„Legendų“ herojė – režisierė Janina Lapinskaitė: „Kinas tapo mano likimu“

Janina Lapinskaitė / Žurnalo „Legendos“ viršelis
Autorius: Dovilė Štuikienė, žurnalas „Legendos“
Publikuota: 2021-07-30 14:42
Į dokumentinį kiną režisierė, aktorė, scenaristė ir pedagogė Janina Lapinskaitė (68) atėjo būdama keturiasdešimties. Juokauja, kad tada pasijuto savo vyro, žinomo režisieriaus Algimanto Puipos, skatinusio neapsiriboti televizijos laidomis, tarsi išstumta iš traukinio į nežinią. O branda buvo tik pranašumas – ji jau mokėjo prakalbinti ir įsiklausyti, pajusti ir suprasti savo herojų vienatvę.

Pasidomėjau, kaip dabar gyvena vieno labiausiai jus išgarsinusio ir apdovanoto filmo „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ vienišius herojus, kaimo keistuolis, medžio drožėjas Venecijus. Netikėtai mirė prieš trejus metus...

Tikrai?.. Po filmo, kuris pasirodė 2002-aisiais, dar ilgokai bendravome. Kai atsiprašiau, kad niekaip negalėsiu atvažiuoti į jo vestuves, jis truputį papyko ir nuliūdo. Po premjeros Venecijų užgriuvo žurnalistų dėmesys, turbūt jam visai malonus, bet paskui nutrūko. O jis gal tikėjosi, kad vėl ką nors filmuosiu. Vėliau vis šen ten perskaitydavau, kad gyvena su žmona, pagalvodavau, kad ji turi turėti čiudnumo, kaip ir jis...

O pati turėjote to čiudnumo? Kadaise septyniolikos atvažiuoti į Vilnių ir drąsiai stoti į pirmąjį televizijos režisierių kursą tuometėje konservatorijoje reikėjo drąsos?

Taip, tada daug kam atrodė, kad režisūra – ne moterims. Buvau mergina iš provincijos, pirmą kartą atidardėjusi traukiniu į Vilnių su nutrintu lagaminėliu ir iškart apgauta taksisto – jis mane vežiojo ratais... O to čiudnumo turbūt visi turime, gal tik kiekis skiriasi. Kai esi jaunas, daug negalvoji: „O kas bus? Ar aš tą padarysiu?“

Daug ko nežinai, o kai nežinai, kad kas nors blogo gali įvykti, tai gal ir neįvyksta. Konkursas buvo milžiniškas – iš daugiau nei šimto atrinko tik dešimt. Ir aš nepakliuvau tarp jų! Parvažiavau pas senelius, pasėdėjau, paliūdėjau ir sužinojau, kad kursą papildomai renka. Dabartiniu protu turbūt būčiau dar kartą nesibaladojusi atgal, gal būtų orumas prabilęs, ambicijos sukilusios („neėmėt, tai ir nereikia!“), bet tada vėl susikroviau lagaminėlį ir atvažiavau.

Gal buvau labiau atsipalaidavusi, nes jau neturėjau ko prarasti, – ir mane priėmė. Dabar, kai pati Muzikos ir teatro akademijos priėmimo komisijoje matau stojančius, labai suprantu jų baimes, ypač atvažiavusių iš provincijos. Jų elgesys kitoks, jie labai pamažu atsiskleidžia, neturi vilniečių ar kauniečių pasitikėjimo savimi. Tokia buvau ir aš. Gal ta provincialės sėkla, empatija tokio tipo žmonėms mane ir atvedė į kūrybą.

Tėvai turbūt nebuvo sužavėti tokiu keistu tais laikais pasirinkimu?

Šeimoje nebuvo profesionalių menininkų – mama dirbo fabrike, tėtis – elektriku, bet mes dažnai eidavome į teatrą, į kiną, mama mėgo poeziją. Iki septynerių metų augau pas senelius, ryšys su jais buvo labai stiprus, ir tie vaikystės prisiminimai iš kaimo dabar patys gyviausi.Tėvai man buvo numatę žemiškesnį kelią – stoti į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą. Viskas šalia, nereikės niekur belstis. Bet aš norėjau kitko...

Vieną vasaros dieną, išlaikiusi abitūros egzaminus, kol tėvai buvo darbe, greitai susikroviau daiktus ir išvažiavau pas senelius – jie man davė pinigų didžiajai kelionei į Vilnių, į režisūros stojamuosius. Tėvai gal tik po kokių dvejų metų susitaikė su mano pasirinkimu. Regis, jie manė, kad septyniolikmetei gyventi svetimame mieste pavojinga, ir net tikėjosi, kad galų gale ko nors prisidirbsiu – pavyzdžiui, grįšiu su nesantuokiniu vaiku.

Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Legendos“ numeryje.

Jame taip pat rasite:

  • Tai, kas visada buvo nutylima apie sovietmečiu garbintą poetą Eduardą Mieželaitį
  • Atvirus interviu su politiku Aloyzu Sakalu ir buvusia daugkartine sovietinės Lietuvos irklavimo čempione Sofija Grucova
  • Pasakojimus apie tarpukario žvaigždę – lakūną, lenktynininką, verslininką Praną Hiksą ir prieš dešimt metų mus palikusią scenografę Jūratę Paulėkaitę...
  • Istoriją apie garsiojo Mulen Ružo užkulisius...
  • apie kadaise mus žavėjusios dainininkų poros Albano ir Rominos Power meilę bei tragediją...
  • apie garsiųjų Michelin žvaigždučių ištakas, senųjų Europos monarchų bėdas dėl dantų, pasaulį akinusių supermodelių pakilimą bei saulėlydį ir daug kitų legendomis virtusių pasakojimų.

Žurnalą „Legendos“ galite įsigyti prekybos vietose arba užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.

Janina Lapinskaitė / Žurnalo „Legendos“ viršelis
Janina Lapinskaitė / Žurnalo „Legendos“ viršelis
Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai