Naujame žurnalo „Legendos“ numeryje – pokalbiai su aktorėmis Nele Savičenko ir Regina Varnaite, pantomimos pradininku Modriu Tenisonu ir pirmąją stiuardese Lietuvoje, pasakojimai apie kompozitorių Juozą Gruodį ir popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, o taip pat -- apie oro kondicionierių atsiradimą, „Pavlovos“ torto mįslę ir ... sagų evoliuciją.
Teatras geriausiai nuramina širdį
„Kokia aš žvaigždė, Dieve mano... – kuklinasi aktorė Nelė SAVIČENKO. – Taip, esu darboholikė – darbas man padeda užsimiršti, šiek tiek užgožia skaudamas širdies vietas. Bet argi žmogus tuo didžiuosiesi...“ Kuklumo iš Nelės neatimsi. Ilgai buvo Klaipėdos dramos teatro žvaigždė, labai jauną ją atrado kino kūrėjai, talentingosios aktorės nepasidalijo sovietinių kino studijų, o vėliau – ir nepriklausomos Lietuvos režisieriai. Vilnietė iš prigimties, trisdešimt savo gyvenimo metų atidavusi uostamiesčiui, po vyro mirties atsisveikino su Klaipėda ir grįžo į sostinę. Visi mitai apie tai, kad scena myli tik jaunus žmones, sugriuvo vos Nelei pasirodžius: teatro režisieriai ją dievina, ji turi gerokai daugiau darbo už daugumą jaunesnių kolegių.
Išbandymas popiežiumi
Prieš dvidešimt penkerius metus – 1993-iųjų rugsėjo 4-osios popietę – Vilniaus oro uoste nusileido nekantriai lauktas lėktuvas, popiežius JONAS PAULIUS II nuo trapo pamojavo susirinkusiems, lėtai nusileido ir suklupęs pabučiavo žemę. Istorinis keturių dienų vizitas prasidėjo.
Net sunku patikėti, kaip per tuos dvidešimt penkerius metus pasikeitė mūsų gyvenimas, – ne vienas „Legendų“ pašnekovas, prisidėjęs prie popiežiaus vizito organizavimo, nuo nuostabos ir pradėjo pokalbį. Organizatoriams tada teko įveikti ne vieną išbandymą, o vizito užkulisių prisiminimų detalės taip pat tapo istorija. Bažnyčia dar tik stojosi ant kojų – sovietmečiu nuniokoti pastatai buvo pradėti grąžinti, ne viename jų įžengus popiežiui dar sklaidėsi dažų kvapas, o vienoje bažnyčioje ant Šventojo Tėvo sutanos ir liko ką tik išdažytų grindų pėdsakas. Reikėjo sukti galvą, kaip išspręsti paprastas buitines problemas, – kad ir kaip surinkti reikiamą kiekį vienodų lėkščių popiežiaus stalui! Ne vienas to meto valdininkas naktimis dar krimto storiausius diplomatijos etiketo vadovėlius, kad žinotų, kaip pasielgti įvairiose situacijose, į kurias galima patekti greta pasaulio didžiųjų, o už vizito organizavimą atsakingam pareigūnui pirmiausia teko pasirūpinti automobiliais, kurie... nesustotų kelyje.
Pamilusi dangų
Liuda TAROZAITĖ-KONTRIMIENĖ iki šiol su nostalgija prisimena metus, praleistus skraidant. „Mylėjau savo darbą ir beribį dangų, atsiveriantį pro iliuminatorius, ypač naktį, kai žvaigždės atrodydavo ranka pasiekiamos“, – prisipažino pirmoji Lietuvos stiuardesė, Vilniaus oro uoste pradėjusi dirbti 1954 metais.
„Kartą su mumis skrido LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Justas Paleckis ir lėktuvas pateko į audrą, – pasakojo interviu. – Paaiškėjo, kad pirmininkas nemaloniai jaučiasi, kai lėktuvas patenka į audros debesis, teko gelbėti situaciją. Iš kabinos išprašėme mechaniką, jo vietą užėmė Justas Paleckis. Lakūnų kabinoje mažiau krato, o ir ekipažas stengėsi kalbinti, kad nukreiptų dėmesį nuo žaibų ir griaustinių. Mechanikas padėjo man tvarkytis su keleiviais, kurie pasijuto blogai. Tąkart iš Maskvos vietoj dviejų valandų skridome beveik tris, tačiau viskas baigėsi laimingai.“
Ištrūkti iš ledinio pragaro
Dviejų lietuvių Dalios GRINKEVIČIŪTĖS ir Irenos Saulutės ŠPAKAUSKIENĖS keliai taip ir nesusikirto, nors abi paauglystėje patyrė ledinį pragarą prie tos pačios Laptevų jūros. Šių tremtinių istorijų sujaudinta lietuvių kilmės JAV rašytoja Rūta Šepetys parašė romaną „Tarp pilkų debesų“, jis virto bestseleriu, o pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas šį rudenį pasirodys Lietuvos kino ekranuose.
Romano „Tarp pilkų debesų“, išversto į beveik trisdešimt kalbų, idėją įkvėpė Dalios Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – viena garsiausių ir paveikiausių lietuvių knygų apie tremtį. „O jau rašydama sutikau Ireną, kuri troško, kad sužinočiau viską iki smulkiausių detalių, – paaiškina Rūta Šepetys. – Dalios istorija įkvėpė romano herojus ir siužetą. Irena suteikė pagrindinei jo herojei dvasią.“
Subtilus kaip balerinos šokis
Kada, jei ne dabar, kai sodas kvepia gardžiausiomis uogomis, gaminti legendinį PAVLOVOS tortą? Matyt, kiekvienas pirmą kartą lyžtelėjęs to iš išorės traškaus, o viduje – tąsaus ir minkšto kaip zefyras saldėsio, karūnuoto plaktos grietinėlės debesiu ir nusagstyto uogomis bei kvapiais žalumynų lapeliais, savęs paklaus, o kodėl tas dieviško skonio desertas pavadintas rusų baleto legendos Anos Pavlovos pavarde?
