Someljė specialybė yra viena seniausių pasaulyje, ji atsirado dar XIV amžiaus pradžioje. Nuo gėrimų ir maisto derinimo karalių rūmuose iki restoranų bei daryklų gėrimų skonių derinimo dabar. Įdarbino savo skonio receptorius akademiniu lygiu, taip pat ir Vilniaus alaus festivalio organizatorius, Vilkmergės daryklos someljė Vidmantas Čičelis, kuris papasakos apie savo pirmąją specialybę ir kaip Lietuva atrodo pasaulio žemėlapyje čempionatų metu.
Kaip tapote someljė?
Gyvenimas pats mane ten nubloškė. Man nelabai patinka stiprieji, todėl nuėjau link daugiausiai įvairių skonių turinčio gėrimo. Kai kažkas patinka, natūraliai pradedi daugiau apie tai skaityt taip gilindamas savo žinias.
Ar tai yra Jūsų pagrindinė specialybė? Kaip reagavo aplinkiniai į tokį Jūsų pasirinkimą?
Mokydamasis mokykloje žinojau, kad stosiu į informatiką. Daug kas stebėjosi, kai dokumentus padaviau tik į vieną vietą. Baigęs mokslus su IT projektais dirbau daug metų.
Kita specialybė atsirado tiesiog iš hobio. Dabar viskas atvirkščiai - mano pirmoji profesija tapo labiau pomėgiu nei darbu. Kai baigiau mokslus ir gavau someljė diplomą, pažįstami tikriausiai jautė pareigą gauti patarimą iš specialisto, todėl pradėjo klausinėti kokį gėrimą dovanoti draugui, koks labiausiai tinka vakare ir pan. Net dabar šypsausi tai prisimindamas.
Kaip pasikeitė jūsų požiūris į šį gėrimą baigus someljė mokyklą?
Niekaip. Tai kas patiko, tai ką žinojau tiesiog tapo diplomu. Galiu vadinti save someljė, kas parodo, kad turiu tam tikrą kvalifikaciją (juokiasi). Kiekvienas “medalis” tam tikrose situacijose yra naudingas. Visi gali sakyti kaip mėgsta bei dievina vieną ar kitą dalyką, tačiau kaip tą patikrinti? Tada diplomas praverčia.
Vykstate į čempionatus, kaip Lietuva atrodo pasaulio (gamintojų) kontekste?
Su Lietuva viskas gerai. Yra daug stipresnių valstybių, tačiau yra ir silpnesnių šalių. Dabar net tokios mums mažai pažįstamos šalys kaip Panama gamina šį gėrimą. Tai kas buvo Lietuvoje prieš 10 metų, aiškiai skiriasi nuo to, kas buvo prieš penkerius.
Net lyginant su netolima praeitimi viskas keičiasi, tai vyksta į gerąją pusę. Negali atsirasti aukšto lygio kultūra, jei nėra ilgos nenutrūkstamos istorijos. Mes dabar esame šios istorijos dalis ir, anksčiau ar vėliau, bus gerai. Mes judame teisinga linkme ir tai labai smagu matyti.
Visi žino tradicines gamintojų šalis. Kokios mažai žinomos šalys garsėja šiuo gėrimu?
Dabar reikia paieškoti išsivysčiusios šalies, kuri neturėtų kuo pasigirti. Senos, tradicinės šalys yra įdomios vienaip, naujos - kitaip. Tai ne kova tarp tradicijų ir naujovių, tai papildymas vienas kito. Dabar nuo Italijos iki Norvegijos galite rasti kas jus nustebins. Kažkada buvusi niekam neįdomi, JAV,dabar yra Nr. 1 pasaulyje.
Daugelis save laiko įvairių gėrimų žinovais, tai lyg prestižo klausimas. Kaip yra Lietuvoje? Ar žmonės gilinasi į rūšis, sudėtį, skonius?.
Normalu, kad tradicijos sunkiai keičiasi. Istoriškai ilgai saugoti nebuvo įmanoma visų gėrimų, todėl dvarų rūsiuose buvo laikoma ne viskas. Labai puiku, kai kažkas pateikiama gražiai, su pagarba, su istorija. Bet viskas keičiasi ir dabar daugelis gėrimų turi savo someljė. Tuo pačiu keičiasi pateikimas, dėmesys skiriamas ne tik gėrimui, bet ir jo vartotojui. Dabar daugelis nori sužinoti, o ne tik paragauti.
Kokį pagrindinį klausimą turi užduoti kiekvienas degustuotojas atėjęs į craft’inį barą ar parduotuvę?
Reikėtų geriau vieną klausimą pamiršti - stiprumą. Vartojimas pagal laipsnius nėra gerai. Manau, jog tai viena iš esminių problemų žmonių galvose, kurią reikėtų po truputį ištrinti.