Vilniuje penktadienį artimieji, draugai ir kolegos atsisveikina su Broniumi Kutavičiumi. Vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių mirė rugsėjo 29-ąją, eidamas 90-uosius gyvenimo metus.
Lietuvos kompozitorių sąjunga primena, kad atsisveikinimas su B.Kutavičiumi Šv. Jonų bažnyčioje šį penktadienį vyks iki 21 val., o spalio 2 dieną – nuo 9 val.
Šeštadienį 11 val. bažnyčioje vyks šv. Mišios. Urna bus išnešta šeštadienį 12 val., laidotuvės vyks artimųjų rate.
Penktadienį pagerbti žymaus kūrėjo atminimo į Šv. Jonų bažnyčią, kur pašarvota urna su B.Kutavičiaus palaikais, rinkosi artimieji, meno ir kultūros atstovai, ilgamečiai bendražygiai, bičiuliai.
Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas B.Kutavičius mirė rugsėjo 29-ąją, būdamas 89-erių.
„Gedime vieno ryškiausių mūsų kūrėjų“, – pasirodžius šiai žiniai rašė Lietuvos kompozitorių sąjunga.
Teatro režisierius, dramaturgas Oskaras Koršunovas „Facebook“ paskyroje pasidalijo jautriu įrašu, kuriame pagerbė Bronių Kutavičių ir prisiminė jų kurtus planus, kurių, deja, kartu įgyvendinti nebepavyks.
„Mirė vienas įdomiausių ir reikšmingiausių Lietuvos kompozitorių Bronius Kutavičius. Su jo mirtimi išblėso ir viltis įgyvendinti vieną svajonę, kurią Bronius pats buvo manyje pasėjęs – operą pagal Franko Kafkos „Procesą“. Viskas prasidėjo dar 1990-ais metais, kai Kutavičius pamatė „Ten būti čia“. Nuo tada prasidėjo ilgas procesas apie Kafkos „Procesą“. Kai susitikdavome, jis vis prisimindavo „Ten būti čia“, o po to kalbėdavome apie operą. Niekada neužmiršiu tų pokalbių“, – prisiminimais feisbuke dalijosi O.Koršunovas.
Užuojautą dėl Broniaus Kutavičiaus netekties išreiškė ir šalies vadovai.
„Netekome klasiko, didžio kompozitoriaus, kurio indėlis į Lietuvos kultūros aruodą yra neišmatuojamas, kurio kūryba garsino Lietuvą visame pasaulyje“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
Pasak šalies vadovo, moderni ir novatoriška B.Kutavičiaus, lietuviškojo minimalizmo pradininko kūryba, kuri jėgos ir įkvėpimo sėmėsi giliuosiuose lietuvių kultūros kloduose, net ir archaiškose lietuvių liaudies muzikos formose, visada liks viena aukščiausių lietuviškojo meno viršūnių.
Fotogalerija:
„B.Kutavičius buvo viena įdomiausių ir ryškiausių šiuolaikinės muzikinės kultūros asmenybių, lietuviškojo minimalizmo pradininkas“, – teigė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Bene įsimintiniausias kompozitoriaus kūrinys – dar praėjusio amžiaus pabaigoje baltiškąją kultūrą toli už Lietuvos ribų išgarsinusi oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“. B.Kutavičiaus kūryba liks daugybės festivalių, koncertų, meno renginių dalyvių ir klausytojų atmintyje“, – pridūrė ji.
Premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad Lietuvos muzikos kultūra neteko iškilaus menininko. „Šalies muzikos kultūra neteko iškilaus menininko, originalaus kompozitoriaus, lietuviškojo minimalizmo pradininko B.Kutavičiaus. Jo kūryboje atsiskleidė gilūs istorijos ir priešistorės klodai, mitinės ir religinės sąmonės archetipai“, – rašoma premjerės užuojautoje.
B.Kutavičius gimė 1932 metais Molainiuose, dabartiniame Panevėžio rajone. Jis baigė Lietuvos konservatoriją, vėliau dėstė Vilniaus kultūros mokykloje, Vilniaus pedagoginiame institute, Čiurlionio menų gimnazijoje, Lietuvos muzikos akademijoje.
B.Kutavičius 1987 metais buvo apdovanotas LTSR valstybine, Jotvingių premijomis, 1995-aisiais – Lietuvos nacionaline premija, 1999-aisiais – Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2003-iaisiais – ordino Už nuopelnus Lietuvai Didžiuoju kryžiumi.
Broniaus Kutavičiaus kūrybai būdinga istorinė, mitologinė tematika, originalus folkloro naudojimas, simboliai, savo kūriniuose jis taip pat naudojo įvairias muzikos kompozicijos technikas – aleatoriką, sonoristiką, koliažą, repetityvinį minimalizmą ir t.t.
Jo pavardė siejama su dideliu, kone sukrečiančiu poveikiu, kurį Lietuvos kultūrinei visuomenei kadaise darė jo „Panteistinė oratorija“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ar „Iš jotvingių akmens“ (1983) – laikomi Lietuvos pokario modernizmo atspirties tašku. Kutavičius prisipažįsta atradęs savąją kūrybinę viziją ir sukūręs šiuos pirmuosius reikšmingus kūrinius gana vėlai – artėdamas prie keturiasdešimties.
