Leonas Somovas – apie ryšį su dukromis bei požiūrį į gyvenimą pakeitusią mylimąją

Leonas Somovas ir Žemyna Žymantaitė su Sara ir Sofija / Tomo Kaunecko nuotrauka
JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Šaltinis: Žmonės
AA

Jei ne muzikos kūrėjo ir atlikėjo Leono Somovo (41) gyvenimo draugė Žemyna Žymantaitė (34), vargu ar būtų pavykęs fotografo sumanymas Tėvo dienai įamžinti Leoną ne vien su dukromis Sara (9) ir Sofija (12), bet ir su seneliais itališka dvasia dvelkiančioje fotosesijoje. Būtent Žemyna ir jųdviejų dukros Leoną išmokė vertinti ir puoselėti ryšį tarp pačių artimiausių.

Koks dabar tas jūsų giminės ryšys?

Su Žemynos atėjimu į mano gyvenimą pasikeitė labai daug dalykų. Tėvų šeimoje augau vienas – be sesių ir brolių. O Žemyna – iš labai didelės, net šešių vaikų, šeimos. Man, vienturčiui, tiek daug giminaičių ir tiek daug bendravimo iš pradžių buvo net savotiškas iššūkis. Stebino tai, kas jiems atrodė natūralu: susitikti, bendrauti, rinktis prie didelio stalo. Man teko daug naujų dalykų išmokti (juokiasi). Tokioje didelėje giminėje mažiausia proga tampa švente – gausia, linksma ir triukšminga. Žemynai įprasta – kuo daugiau susirenka, tuo geriau. Jei būna gimtadienis ar kokia kita proga, vien šeimos nariai sudaro didelę dalį svečių. Pasikvietus draugų, jau vestuvių dydžio šventė išeina (juokiasi).

Kai augi vienas, net tėvų dėmesio su niekuo nereikia dalytis – jis visas tau. Galvoji apie save, gyveni sau. O didelėje šeimoje turi viskuo dalytis: pradedant žaislais, baigiant dėmesiu. Man reikėjo savo smegenis perkrauti lyg sutrikusį kompiuterį ir pamažu išmokti žiūrėti į daug ką kitaip – ne vien iš savo pozicijos. Dabar, kai su Žemyna jau nemažai metų esame kartu, kai patys turime dvi dukras, pastebiu, kad į daug ką mano požiūris yra pasikeitęs. Net vertybės šiek tiek persidėliojusios, kur kas mažiau egoizmo likę.

Tėčio diena jūsų šeimoje švenčiama?

Didžiausias dėmesys šeimoje visgi tenka mamoms ir Mamos dienai. Tėčio dieną tiesiog pasveikinu savo tėtį, Žemynos tėtį ir sulaukiu sveikinimų iš savo šeimos. Visai smagu būti pasveikintam.

Metams bėgant ryšys su tėčiu tik stiprėja. Atsimenu, mano tėtis daug metų dirbo fotoateljė. Net nenorėdavau eiti į darželį, nes labai patikdavo būti pas jį darbe ir žiūrėti, kaip fotografuoja, paskui užsidaręs tamsiame kambarėlyje ryškina fotojuostas, daro nuotraukas. Tuo metu dar nebuvo skaitmeninių fotoaparatų – tik juostiniai. Tas chemikalų maišymas, juostų ryškinimas, fotopopieriaus merkimas į skystį ir ryškėjantis vaizdas, tamsus kambarys su raudona lempa... Man iki šiol atmintyje tai – lyg kokia paslaptis. Tėtis įsileisdavo mane į tą kambarį, bet iškart prisakydavo, kad mažiausiai valandą negalėsiu išeiti. Jei daugiau juostelių ryškindavo ir keldavo nuotraukas ant popieriaus, kambarėlyje užtrukdavo ir ne vieną valandą. Vaiko kantrybė juk labai ribota... Būdavo, praeina gal dešimt ar penkiolika minučių – viskas įdomu, bet jau atrodo, kad valandų valandas sėdi tame tamsiame kambaryje, norėtųsi išeiti ir ką nors kitką veikti, bet negali, nes sugadinsi tėčio darbą. Tekdavo kantriai išbūti.

Skaitykite daugiau