Dėl pasaulinės koronaviruso krizės Lietuvoje paskelbus karantiną atšaukta daugybė renginių, tačiau vienas laukiamiausių – filmų festivalis „Kino pavasaris“ – pasiūlė kitą išeitį: persikėlė į namų kino platformą „ŽMONĖS Cinema“. Kūrybininkas Tomas Ramanauskas kviečia nepraleisti progos pamatyti atrinktus festivalio filmus bei pateikia jų rekomendacijas.
„Kino pavasario“ filmus žiūrėkite zmonescinema.lt
Tomas Ramanauskas, peržvelgęs šių metų kino festivalio programą, siūlo atkreipti dėmesį į jo jau matytus filmus. Kūrybininkas rekomenduoja pasižiūrėti kino juostas, palikusias jam didžiausią įspūdį.
MAČIAU, LABAI:
1. Festivalio filmas man yra brazilų drąsuolio Kleber Mendonça Filho laisvos eigos, multižanris „Bacurau. Čia susitinka kolonializmas, laisvumas, protknisa, politika, pinigai, pramogos, turizmas, prievarta – galėčiau tęsti, tačiau pratęsite patys. KMF reanimuoja 70-ųjų indie filmų polėkį ir šaržuoja kaip didelis meistras.
2. Didžia neteisybe reiktų vadinti amžinam nepamatomumui pasmerktą pasiutusį, antikos mitologija apaugintą, galingą bjaurūną „Švyturys“ (The Lighthouse), kurį pats režisierius Robertas Eggersas apibūdino neprilygstamai: „negali tikėtis nieko gero, kai du vyrai yra uždaromi į falo formos statinį”. Filmas rodytas Kauno kino festivalyje niekam, o tada turėjęs blykstelti KP, nepakliuvo į tinklan persikėlusio festivalio peržiūras. Bet palieku skatinimą: jis programoje buvo, o jūs nieko panašaus nematėte. Dafoe ir Pattinsonas ten riaumoja ir žiežirbuoja.
3. Toks pats paskutinę minutę iškritęs iš e-programos yra dokumentinis filmas „Kolektyvinis“ (Colectiv), atidengiantis politikos ir medicinos pūlius, kurių pradžia – metalo grupės koncerte ir užsidegusiame klube, o pasėkmės –nereikalingose mirtyse. Išsisaugokite šį „must“ vėlesnei peržiūrai.
4. Į naujas kino kalbos paieškas atšiauriu islandišku keliu leidžiasi ir filmas „Balta, balta diena“ (Hvítur, Hvítur Dagur). Režisierius Hlynuras Pálmasonas grįžta su vertingu laimikiu – egzistenciniu detektyvu, kuris daugkart liestą temą reanimuoja būtent dėl išraiškos kitoniškumo.
5. Ir galiausiai kaip be gyvos klasikos, jau daug kur apdainuotas „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait De La Jeune Fille En Feu) – minimalistinių potėpių drama apie meninį aktą kaip įsimylėjimą ir atvirkščiai.