Lietuva atsisveikino su estrados grandu Adolfu Jaruliu – jis mylėjo visus ir visi mylėjo jį

Šeštadienio rytą Šaulių Šv. Jurgio bažnyčioje aukotos mišios už velionį A.Jarulį. Vėliau gedintys ir jį prisimenantys susibūrė kitapus gatvės esančiuose gedulo namuose, Kražių gatvėje. Čia kadaise buvo muzikos mokykla, kurioje pirmuosius žingsnius žengė ne vienas Šiaulių scenos atlikėjas.

A.Jarulio bendražygiai planavo improvizuotą atsisveikinimą. „Galbūt kas gitara pagros. Bus rodomas filmas apie Adolfą“, – teigė vienas maestro bendražygių Šiaulių bigbendo senbuvis Romas Sabaliauskas.

A.Jarulis visada buvo paprastas ir nuoširdus žmogus.

Velionio draugai sako norėję surengti didelį viešą atsisveikinimą su maestro, tačiau artimieji atkalbėjo – A.Jarulis visada buvo paprastas ir nuoširdus žmogus. Tai buvo dar vienas dalykas, kuris pakerėjo jo klausytojus.

15 valandą urna išnešta iš laidojimo namų – A.Jarulis amžinojo poilsio atgulė Ginkūnų kapinėse, šeimos kape Šiauliuose, greta motinos ir sūnaus.

Estrados veteranas, pramintas „estrados briedžiu“

Estrados veteraną A.Jarulį Vytautas Kernagis kažkada praminė „estrados briedžiu“. Ši pravardė jam prigijo ir daugeliui asocijavosi su galingu atlikėjo balsu. Dauguma A.Jarulio atliekamų dainų – apie liepsnojančią meilę ir ugningą jaunystę.

Adolfas Jarulis mokėsi Šiaulių J.Janonio vidurinėje mokykloje, dainavo Šiaulių kultūros namų liaudies dainų ir šokių ansamblyje ir S.Jautako vadovaujamame chore.

Buvo Lietuvos filharmonijos estradinių ansamblių „Nemuno žiburiai“, „Lietuvos estradinis orkestras“, „Estradinės melodijos“, „Žėrutis“ solistas. Vėliau Klaipėdos liaudies operos solistas, Šiaulių senjorų bigbendo artistas.

1973-iaisiais tapo „Vilniaus bokštų“ konkurso laureatu, o 2003-iaisiais – A. Šabaniausko premijos laureatu. 2008-aisiais A.Jarulis tapo lietuvių estrados klasikų konkurso „Švieski man vėl“ nugalėtoju.

Talentas ir balsas – iš prigimties

Palydint A.Jarulį į paskutinį kelionę ore tvyrojo nelinksma, tačiau nostalgiška nuotaika. Gedulo salėje griežė smuiku. Vėliau per ekraną paleistas filmų rinkinys apie A.Jarulio nuopelnus Lietuvos estradai, skambėjo jo dainų įrašai.

Jei Adolfas būtų baigęs konservatoriją, būtų ne prastesnis už Virgilijų Noreiką.

Prie gedulo namų durų sutiktas dainininkas ir velionio bendražygis Juozas Garbenis sako: „Jei Adolfas būtų baigęs konservatoriją, būtų ne prastesnis už Virgilijų Noreiką. Baigėme tik vidurinę mokyklą.“

„Nemuno žiburiuose“ kartu su A.Jaruliu jis dainavo nuo 1963-iųjų. Tai, anot J.Garbenio, buvo profesionalios velionio karjeros pradžia: „Žinoma, iš pradžių dainavome saviveikloje. Visi tuomet buvome dar estrados „briedžiukai“. Adolfas iš prigimties turėjo puikų balsą.“

Ar aukšti buvo reikalavimai to meto estrados atlikėjams? „Dabar dainuoja kas nori ir ką nori. Tuomet programas peržiūrėdavo įvairios partinės institucijos. Mums net pavadinimą „Nemuno žiburiai“ nuleido iš Vilniaus – tuomet kaip tik buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė.

Tarybinių kompozitorių kūrinių turėjo būti apie 70 procentų. Apie 20 procentų dainų buvo galima imti iš demokratinių Tarybų Sąjungai palankių šalių ir tik 10 procentų – iš kapitalistinių valstybių. Šiauliai su savo ansambliais ir atlikėjais neabejotinai buvo Lietuvos estrados lopšys“, – pasakojo estrados istoriją J.Garbenis.

Ruošėsi A.Šabaniausko metinėms

Susirinkę vyrai prisiminė ir kitas A.Jarulio gyvenimo detales, nesusijusias su muzika. Retas kuris pamena, kad maestro, vos pradėjęs solisto karjerą, vairuodavo taksi.

Jam labai patiko „Volga 21“ automobilis, kuriuo jis vežiojo keleivius. Sakydavo, jog tas baltas dailus vairas yra toks gražus, kad, rodos, net skanus.

Jis visada troško dainuoti. Vos tik įkūrėme senjorų bigbendą, jis pats atėjo savo iniciatyva. 

Bendraamžiai prisiminė ir jo ūmų būdą. „Turėjo žmogus aštrų liežuvį – niekas kalbomis jo negalėjo paimti. Dėl to kartais ir muštynių po diskotekų kildavo“, – prisiminė vyrai.

A.Jarulio draugas ir Šiaulių senjorų bigbendo įkūrėjas Romas Sabaliauskas sako, kad velionis uoliai ruošėsi gruodžio 16 dieną vykusiam A.Šabaniausko 111-ųjų metinių minėjimui: „Darė įrašus, tačiau taip ir nedalyvavo. Norėjome jį aplankyti Santariškių ligoninėje, tačiau jis prieš Kalėdas jau nebekėlė ragelio.“

R.Sabaliausko manymu, A.Jarulis buvo vienas iškiliausių estrados vokalistų Lietuvoje: „Gal iš tų, kurie nėra profesionalai, kurie nebaigė jokių muzikinių mokslų. Jis visada troško dainuoti. Vos tik įkūrėme senjorų bigbendą, jis pats atėjo savo iniciatyva. Per koncertą mikrofonas galėjo ir išsijungti – jo dainavimas nebūtų nukentėjęs.“

Bigbendo įkūrėjas sakė su A.Jaruliu bendravęs kone penkis dešimtmečius – nuo pat jo karjeros pradžios. „Mes 2005 metais surengėme ir didžiausią jo karjeros 45-erių metų minėjimo koncertą, į kurį atvyko N.Ščiukaitė, J.Žukauskas ir „Estradinių melodijų“ konferansjė Juozas Zavaliauskas“, – pasakojo R.Sabaliauskas.

Seną ir jauną pakerėdavo paprastumu

Stefanija Jarulienė – antroji estrados grando gyvenimo meilė. Jie pragyveno kartu dvylika metų. Prieš kelerius metus išsiskyrė. A.Jarulis turėjo dar vieną meilę, tačiau su buvusia žmona išliko draugais. S.Jarulienė buvo šalia jo ir paskutinėmis gyvenimo minutėmis.

Kad jam negerai, buvo akivaizdu jau prieš pusantrų metų, po vasarą jam atliktos operacijos  – prasidėjo sepsis.

„Mes buvome kartu nuo 1993-iųjų gegužės 3 dienos. Tuomet Šiauliuose vyko iš Šiaulių kilusių estrados atlikėjų koncertas. Pas mane atvyko Lina Urnikytė. Kartu su ja nuvykome į repeticiją. Pristatė mane A.Jaruliui, o šis iškart pasakė – ji bus mano žmona. Nuo tada mes nebeišsiskyrėme“, – prisimena S.Jarulienė.

Tą patį vakarą jis paklausė, kokią dainą moteris norėtų išgirsti? „Padainavo „Myliu tave, myliu karštai“. Jis taip pat dažnai dainuodavo bute. Kaimynai džiaugėsi, kad namuose kasdien koncertai. Visi jį mylėjo.“

Moteris teigia, kad A.Jarulis buvo tas žmogus, kuris surasdavo bendrą kalbą su bet kokio amžiaus ir rango žmogumi.

„Su juo buvo linksma. Visada turėjo ką pasakyti. Jis labai patiko ir mano mamai. Jis savo keiksmažodžius atpirkdavo nuoširdumu, natūralumu. Tai buvo natūralus ir tikras žmogus – be kaukių ir veidmainystės“, – pasakojo buvusi žmona.

S.Jarulienės manymu, scenos grandas dar galėjo gyventi ir dainuoti, jei ne medikų atsainumas: „Kad jam negerai, buvo akivaizdu jau prieš pusantrų metų, po vasarą jam atliktos operacijos – prasidėjo sepsis. Vėliau medikai neatkreipė dėmesio į cukraligę. Kai aptiko kaulų sarkomą, jau buvo per vėlu.“