„Jau dvi valandas kalbamės. O ar galima per dvi valandas papasakoti visą gyvenimą? Gyvenimą, kuriame tiek daug visko buvo – baleto, meilės, sėkmės ir skausmo...“ – liūdnai šypteli baleto šokėja, pedagogė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, praėjus trejiems metams po vyro operos solisto Virgilijaus Noreikos mirties, sutikusi duoti interviu.
Nuo ponios Loretos ir jos šviesaus atminimo vyro operos solisto Virgilijaus Noreikos nuotraukų, iškabintų po visą butą, akys nejučiomis krypsta į ponios Loretos siluetą. Balerina visam gyvenimui lieka balerina. Ypatingas stotas, žvilgsnis, elegancija, tarsi viduje nešiotų kokias nors paslaptis. Baleto paslaptis – ji tarsi šviečia iš vidaus. Reta profesija, kuri žmogui suteikia tokią aureolę, apdovanoja ypatingomis galiomis.
„Tikrai reta profesija neša tiek šviesos ir tiek tamsos kaip baletas, – pritaria ponia Loreta. – Gal todėl, kad yra vaidmenų, kuriuos ne šiaip sukuri scenoje – juos išgyveni realybėje. Ir po dvidešimties metų gali nupasakoti, kaip beveik kiekvieną didesnį, ypatingesnį vaidmenį atlikai, kur suklydai, ką išgyvenai, – tarsi būtum šokusi jį vakar. Tik tu žinai, koks džiaugsmas ir koks skausmas ar trauma slepiasi po kiekviena šypsena nuotraukoje...“
Jūs – primabalerina, Virgilijus Noreika – garsus operos solistas, teatro direktorius. Kada pažvelgėte vienas į kitą atidžiau?
Dar paauglė būdama mačiau Virgilijų Noreiką scenoje, žavėjausi juo kaip puikiu atlikėju. Atėjusi į teatrą dirbti, tikrai neskirsčiau, kas direktorius, kas scenos darbininkas. Teatre dirbo daugiau nei pusė tūkstančio žmonių. Taip, Virgilijus keliskart teatro koridoriuose krito į akį – gražus, aukštas vyras. Girdėdavau nuotrupas tylių šnabždesių: skyrybos... su širdimi blogai... prie teatro vėl stovi greitosios pagalbos mašina... Bet man rūpėjo baletas – ne intrigos ir ne apkalbos. O jos sklido labai greitai – mus jau seniai piršo ir apkalbinėjo, nors nei pasibučiavę buvome, nei į pasimatymą nuėję.
Ten pirmą kartą ir pasibučiavome. Vaikščiojome, kalbėjomės, klausiausi jo.
1982-aisiais, sausio 2-ąją ar 3-iąją, atėjau į teatrą repetuoti. Kai ėjau koridoriumi iš savo kabineto, kaip tik pasirodė direktorius. Tada turbūt pirmą kartą mane užkalbino: „Drauge Loreta Bartusevičiūte, kaip jums sekasi?“ „Ačiū, neblogai“, – nusišypsojau. „Puiku! Gal kada kavos išgertume?“ – pasiūlė. Sutikau, padėkojau ir nuėjau į salę. Bet tos jo akys, atrodo, įsmigo į mane.
Paskui buvo 1982-ųjų kovo 8-oji – graži šventė teatro moterims. Tada pirmą kartą ir pasikalbėjome daugiau. Virgilijus pasakė, kad išvažiuoja į gastroles. Garbingai kalbėjo: „Juk žinai, kiek man metų. Apgalvok viską. Kai grįšiu, tau paskambinsiu.“ Pagalvojau, kad jis – labai garbingas žmogus ir man labai patinka. Amžiaus skirtumas neatrodė trukdys. Net pasakiau: „Kuo aš kalta, kad per vėlai gimiau?“
Kai Virgilijus grįžo iš gastrolių, paskambino, pakvietė pasivaikščioti. Jo vairuotojas nuvežė mus į užmiestį. Vaikščiojome po Nemenčinės pušyną ir kalbėjomės. Prisimenu jį tokį aukštą, su skrybėle... Pirma jo dovanėlė buvo lapo formos saldaininė, pilna saldainių su likeriu. Iki šiol turiu ją išsaugojusi. Ten pirmą kartą ir pasibučiavome. Vaikščiojome, kalbėjomės, klausiausi jo. Virgilijus iškart pasiūlė būti jo žmona – ne drauge ar sugyventine. Žinote, ką tada supratau? Supratau, kad aš jam reikalinga. Ir jis – man.
Aišku, mano tėvai susirūpino. Mama nebuvo patenkinta, keliskart bandė perkalbėti, bet aš jau buvau apsisprendusi. Man labai patiko iš Virgilijaus sklindanti pagarba ir šiluma.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Legendos“ numeryje.
Jame taip pat rasite:
- Tai, ko dar nežinojote apie aštrias diskusijas vis dar keliantį Petrą Cvirką
- interviu su aktoriumi Sigitu Račkiu ir Berlyno profesore Raminta Lampsatyte
- pasakojimus apie Vytauto dukrą Sofiją Vytautaitę...
- apie Niujorko menininkę Aleksandrą Fledžinskaitę-Kašubienę-Kasubą...
- apie paslaptingųjų masonų organizacijas
- kino žvaigždžių Joan Crawford ir Bette Davis kovas ir kitas legendomis virtusias istorijas
Žurnalą „Legendos“ galite užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.
