Lidija Rasutis: „Kai padarai gerą darbą, apima labai geras jausmas“

Lidija Rasutis / Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-11-14 10:56
Verslininkė ir buvusi TV laidų vedėja Lidija Rasutis pastaruoju metu nedažnai matoma viešumoje. Tam yra priežasčių. Veikli ir pagalbos rankos ištiesti nevengianti moteris šiemet tapo Tarptautinės moterų asociacijos Vilniuje nare, o neseniai jai buvo patikėtos ir asociacijos įgyvendinamo labdaros projekto „Sužydėjusi viltis“ komiteto pirmininkės pareigos. L. Rasutis prisipažįsta, kad naujos pareigos bei pečius užgriuvusi atsakomybė ir džiugina, ir baugina, tačiau juk toks geras jausmas padaryti kažką gero.

Prieš interviu sakėte, kad esate be galo užimta, tačiau darbų grafiką papildėte dar vienu – tapote labdaros projekto „Sužydėjusi viltis“ komiteto pirmininke. Kodėl sutikote?

Ilgokai galvojau, ar sutikti, nes šis sprendimas labai svarbus. Iš vienos pusės, veiklos man tikrai nestinga, tačiau projekto tikslas – labai kilnus. Jei moterys manimi patikėjo ir mano, kad galiu padėti, tuomet kaip galiu atsisakyti? Galiausiai, pati esu moteris, o „Sužydėjusi viltis“ – tai labdaros renginys, kurio metu surinktos lėšos skiriamos medicinos priemonėms, skirtoms kovai su krūties vėžiu, pirkti. Tad pati idėja, tikslas man labai artimi.

Ar dažnai dalyvaujate labdaros iniciatyvose ir renginiuose?

Turbūt „Sužydėjusi viltis“ bus rimčiausia ir didžiausia labdaringa iniciatyva, prie kurios prisidėsiu, nors aukojimas ir labdara man niekuomet nebuvo svetimos sąvokos. Dar kai dukros buvo mažesnės, per Kalėdas kartais eidavome lankyti senyvo amžiaus žmonių. Norėjau joms parodyti, kad yra žmonių, kurie turi mažiau, ir jų nereikia pamiršti. Iki šiol įvairioms organizacijoms atiduodu gerus, bet nebenaudojamus drabužius ar daiktus.

Deja, neseniai paskelbta statistika byloja, kad Lietuva pagal pasaulinius aukojimo rodiklius iš 139 šalių užimta tik 137 vietą. Kaip manote, kodėl mums trūksta empatijos?

Galbūt tai kultūros, auklėjimo dalykai, tam tikros nusistovėjusios tradicijos, požiūris. Teko pastebėti, kad lietuviai gerus daiktus išmeta užuot juos kažkam atidavę. Aš to nesuprantu. Šeimoje visuomet buvau mokoma nieko neišmesti. Turėjau du vyresnius brolius, tad man ir berniukiškų drabužių, ir batų teko panešioti. Sulaukusi 12-os, prieš tokias „tradicijas“ pradėjau maištauti. Tačiau tėvai mums įskiepijo, kad jei daiktas geras, reikia jį sunaudoti arba kažkam padovanoti. Buvome mokomi ir padėti. Na, o Lietuvoje galbūt nemažai žmonių staiga užsidirbo daug pinigų ir jiems trūksta žinių, kaip su tais pinigais elgtis, jie nenori dalintis.

„Sužydėjusi viltis“ taip pat labdaros projektas, kuriame kviečiate aukoti. Ar tai reiškia, kad geru savo pavyzdžiu mokysite lietuvius aukoti ir dalintis?

Turbūt galima sakyti, kad taip. Dalinimasis – turėtų būti žmogaus prigimtis. Be to, kai padedi, kai padarai gerą darbą, apima labai geras jausmas. Kiekvienam iš mūsų turėtų būti gera kažką gero padaryti. Nors žinau, kad yra žmonių, kuriems yra gera, kai jie kažką blogo padaro. Šito nesuprantu, nes kai aš kažkam padarau kažką blogo, man yra taip bloga, kad norisi iš karto klauptis ir prašyti atleidimo. Man svarbūs kitų žmonių jausmai, meilė žmogui.

„Sužydėjusi viltis“ kovoja su šio amžiaus moterų baubu – krūties vėžiu. Medikai tvirtina, kad bene efektyviausias būdas sumažinti mirčių nuo šios ligos skaičių – profilaktinė patikra. Ar pati tikrinatės?

Mūsų šeimoje gausu medikų, todėl visuomet buvo kalbama apie tai, kad tikrintis profilaktiškai reikia reguliariai. Kai pradėjau gyventi savarankiškai, įsivedžiau tokią tradiciją, kad kiekvienais metais per savo gimtadienį, kovo 9 d., einu pasitikrinti sveikatos. Taip niekada nepamirštu nei kada tikrinausi paskutinį kartą, nei, apskritai, pasitikrinti. Kartu tai yra mano gimtadienio dovana sau – patikrinau savo kūną ir žinau, kad esu sveika.

Gera žinoti, kad esi sveika, tačiau turbūt būtų sunku rasti žmogų, kuris nepažinotų moters, susidūrusios su krūties vėžiu...

Dėkui Dievui, mano šeimoje šios ligos nebuvo, tačiau ji buvo draugių šeimose. Mačiau, ką reiškia gyventi su šia liga, žinau, kaip yra sunku ir koks tuomet svarbus visų palaikymas, ne tik pačių artimiausių. Moterys viena kita paprastai supranta, nes niekuomet nesi tikra, kad tai, kas šiandien nutiko tavo draugei, ryt nenutiks tau. Šioje vietoje galbūt sunkiau vyrams, nors jų palaikymas ne ką mažiau svarbus. Yra tekę matyti atvejų, kai vyrai savo žmonai priekaištauja dėl patikros, sako, kad jai nieko nėra, kad gydytojams trūksta pinigų, kad geriau tuos pinigus investuoti į naują automobilį.

Šiuo metu Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ir bendrovė „Husqvarna“ vykdo kampaniją „Mums rūpi“, kurios metu už simbolinį mokestį kviečia įsigyti rožinį bilietą ir taip paremti jūsų projektą „Sužydėjusi viltis“. Kaip vertinate tokį žalgiriečių žingsnį?

Manau, kad jis labai svarbus kiekvienai moteriai: ir sveikai, ir tai, kuri, deja, jau susidūrė su krūties vėžiu. Jei tokie vyrai, kaip Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, atvirai išreiškia paramą krūties vėžiu sergančioms moterims ir solidarizuojasi su jomis, tai, manau, yra labai svarbus žingsnis ugdant kitus mūsų visuomenės vyrus. Tikiuosi, kad ši akcija ne tik atkreips jų dėmesį, bet ir privers susimąstyti, aktyviau padėti. Juk vienas papildomas euras, išleistas rožiniam bilietui, krepšinio sirgaliui, kuris eidamas į rungtynes išleidžia ne vieną dešimtį eurų, nėra didelė suma, o moteriai jis gali būti gyvybiškai svarbus. 

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai