„Visada koncentravausi į krepšinį, visada norėjau ko nors pasiekti čia“, – atvirai sako krepšinio klubo „Lietkabelis“ viceprezidentas, sporto direktorius ir akcininkas Rokas MICKEVIČIUS (28). Ketverius metus šis sportas yra visas jo gyvenimas.
„Man svarbu turėti iššūkį, kad nejausčiau rutinos. Traukia kritinės situacijos, kai iš savęs gali išspausti maksimumą. Aišku, ne visada viskas pavyksta, bet gyveni, eini į priekį ir mokaisi. Svarbu, kad iššūkiai ir sunkumai nesibaigtų. Norisi pasiekti kiek įmanoma daugiau, net tiek, kiek kiti nesitiki. Tai patyriau praėjusį sezoną, kai iškovojome Lietuvos krepšinio lygos sidabrą. Krepšinis grįžo į Panevėžį, nebereikia aiškinti, kas yra „Lietkabelis“, aišku, kad kalbame apie krepšinio klubą, o ne apie gamyklą. Beje, gamykla tebegyvuoja, ji – mūsų pagrindinė rėmėja“, – „Lietkabelio“ pilkasis kardinolas kalba taip užtikrintai, kad jo žodžiais negali netikėti.
Kol fotografavotės, Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai man jus labai gyrė. Sakė, kad smarkiai prisidedate prie komandos pergalių.
Broliai komplimentų niekam negaili. Tačiau negali visko padaryti vienas žmogus. Niekada komandos neištemps vienas puikus žaidėjas ar treneris, ir geras vadovas neišgelbės. Turi būti žaidėjų, trenerių, administracijos visuma. Ir nuo rėmėjų, sportininkų antrųjų pusių daug kas priklauso. Tokia sėkmė, kokia mums šypsojosi pernai, – tikrai ne vieno žmogaus nuopelnas.
Už ką atsakingas sporto direktorius?
Didžiausių Europos klubų štabuose dirba daugiau kaip dvidešimt žmonių, jie pasiskirstę pareigomis, mūsiškiame visu krūviu – tik keli. Todėl mano darbų sąrašas labai ilgas: tenka rūpintis bendradarbiavimu su kitais klubais, rungtynių planavimu, žiūrėti, ar atitinkame lygų reikalavimus. Aš ir su rėmėjais bendrauju, ir derinu komandos treniruočių, išvykų, socialinės veiklos grafikus. Lietuvoje sporto direktoriui reikia daug padaryti. Nors turėčiau tik pasirašyti su žaidėjais sutartis, vesti derybas su jų agentais.
Girdėjau, kad atėjus į „Lietkabelį“ teko plauti salės grindis. Išbandymai naujokui?
Esu baigęs teisę ir sporto vadybą, bet iš pradžių gavau pasiūlymą „Lietkabelyje“ dirbti marketingo vadovu. Su tuo anksčiau beveik nebuvau susidūręs, bet sutikau – labai norėjau patekti į krepšinio virtuvę. Nes tik turint CV joje atsidurti – beveik neįmanoma. Čia galioja pažintys.
Panevėžyje vyko Raimundo Sargūno taurės turnyras, o valytojų nebuvo. Todėl šluostyti grindis pristatė mane. Buvau šokiruotas: juk atvažiavau ne to! Atsimenu, skambinau pasiguosti draugei. Ji patarė nebijoti paprastų darbų, sakė, tai darydamas užsitarnausiu visų pagarbą. Tai ypač svarbu, kai esi naujokas. Tą darbą priėmiau kaip pamoką. Supratau, kad pareigų pavadinimas nieko nereiškia. Per tuos ketverius metus kokių tik užduočių neatlikau: teko persirengti „Lietkabelio“ talismanu vėžiuku, valyti aikštę, kaip pranešėjui vesti rungtynes. Iki šiol prieš varžybas pristatau komandas. Net kai kurias trenerių funkcijas kartais atlieku. Iki šiol nebuvau tik registruotas rungtynėms. Tačiau dar ne pabaiga – įmanoma patirti ir tai.
Šis sportas jums toks artimas dėl to, kad esate kaunietis, – juk ten krepšinį žaidžia visi?
Kitaip ir negalėjo būti: augau su „Žalgiriu“. Tuo metu mama dirbo įmonėje, kuri buvo pagrindinė to klubo rėmėja, todėl gaudavo bilietų į rungtynes. Ketvirtadienio vakaras visada buvo skiriamas krepšiniui. Išsidažydavau veidą, anksčiau ateidavau į rungtynes, kad surinkčiau žaidėjų parašus. Broliams Lavrinovičiams buvau atnešęs parodyti sąsiuvinį su tuomečių žalgiriečių autografais.
Už meilę sportui ir krepšiniui turiu būti dėkingas tėčiui ir jo broliui. Mažą jie mane vesdavosi į rungtynes, kitus sporto renginius. Todėl ir rinkdamasis specialybę norėjau, kad ji būtų susijusi su tuo, ką mėgstu, kad tai būtų daugiau nei darbas – ir hobis. Buvo laikas, kai galvojau apie sporto žurnalistikos studijas. Tačiau baigdamas mokyklą visgi nusprendžiau rinktis teisę. Nutariau, kad tai gali būti geras pagrindas, jei norėsiu būti sporto teisės atstovas ar sporto agentas.
Mano baigiamasis bakalauro darbas buvo apie tarptautinį sporto arbitražo teismą. Paskui gilinti žinių vykau į Angliją – Vusterio universitetą, ten studijavau sporto vadybos magistrantūroje.
Ir jau ketverius metus darbuojatės su anksčiau dievintos komandos priešininkais.
Neslėpsiu, buvau naivus. Baigdamas studijas galvojau tik apie „Žalgirį“. Apie Panevėžį nebuvo jokių minčių, tame mieste anksčiau gal net nebuvau lankęsis.
Prisimenu, tuometis klubo direktorius mane automobiliu atsivežė iš Kauno, supažindino su komanda. Ir nieko nepasakęs po treniruotės išvyko. Bandžiau jam skambinti, bet neatsiliepė. Vieno žaidėjo paprašiau, kad nuvežtų į autobusų stotį, bet jis negalėjo. Panevėžyje nieko nepažinojau, neturėjau kur nakvoti – teko skambinti tėčiui, kad iš Kauno atvažiuotų manęs pasiimti.
Pirmos dienos buvo sunkios. Vienas sporto vadybininkas, mane lydėdamas į bendrabutį, kuriame paskui gyvenau, pareiškė žiauriai nemėgstantis kauniečių, sakė, tik vieną normalų pažįstantis. Buvo truputį baisu...
Tačiau gana greitai perpratau aš tuos panevėžiečius. Pamačiau, kad jie itin panašūs į kauniečius – labai didžiuojasi savo miestu. Panevėžys, kaip ir Kaunas, – labai lietuviškas. Žmonės, su kuriais čia susipažinau, – šilti ir vertinantys savo darbą. Jokių problemų daugiau neturėjau. Šiandien džiaugiuosi nusprendęs čia dirbti.
Kokios emocijos verda, kai „Lietkabelis“ žaidžia su „Žalgiriu“?
Daug kas to klausia. Tačiau visi draugai, su kuriais eidavau į „Žalgirio“ rungtynes, supranta, kad dabar aš – už „Lietkabelį“. Tik krepšinį jau žiūriu labiau per darbo prizmę. Neliko sirgaliaus emocionalumo. Vienintelė sporto komanda, kuria domiuosi kaip tikras aistruolis, – Mančesterio „United“ futbolo klubas. Kasdien dešimtą ryto britų spaudoje atnaujinamos naujienos – visada paskaitau, kas apie „United“ rašoma sporto ir bulvarinėje žiniasklaidoje, žiūriu visas rungtynes, klausausi žaidėjų, trenerių interviu. Kartais save pagaunu, kad žiūrėdamas futbolą rėkiu, džiaugiuosi, garsiai pykstu, kaip kadaise palaikydamas „Žalgirį“. Dabar tokių aistrų krepšinyje nebeliko. Tai – natūralu: juk per sezoną matau septyniasdešimt savo komandos ir dar daugybę kitų klubų rungtynių.
Krepšinis yra visas mano gyvenimas: su žaidėjais praleidžiu dešimt mėnesių. Jie tampa mano šeima. Matau, kaip jaučiasi, kuo gyvena, stebiu, kuo galėčiau padėti.
Baisiai graužiatės, kai komanda pralaimi?
Anksčiau išgyvendavau labiau. Išmokau kontroliuoti emocijas. Vienas pralaimėjimas – ne tragedija. Svarbu padaryti išvadas, kodėl taip atsitiko. Turi rodyti pozityvumą, pasitikėjimą komanda, ją grąžinti į pergalių kelią. Juk kritikuoti – lengviausia.
Praėjusio sezono pabaigoje LKL finale pralaimėjome „Žalgiriui“. Tačiau mums tai buvo istorinės rungtynės. Liūdėjome gal valandą ar dvi po rungtynių. O grįžusius į Panevėžį mus pasitiko penki tūkstančiai aistruolių. Tada supranti, kad dirbi, stengiesi dėl tų trumpų, bet visam gyvenimui įsimenančių akimirkų.
Ką dar turite, be darbo, – juk ir jums pailsėti nuo krepšinio kartais reikia?
Atostogavau tik pirmais metais. Paskui ilgiau pailsėti neradau laiko. Pasibaigus sezonui krepšininkai atostogauja, o administracijai dar reikia sutvarkyti dokumentus. Tada pradedi planuoti naują sezoną. Aišku, visada galiu rasti laiko atsikvėpti, nes man darbe nereikia sėdėti nuo ryto iki vakaro. Kartais galiu turėti laisvą dieną, tarkim, savaitės viduryje. Tada stengiuosi aplankyti Kaune gyvenančius tėvus, susitikti su draugais. Jiems tai – retas malonumas. Būna, kad tą vienintelę laisvą dieną norisi tik pažiūrėti gerą filmą, išgerti taurę vyno. Krepšinio nėra – ir galva pailsi. Tačiau ne visada tai pavyksta: jei tądien rungtyniauja „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“, televizorių vis tiek įsijungiu.
Negi jaunas, išvaizdus krepšinio pasaulio žmogus neturi antrosios pusės?
Dar mokyklos laikais buvau susiformavęs keistą nuostatą, kad pirmiausia privalau turėti tvirtą finansinį pagrindą, išsilakstyti ir tik sulaukęs trisdešimties pradėti galvoti apie šeimą. Šiandien man atrodo, kad tada buvau kvailas ir naivus. Tokių dalykų kaip meilė nesuplanuosi. Esu įsižiūrėjęs mergaitę, bus matyti, kaip susiklostys mudviejų ateitis. Mano darbas nedėkingas, nes artimam žmogui negaliu skirti daug laiko. Šiandien gyvenu Panevėžyje, rytoj galiu atsidurti Kaune, o gal darbas nublokš į kokį Milaną. Kaip krepšininkų, taip ir dirbančių administracijoje gyvenimas – nenuspėjamas. Tačiau turiu pasiteisinimą: rečiau matydamasis savo žmogaus labiau pasiilgsti.
Nesiginsiu – norisi, kad namuose kas nors lauktų, kad galėčiau užsimiršti nuo krepšinio klausydamasis mylimos moters rūpesčių, naujienų, nuotykių.