano nuomone, tai nėra pozityvu ir visos tos tradicijos ilgainiui išnyks, tam tik reikia laiko“, – su viltimi kalba Agnė.

Agnės nuomone, joks smurtas negali būti pateisinamas, nes jis vienareikšmiškai yra žmogaus žeminimas ir ne auklėja, o sukelia pyktį. „Aš nesu tobula mama, bet niekada nemušiau savo vaikų. Tikiu, kad visi vaikai gimsta geri ir juos sugadina arba nesugadina aplinka. Su vaikais reikia kasdien nuosekliai dirbti, mušimas jokių problemų neišspęs. Džiaugiuosi, jog problemiški vaikai Lietuvoje yra labiau išimtis, o ne taisyklė. Reikia ne didinti bausmę ar ankstinti jos amžių, o skatinti pozityvų auklėjimą, pozityvią tėvystę. Priimtas nemušimo įstatymas yra tik pradžia. Dabar visų valstybinių institucijų ir šeimų laukia didelis darbas prižiūrint įstatymo vykdymą ir, galų gale, keičiant savo įsitikinimus vaikų auklėjimo klausimais“, – samprotauja pašnekovė.

Pasak A. Grigaliūnienės, labiausiai Lietuvos vaikams trūksta meilės ir laiko, leidžiamo kartu su jais. Moteris pripažįsta, kad visuomenėje egzistuoja begalė problemų, tačiau, Agnės nuomone, vienas kitam skiriant kuo daugiau šilto jausmo, gero žodžio ir laiko, daugelis šių problemų yra išsprendžiamos. Kai žmogus užauga nemylėtas ir vienišas, mažai galimybių, kad tas žmogus sugebės susikurti savo sveiką santykį su aplinka. Pasak Agnės, kiekvienas žmogus savo aplinkoje turėtų skleisti šilumą tam, kad po truputį spręstume visuomenės problemas.

„Prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas, parodęs, kad mes, lietuviai, su savo vaikais per dieną praleidžiame vos septynias minutes kokybiško laiko. Buvimas kartu nereiškia, kad, pavyzdžiui, tėvai vaikui paduoda valgyti, kalbama apie bendrą veiklą, kai kartu žaidžiama, kalbamasi, skaitomos knygos, einama pasivaikščioti, lankomasi kine ar teatre, aptariami kartu su vaikais patirti įspūdžiai. Mane šio tyrimo rezultatai, švelniai tariant, išgąsdino. Pagalvojau, jei prie tų septynių kokybiško laiko su vaikais minučių prisidėtų dar bent nors viena minutė, tai jau būtų labai gerai. Taip kilo socialinės iniciatyvos „Aštunta minutė“ idėja. Labai simboliška, kad paguldžius aštuonetą gauname begalybę. Iš tiesų, mes tėvams linkime ne kelių minučių, o begalinio kokybiško laiko kartu su jų vaikais, padedame atrasti naujų, įdomių ir prasmingų veiklų. Naujose bendrose tėvų ir vaikų veiklose šeimų nariai geriau pažįsta vienas kitą, tėvai atranda nepažintus savo mažųjų gabumus bei pomėgius“, – apie savo socialinę veiklą entuziastingai pasakoja Agnė ir priduria, kad vaikai labai brandina tėvus – tuos, kurie vaikus stebi, girdi ir auga, kartu. „Vaikai mus labai išgrynina, jei mes turime laiko ir noro atsiverti.“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Agnė Grigaliūnienė su šeima
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Agnė Grigaliūnienė su šeima

Prakalbus apie tai, kad ne visi Lietuvos vaikai turi tėvus, Agnės veidas nuliūsta: „Puiku, kad globos namuose dirba daug pasiaukojančių šaunių žmonių, kurie sugeba kasdien įvairiomis formomis išgyventi tas ypatingai skaudžias paliktų vaikų istorijas, tačiau man labai sunku įsivaizduoti meilę urmu. Meilė ir rūpestis įmanomas tik artimame santykyje su kitu žmogumi. Kuo daugiau šeimų ir mažiau globos namų, tuo geriau valstybei, šeimai ir vaikui. Aš mėgstu sakyti ir širdyje jaučiu, kad nėra svetimų vaikų, visi vaikai yra mūsų, tačiau nežinau, ar jau esu subrendusi įgyvendinti šį savo įsitikinimą. Ankstyvoje jaunystėje buvau labai užsidegusi globoti ar įsivaikinti tėvų apleistą mažylį, tačiau, bėgant laikui, man tampa vis nedrąsiau, turiu per daug klausimų ir baimių. Noriu tikėti, kad galbūt ir aš kada nors subręsiu šiam atsakingam žingsniui“, – viltingai pokalbį baigia Agnė Grigaliūnienė.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Agnė Grigaliūnienė su vyru Simonu
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Agnė Grigaliūnienė su vyru Simonu

Daug įdomių bei prasmingų istorijų išgirsite didžiajame „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte „Už vaikystę“ kovo 24 d. Per LNK televiziją. Skambinkite 1417 ir vargstantiems Lietuvos vaikams jau šiandien paaukokite 2 Eur arba 1418 – jūsų auka 3 Eur. Norimą pinigų sumą vaikams galite paaukoti Aukok.lt

Su „Gelbėkit vaikus“ laimingos vaikystės simboliu – meškinu Osvaldu – galėsite nusifotografuoti prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ kovo 10-16 d.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt