2016 metų rugsėjo 21 d. Lietuvą sukrėtė žinia – mirė vienas iškiliausių Lietuvos žmonių Leonidas Donskis. Kviečiame skaityti 2015 metais žurnale „Laima“ publikuotą interviu su filosofu.
Buvęs europarlamentaras, filosofas, humanitarinių ir socialinių mokslų daktaras Leonidas Donskis grįžta į Lietuvą. Ir kaip Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas, ir kaip Suomijos garbės konsulas, ir kaip žmogus, pasiilgęs akademinės veiklos ir jaukaus savo buto Šančiuose.
Jūsų neįmanoma pažinti – atjaunėjęs, sulieknėjęs. Kas jus taip paveikė?
Patekę į politiką žmonės paprastai keičiasi į kitą pusę, o aš nusprendžiau sulieknėti. Nors iš tikrųjų seniai svajojau suimti save į nagą. Man labai padėjo Briuselis, gurmanų miestas. Atsisakiau kiekybės, nustojau valgyti bet kaip ir bet kada, pradėjau mėgautis. O mėgavimasis maistu – tai tam tikra asketizmo norma, nes prieš tai turi gerai išalkti.
Tik klausimas, kaip besimėgaujant laiku sustoti?
Sakyčiau, vienas rafinuotas pomėgis gimdo kitą – pradedi viską derinti. Anksčiau Lietuvoje labai daug ką dariau, dirbau universitete, televizijoje, užsiiminėjau vieša veikla, įvairiausiom kūrybinėm ir pilietinėm iniciatyvom. Baigėsi tuo, kad mano gyvenimas pasidarė išdraskytas, o tam tikra malonumo forma tapo vakarėliai su bičiuliais. Mano natūra tokia, kad daug ir intensyviai bendrauju, daug kalbu. Per tą laiką suvartodavau ir daug maisto. Per visokiausius priėmimus irgi elgdavausi labai neprotingai – ir bendraudavau, ir valgydavau. Nuovargį stengdavausi kompensuoti baliais, o ir maisto porcijos būdavo gerokai per didelės. Visa tai, švelniai tariant, man tikrai nepadėjo. Bet, manau, pavyko tai suvaldyti ir suprasti, kad gyvenimo džiaugsmas slypi visai kituose dalykuose. Pradėjau gyventi truputėlį ramiau, valgyti lėčiau ir tik tada, kai esu išalkęs, pradėjau degustuoti ir pats gaminti. Dabar valgymas primena ritualą: renkuosi vyną prie maisto, gaminu, tariuosi su Jolanta, susirandu tinkamą muziką... Kai sugebėjau save sustabdyti, mano kūnas į tai sureagavo.
Kaip tą reakciją būtų galima išreikšti skaičiais?
Be jokio medicinos įsikišimo numečiau 34 kg. Ir manau, kad įvyko negrįžtami pokyčiai.
Sakote, pavyko suvaldyti pašėlusį tempą? Bet pokalbio su jumis laiką teko derinti prieš dvi savaites ir tai radote keletą laisvų valandų tik vėlyvą vakarą oro uosto viešbutyje prieš 4 valandos skrydį ryte...
Na, taip, nemažai krūvio išlieka, bet turiu tam nepasiduoti. Ieškau stiprybės namuose, muzikoje, literatūroje. Mano gyvenime buvo ir bus daug darbo, tačiau stengiuosi labiau vertinti šeimą, draugus, mėgautis bendravimo su jais akimirkomis. Žadu grįžti ir prie aktyvesnio muzikavimo.
Mėgstate sceną ir aplodismentus?
Esu per daug suaugęs ir nebejaunas, kad mėgaučiausi ta tuštybe. Tiesiog scenoje esu patyręs įdomių išgyvenimų, man yra tekusi laimė dainuoti akompanuojant tokiems meistrams, kaip Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Petras Geniušas. Su juo, beje, galvojame apie bendrą „The Beatles“ ir „Genesis“ projektą – aš jame dainuosiu.
Ir nejaučiate dėl savo muzikavimo jokių kompleksų?
Grodamas jausčiau. Gitara galiu sau akompanuoti, bet šalia tokių muzikantų atrodyčiau kaip visiškas mėgėjas. Dainuoju, laimei, geriau, nei groju, todėl nebijau. Mano dainavimas veikiau draminis ir naratyvinis, aišku, negaliu prilygti geram džiazo ar operos atlikėjui. Tai tam tikras vieno aktoriaus dainos teatras ar poezijos skaitymo būdas. Neapsimetinėju profesionaliu muzikantu, nes toks nesu. Aš esu dainuojantis filosofas, tad mano stiprybė yra interpretacija.
Kodėl nusprendėte nebedalyvauti politikoje, nebetęsti darbo Europos Parlamente?
Neturėjau jokių galimybių, nes nesu partijos narys. O nepartinis šansų Lietuvoje neturi. Bet, tiesą pasakius, apie šios karjeros tąsą ir nesvajojau. Atlikau pareigą tautai ir tėvynei, praleidau labai prasmingus penkerius metus parlamente, iš humanitaro, turinčio šiokių tokių žinių apie politiką, ir teoretiko tapau profesionaliu politiku ir žmogaus teisių gynėju. Kad visiškai neišsiskirčiau su politika, lieku šioje srityje – tapau Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininku. Tačiau niekada neturėjau planų eiti į Seimą ar dirbti kurioje nors politinėje partijoje – dar nepamačiau tokios, kurios narys norėčiau būti.
O kokia jus galėtų sudominti?
Partija, kuri tikėtų XXI amžiaus realijomis, o ne valdžios mechanika užsiiminėjanti žmonių grupė, siekianti europinių pinigų perskirstymo. Tai galėtų būti socialinis ar kultūrinis sąjūdis, mėginantis iš tikrųjų ką nors nuveikti savo visuomenei. Apskritai manau, kad tokios politinės partijos, kokios yra šiuo metu, netrukus taps atgyvena. Arba neišvengiamai turės keistis. Tokios smulkios valdžios gaujos, kurios padalyvauja rinkimuose ir vėl viską pamiršta, neturėtų išlikti – pasaulis per daug pasikeitė.
Politika savaime yra šokiruojanti patirtis, nes tu gauni didelę dozę viešumo.
Ar vienas žmogus politikoje gali ką nors konkretaus nuveikti savo šaliai?
Kiekvienas turbūt nuoširdžiai tiki, kad gali, bet ilgainiui pamato, kad labai nutolo nuo savo žodžių. Į politiką reikia eiti turint nuovoką, kas tai yra. Žmogus gali būti ir neblogas, bet jeigu nesupranta, kur eina, iš jo gali nieko nelikti. Politika savaime yra šokiruojanti patirtis, nes tu gauni didelę dozę viešumo: žiniasklaida tave seka tarsi per didinamąjį stiklą. Pradedi justi, kad deformuojasi santykiai su bičiuliais, kad nebelieka jokių draugysčių partijose, kad viso labo yra tik žmonės, kurie matuoja tavo raumenis, kiek jie stiprūs, ir žiūri, ar verta su tavimi prasidėti. Tai, ką mes vadiname išdavystėmis, politikoje vadinama prioritetų pasikeitimu. Ką mes su jumis pavadintume peilio dūriu į nugarą, tas įvardijama kaip dinamiškas partijos gyvenimas ir padėties pasikeitimas. Jeigu žmonės nėra tam pasirengę ir nesupranta, kad politika, kaip ir medicina, yra savaip žiauri instrumentinė veikla, kad norėdamas šį tą nuveikti turi atsisveikinti su savo jautrumu, juos gali ištikti šokas.
Per tuos penkerius metus tapote ciniku?
Ne, netapau, tiesiog žinau, kas yra politika. „Doriano Grėjaus portrete“ Oscaras Wilde’as rašė, kad cinikas yra žmogus, kuris nieko nevertina, nors žino visų daiktų vertę. Aš sakyčiau, kad žinau, kokia ciniška ir pavojinga gali būti politika, bet tikiu, kad yra tam tikrų instrumentų, kuriuos pasitelkus galima padėti žmonėms, galima padėti sukurti civilizuotus santykius tarp valstybių ir valstybėje. Bet žinau ir juodąją politikos pusę. Galų gale, esu politikos istorikas ir teoretikas.
Visą laiką buvote labai užimtas žmogus. Ar jūsų žmona Jolanta kartais nesijaučia vieniša?
Manau, ne. Ji sugebėjo rasti draugų ir Amerikoje, ir Anglijoje. Briuselyje – taip pat. Mūsų abiejų gyvenimai vyksta tarsi paraleliai, bet vis tiek kažkaip persikloja. Negalėčiau be jos buvimo šalia, be jos patarimų. Tai, ką darau, kažkaip veikia ir Jolantą. Taip jau atsitiko, kad mūsų gyvenimai susiliejo į vieną.
Jūs kartu jau 30 metų. Ar kada nors pykstatės?
Mes nesipykstam, mes ginčijamės. Tarp mūsų nėra buvę rimtų konfliktų. Esu netyčia savo elgesiu, kai kurių dalykų nesupratimu ar pavėluota reakcija ją įskaudinęs, bet paskui abu supratome, kad galime koreguoti savo elgesį. Tačiau niekada nesame įžeidę vienas kito. Yra buvę rimtesnių ginčų, kurie baigdavosi tuo, kad susėsdavom, išgerdavom butelį vyno ir iš visko pasijuokdavom. Būna, kad tiesiog išsiskiria požiūriai arba viršų paima nuovargis, kuris pasireiškia tuo, kad į viską labai rimtai reaguoji ir sakai „ne, tu neteisi“ arba „tu neteisus“. O kai nuotaika gera, viskas vyksta lengvai ir žaismingai. Tikiu, kad rimti konfliktai mums negresia.
Žmonių ryšys genda, kai jie atvirai nesikalba. Tiesos nesakymas yra toks pats kelias į santykių griūtį, kaip ir nemeilė.
Kaip jums tai pavyksta?
Mes labai atvirai bendraujame. Jei turėtume vienas nuo kito ką slėpti ar kokių nors slaptų nuoskaudų, gal tada tikrai vyktų santykių erozija. Žmonių ryšys genda, kai jie atvirai nesikalba. Mano giliu įsitikinimu, tiesos nesakymas yra toks pats kelias į santykių griūtį, kaip ir nemeilė. Žmonės turi norėti būti kartu ir kalbėtis vienas su kitu.
O jeigu tiesa nemaloni?
Vis tiek ją sakome, ypač Jolanta man. Aš galbūt diplomatiškesnis, o ji netyli. Bet taip daro iš meilės. Daugeliu atvejų pastabos būna labai teisingos. Nors, prisipažinsiu, aš iš tų, kurie mėgsta būti glostomi pagal plauką, tad kai esu kritikuojamas ar iš manęs šaipomasi, užsiuntu.
Kuo tai pasireiškia?
Jaunystėje urgzdavau kaip liūtas, o dabar, kadangi esu suaugęs žmogus, mokausi išlaikyti pauzę, viską paversti humoru. Aš sunkiai taikausi su kritika, bet gyvenimas mane aptašė. Pats stengiuosi nesakyti kitam, kas jam nemalonu, Jolanta daug tiesesnė. Suprantu jos požiūrį. Jeigu nesakai tiesos, gali maskuoti didžiausią priešiškumą. Juk priešai šypsosi vieni kitiems.
Sutikite, ne kiekvienas vyras išdrįstų pasakyti, kad žmona – geriausia jo draugė.
Neįsivaizduoju, kam dar galėčiau atskleisti tiek intymių dalykų apie save. Tai mano, kaip žmogaus, paslaptys, susijusios su mano tapatybe, mano žydiška vaikyste, šeimos istorija. Pagaliau mes abu turime savo bendrų patirčių. Ne visi artimi žmonės gali būti tavo gyvenimo tęsinys. Draugas – tai tas žmogus, kuris nuo tavęs nepavargsta, kuris nori būti kartu ir priima visą tavo netobulumą. Toks žmogus mano gyvenime yra Jolanta.