Naujame žurnalo „Legendos“ numeryje – atviri pokalbiai su aktorių pora Elvyra Piškinaite ir Algirdu Latėnu, dainininke Veronika Povilioniene, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus meilės istorija ir dar ne vienas intriguojantis pasakojimas.
Ar žinojote, jog antakių ir akių dailinimo istorija – sena kaip pasaulis, o vyrų ir moterų keliai prie veidrodžio rimtai išsiskyrė tik XX amžiuje? Prieš penkiasdešimt metų Kauną ir visą Lietuvą išjudino žurnalas, poetišku pavadinimu „Nemunas“, kuriame buvo galima reikšti savo mintis, skaityti draudžiamus užsienio autorius ir gėrėtis meniniais aktais! Ir nors vieno seniausių sostinės viešbučio „Naručio“ istorija siekia XVI amžių, šiuos laikus jis pasiekė su senąja aura, bet po modernių rekonstrukcijų.
„Mes visada buvome vienas kito ramstis“
Prieš keturiasdešimt metų juostos „Riešutų duona“ filmavimo aikštelėje prasidėjo pirmąją meilę išgyvenančius Liuką ir Andrių suvaidinusių Elvyros PIŠKINAITĖS ir Algirdo LATĖNO istorija. Nors ne filmuojantis užsimezgė jų pačių meilė, vis dėlto filmas tapo jiems lemtingas.
Po filmavimų „Riešutų duonoje“ daugiau jie kartu nesifilmavo, o Elvyra vaidino tik viename vyro režisuotame spektaklyje.„Jis mane triskart kvietė, bet aš vis atsisakydavau, – interviu sakė aktorė. – O tąkart pagalvojau: daugiau jau gal ir nepasiūlys – reikia sutikti. Nepadoru tiek kartų režisieriui atsakyti. O jei rimtai, nenorėjau tų kalbų už nugaros, šnabždesių: režisorienė... Be to, mano atsakomybės jausmas milžiniškas, bijojau, kad nuvilsiu jį. Algirdas irgi vaidino spektaklyje „Kapinių klubas“, bet su kita partnere. Vis pagalvodavau: o kaip būtų vaidinti su juo? Vieną dieną taip ir atsitiko, nes mano partneris susirgo. Jėzau, kaip aš jaudinausi! Ne dėl savęs – jaudinausi dėl Algirdo, kad jis teksto nepamirštų, kad nesuklystų! Po šitiek metų galiu pasakyti, kad mes visada buvome vienas kito ramstis. Tai ir yra vadinama šeima.“
Atvirame interviu „Legendoms“ aktorių pora pasakoja apie savo gyvenimą – tokį lemtingą jiems filmą, netikėtai įsižiebusią meilę, tris vaikus, iki šiol neužgyjančią žaizdą – vieno iš dvynių pirmagimių netektį, anūkus.
Jos nemylėti buvo negalima
Tautos patriarchas Jonas BASANAVIČIUS savo būsimą žmoną Prahos vokietę Gabrielą Eleonorą Mohl įsižiūrėjo...pro langą. Nuo žvilgsnių pro langą prasidėjusi meilės istorija buvo žaibiška – vos po poros mėnesių pasivaikščiojimų ir Prahos parke nuvogtų bučinių jie išsiskyrė, kad dar po kelių mėnesių susitikę Vienoje savo jausmus įtvirtintų santuoka ir drauge išvažiuotų į Bulgarijos provinciją. Likimas jų nelepino: Eleonoros organizmą lėtai ėdė džiova, kurios negailestingą eigą tik spartino Jono ligos ir sunkių sveikatos sutrikimų palikęs pasikėsinimas į jo gyvybę. Penkerių metų santuokos sukakties jiems nebuvo lemta paminėti – jauną moterį pakirto liga.
Būtų gerai, kad žmogus labiau verktų ne dėl savęs, o dėl kitų
Aktorius, kuris ne tik stojo prieš filmavimo kamerą, bet ir pats tapo kūrinio įkvėpėju. Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ iš dalies sukonstruotas pagal aktoriaus Česlovo STONIO pasakojimus. Nenuostabu, kad šios asmenybės gelmėje juostos kūrėjai sėmėsi įkvėpimo: aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir tapo režisieriaus Jono Jurašo priešinimosi sovietų valdžiai liudininku.
Česlovo Stonio biografija gali įkvėpti ne vieną filmą – jis mokėsi ne tik tuometėje konservatorijoje, bet ir saugumo mokykloje, jo gyvenime buvo posūkių, kai tekdavo ieškoti bet kokio, nors duobkasio darbo. Kaip jis, patyręs tiek gyvenimo negandų, sugeba išlaikyti sielos šviesą? Nes žmonės štai liūdi – tai jiems žiemos, tai pavasario depresija... „O kas jums sakė, kad liūdėti nereikia. Reikia liūdėti. Tuomet žmonės žudosi? Ne, žudosi tie, kurie neliūdi. Ir vienatvėje reikia pabūti. Ir paverkti reikia, tik būtų gerai, kad žmogus labiau verktų ne dėl savęs, o dėl kitų. Reikia keisti liūdesio kryptį, tuomet tvarkysis tavo vidus“, – įsitikinęs Česlovas Stonys.
Keturios jo žmonos ir trys neištikimybės skandalai
JOGAILA į istoriją įėjo kaip Lietuvos krikštytojas ir valdovų dinastijos pradininkas. Lietuvos didysis kunigaikštis vedė būdamas 35-erių ir kartu su žmona gavo ir Lenkijos sostą. Tačiau tai nebuvo vienintelės Lenkijos karaliaus vedybos: jis pergyveno tris už save gerokai jaunesnes žmonas ir tik su ketvirtąja susilaukė sūnų – sosto įpėdinių. Trys iš keturių jo žmonų – visos, kurios laukėsi – buvo apkaltintos neištikimybe. Didžiausias kaltinimo neištikimybe vajus kilo, kai ketvirtoji žmona vieną po kito pagimdė tris sūnus. Jai buvo vos per dvidešimt, jam – per septyniasdešimt, todėl valdovo tėvystė sukėlė viešų abejonių.
Žvirbliukas
Jau po pirmojo koncerto kolegos iš ansamblio „Estradinės melodijos“ Danutę NEIMONTAITĘ pakrikštijo Žvirbliuku – į sceną ji tiesiog įstraksėjo ir trykšte tryško džiaugsmu. Kai dvidešimtmetė taip buvo pavadinta, niekam iš artistų nė į galvą nešovė jos lyginti su legendine prancūzų atlikėja Édith Piaf (šiai smulkutei dainininkei suteiktas scenos slapyvardis reiškia žvirblį) – pravardė pabrėžė pradedančios artistės gyvybingumą. Kaip ir prancūziškos scenos sesės, Danutės Neimontaitės likimas buvo sudėtingas – nesusiklostęs asmeninis gyvenimas, į alkoholio liūną traukęs antrasis sutuoktinis ir gandų šleifą palikusi netikėta mirtis. Jai buvo tik trisdešimt ketveri.
Nepykti, niekados neklausti, kodėl, ir nepavargti
Veronika POVILIONIENĖ ir liaudies daina daug kam – lyg sinonimai. Ir nieko keista, nes turbūt garsiausia šalyje ir svetur lietuvių folkloro dainininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, įvertinta ir pasaulio folkloro „Oskaru“, liaudies dainai atidavė daugybę metų, laiko ir širdies. Be jos, sako, melodija nebus tokia graži, o ir žodžiai kitų taip jautriai nepalies.
Prieš dešimtmetį jį išgirdo skaudžią diagnozę – krūties vėžys. Tačiau ji atsilaikė: „Kai sužinojau, kad sergu, nepuoliau verkti. Gal buvau labiau išsigandusi, kai sirgo tėvukas. Jam nupjovė abi kojas, jis nušoko nuo protelio, o kai sužinojau, kad irgi turiu cukraligę, pagalvojau: negi ir mane ta dalia ištiks? Kai išgirdau – „Vėžys“, pagalvojau: oj, gal čia bus lengviau? Atrodo, vėžys – pasaulio pabaiga, bet kai mačiau, kas yra cukraligė... Trejus metus tėvukas, protingas geras gražus žmogus, jai vergavo. Vergavome ir mes. Paskui paaiškėjo, kad turiu tą piktą ląstelę, manęs nebūtų išgelbėjusi chemoterapija. Bet būtent prieš ją buvo išrastas kitas gydymas. Aš pasirašau ant trijų daktarų siūlymų, reikalavimų: „Nepykt, niekados neklaust, kodėl, ir nepavargt“. Taip ir gyvenu.“
Soti amerikietiška svajonė
McDONALD’S prekės ženklas neatsiejamas nuo amerikietiško gyvenimo būdo – kaip džinsai, vesternai ar kokakola. 1940-aisiais, kai broliai Richardas ir Maurice’as McDonaldai atidarė užkandinę San Bernardine, Kalifornijos valstijoje, negalėjo net įsivaizduoti, kuo ateityje virs jų kuklus verslas.
Nors ant jų užkandinės puikavosi iškaba „McDonald’s“, ji dar nė iš tolo nepriminė tų tobulai sustyguotų ir unifikuotų maisto fabrikų, kokie dabar yra „McDonald’s“ restoranai. Šio prekės ženklo sekmės istorijai dar reikėjo kelių komponentų: vieno iš brolių sumanymo maitinimo versle sukurti ką nors panašaus į Fordo gamyklų konvejerį ir patyrusio komivojažieriaus Ray Kroco, kuris tai įvertino ir išplėtojo tinklą visame pasaulyje.