Marius Strička pastebi, kad savižudybės Lietuvoje vis dar stigmatizuojamos, supaprastinamos bandant ieškoti vienos priežasties. „Iš tiesų savižudybė yra ne veiksmas, o procesas“, – pabrėžia specialistas.
„Priežasčių ir problemų, kodėl žmogus pakelia ranką prieš save, gali būti visa virtinė. Asmuo, patiriantis kritinę emocinę situaciją, eina tarsi bėgiais – viena jos dalis nori gyventi, o kita ne. Ta, kuri nori, randa už ko užsikabinti: artimi žmonės, mėgstama veikla, įsipareigojimai ir kt. Nenorinčioji visada ieško pasiteisinimų, kodėl turėtų pasitraukti: blogi santykiai, sunki ekonominė padėtis, nesėkmės darbe ir pan. Todėl naivu būtų tikėti, kad vien išsprendus alkoholizmo problemą ar pagerinus ekonominę situaciją savižudybių nebebus, – kalba pašnekovas. – Tarp šalių, pirmaujančių pagal savižudybių skaičių, yra kelios ekonomiškai tvirtos šalys kaip Japonija ir Pietų Korėja. Teko girdėti ir versiją, kad lietuviai žudosi dėl saulės stygiaus, tačiau Lotynų Amerikoje, kur itin saulėta, šie skaičiai ne mažiau gąsdinantys. Savižudybė yra sudėtingas procesas. Remdamiesi būtent šiuo supratimu, organizuojame prevencinę veiklą.“
Svarbiausi žingsniai
„Pirmiausia turime sukurti prielaidas, kad laiku pamatytume žmogų, kuris yra emocinėje duobėje. Antra, turime užtikrinti, kad jis kuo skubiau gautų profesionalią pagalbą. Jei, sakykime, vietos seniūnas atpažįsta, kad kuriam nors gyventojui negerai, įkalba jį kreiptis į psichikos sveikatos centrą. Tačiau labai svarbu, kad pagalba būtų suteikta tą pačią dieną – tai iššūkis, ypač mažesnėse savivaldybėse, – neslepia specialistas. – Dar viena sritis, kurią būtina pakeisti, yra tokių asmenų priežiūra įprastose gydymo įstaigose. Kai žmogus tyčia susižaloja, gydytojai labai dažnai tiesiog susiuva žaizdą ar išplauna skrandį ir paleidžia namo. Turime suprasti, kad asmuo apsinuodijo ar susižalojo dėl dvasinio skausmo, ir negalima jo paleisti namo su tomis bėdomis.
Kai žmogus tyčia susižaloja, gydytojai labai dažnai tiesiog susiuva žaizdą ar išplauna skrandį ir paleidžia namo. Turime suprasti, kad asmuo apsinuodijo ar susižalojo dėl dvasinio skausmo, ir negalima jo paleisti namo su tomis bėdomis.
Šiuo metu rengiami teisės aktai, pakeisiantys situaciją. Informacija apie bandžiusį nusižudyti žmogų bus perduodama šeimos gydytojui ir psichikos sveikatos centrui. Specialistai privalės susisiekti su pacientu ir pasiūlyti pagalbą. Gydymo įstaigos bus įpareigotos suteikti psichologinę ir (arba) psichiatrinę pagalbą, jei žmogus atvyko susižalojęs ar matomi kiti dvasinės krizės požymiai.
Dar vienas labai svarbus komponentas – bendruomeniškumo skatinimas. Turime kurti įvairius projektus, kurie skatintų žmones jaustis saugiau. Įvairi bendruomeninė veikla: fotografijos būrelis, šiaurietiškasis ėjimas ir kt., yra be galo svarbi. Kuo daugiau žmonių įtrauksime, tuo daugiau jų nesijaus vieniši, bus sveikesni dvasiškai.“
Prarasti ryšiai
M. Strička neabejoja, kad prie savižudybės proceso nemažai prisideda tai, kad esame tapę individualistais, praradę socialinius ryšius, susvetimėję. Būtent todėl laiku nepastebime žmogaus, atsidūrusio emocinėje duobėje. „Anksčiau savižudybė buvo, galima sakyti, vidutinio amžiaus vyrų, kurie dažnai vartoja alkoholį, problema. Dabar pastebime, kad vis dažniau iš gyvenimo pasitraukia vyresnio amžiaus žmonės, sergantys lėtinėmis somatinėmis ligomis. Lietuvoje, ypač kaimiškose vietovėse, mažėja gyventojų, nemaža dalis jauno ir vidutinio amžiaus žmonių išvyksta į didžiuosius miestus ar emigruoja į užsienį. Senyvi asmenys lieka visai vieniši, o esama socialinės priežiūros sistema, orientuota į žmogų, nėra gerai išvystyta. Paprastai susitelkiama į rizikos grupes, o anksčiau minėti žmonės jokių problemų visuomenei nekelia. Taigi gana dažnai tiesiog tyliai pasitraukia“, – skaudžią tiesą atskleidžia M. Strička.
Anot specialisto, visiškas mitas, kad kai kurie žmonės tiesiog linkę į savižudybę, su jais „kažkas negerai“. „Kiekvienas iš mūsų galime patirti stiprų stresą ir pasielgti impulsyviai, nė vienas nesame apsaugotas, todėl tinkama savižudybių prevencija turėtų būti svarbi tema“, – patikina pašnekovas.
Paliečia visą šeimą
Savižudybių prevencijos biuro keičiamoje sistemoje M. Strička pastebi dar vieną spragą – pagalbos teikimą nusižudžiusio asmens artimiesiems. „Labai sunku tokią šeimą pamatyti, ypač dideliame mieste. Šiuo metu neturime jokių teisinių svertų, kad galėtume savižudybės paliestai šeimai pasiūlyti pagalbą. Dėl asmens duomenų apsaugos įstatymų policija mums negali apie ją pranešti. Todėl stengiamės patys skleisti informaciją, kad tos šeimos žinotų, kur kreiptis: dalijame lankstinukus, po kiekvienu straipsniu apie savižudybę ar mėginimą nusižudyti prašome žiniasklaidos atstovų išvardyti visus reikiamus kontaktus.
2015 m. rugsėjį įsikūrė nusižudžiusių asmenų artimuosius vienijanti asociacija „Artimiems“. Galima bendrauti laiškais su tokio paties likimo žmonėmis, septyniuose miestuose organizuojamos savitarpio pagalbos grupės, kur skaudžios netekties paliesti žmonės periodiškai susirenka ir dalijasi patirtimi. Juos, beje, prižiūri psichologas. Siekiama, kad tokie asmenys per asociaciją galėtų gauti ir individualias specialistų konsultacijas, – pasakoja M. Strička. – Pagalba artimiesiems būtina, nes pasitraukusio žmogaus šeima lieka gyventi su dideliu skausmu, kalte ir gėda. Visuomet, kai įvyksta tai, ko negali pakeisti, imi svarstyti, ar padarei viską, kad taip nenutiktų. Netekus artimojo dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, apie tai pasakyti daug lengviau, nes savižudybė mūsų visuomenėje labai stigmatizuota, į nusižudžiusįjį žiūrima kaip nenormalų. Pasitraukus artimajam, susiaurėja žmonių, su kuriais gali bendrauti, ratas. Ryšiai nutrūksta, nes vieni bando bendrauti apsimestinai natūraliai ir ignoruoja netekties faktą, kiti kaip tik lenda į dūšią. Su tuo nesusidūrę asmenys tiesiog daug ko nesupranta. Todėl labai džiaugiamės, kad tokią netektį išgyvenę žmonės gali bendrauti su likimo draugais. Neseniai išleista nusižudžiusių artimųjų knyga „Knyga be pavadinimo“ yra vienas iš gerųjų pavyzdžių, kaip kovojama su savo tyla.“
Svarbu kalbėti
Kurį laiką vis pasigirsta gąsdinančių žinių apie virtualioje erdvėje veikiančią manipuliacinę programą „Mėlynasis banginis“, kuri skatina žalotis ir pasitraukti iš gyvenimo. Nors tema tikrai ne iš maloniųjų, M. Strička ragina tėvus apie tai pasikalbėti su vaikais. „Visada ir nuolat reikia bendrauti su atžalomis, su jomis palaikyti artimą ryšį. Būtina pasišnekėti tada, kai tėvai jaučia nerimą. Nebijokite vaiko paklausti be užuolankų. O sužinoję, kad jis bandė ką nors daryti, nesmerkite ir nepriekaištaukite. Apsupkite atžalą globa, pasakykite, kad patys jaučiatės labai sutrikę. Jei nuspręsite kreiptis į psichologą, darykite tai visa šeima, kad būtų užtikrintas pats svarbiausias vaiko poreikis – saugumas“, – pataria specialistas.
Savižudybės pavojaus ženklai
M. Strička ne kartą minėjo, kad labai svarbu pamatyti žmogų, kai jis yra emocinėje duobėje, ir atpažinti ženklus, rodančius, kad jis gali pakelti ranką prieš save. „Pagalba būtina, jei žmogus dažnai kalba apie mirtį ir norą numirti, savižudybę, beviltiškumo ir beprasmiškumo jausmus, nepakeliamą skausmą ir negalėjimą ilgiau to kęsti, apie tai, kad jis yra našta kitiems, domisi savižudybės būdais, daugiau vartoja alkoholio ar narkotikų, išgyvena didelį nerimą, susijaudinimą ar elgiasi neatsargiai, pasikeičia jo miego ir mitybos įpročiai, jis atsiriboja nuo aplinkinių ir jaučiasi vienišas, demonstruoja pyktį arba kalba apie kerštą, stipriai svyruoja nuotaika ir pan. Tačiau paprastai žmonės, ketinantys nusižudyti, paramos neieško, be to, dažniausiai vengia kreiptis į specialistus. Taigi gyvybę išgelbėti gali tik aplinkinių pastangos“, – pabrėžia pašnekovas.
Kaip derėtų elgtis?
„Atvirai klauskite asmens, kas jį kamuoja, visaip bandykite jį prakalbinti. Jei kenčiantis žmogus išsipasakoja artimajam, prireikus nevengtų ir specialisto pagalbos. Jeigu draugas ar giminaitis prislėgtas, nebijokite tiesiai jo paklausti, ar neketina nusižudyti, o gal jau pasirinko ir būdą. Nemėginkite įkalbinėti nesižudyti, verčiau leiskite žmogui suprasti, kad juo rūpinatės ir jį suprantate, kad jis nėra vienišas, o noras nusižudyti – laikinas, nes depresiją galima pagydyti, o problemas – išspręsti. Venkite pasakymų: „Yra dėl ko gyventi“, „Taip pakenksi savo šeimai“, – pataria specialistas. – Nepaliaudami raginkite nedelsiant kreiptis į gydytoją, psichologą arba į psichikos sveikatos priežiūros darbuotoją, padėkite nuvykti. Ištikus krizei, nuvežkite ligonį į Psichikos sveikatos centrą ar Psichiatrijos ligoninės Priėmimo skyrių.
Nepalikite žmogaus vieno, kol nebus suteikta pagalba. Pasirūpinkite, kad po ranka nebūtų daiktų, kuriuos jis galėtų panaudoti kaip savižudybės įrankį. Jeigu neįmanoma greitai pasiekti psichiatrijos įstaigos ar gauti psichologinės pagalbos, kreipkitės į artimiausią ligoninę ar polikliniką, skambinkite bendruoju pagalbos telefonu 112.“
