Legendinis didžėjus Saga – apie gebėjimą prisikelti iš ligos patalo, nusivylimo duobės ir tarnystę žmonijai

Sigito Grybo - DJ Sagos - gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2017-08-23 19:27
Jam sakė – nepakils po traumos iš patalo. Augimo laikas tekėjo šeimos griuvėsiais  – šiandien jis su meile sodina artimuosius už šventinio stalo. Jis tūkstančius nardino reivo muzikos svaigulyje, bet sugebėjo praryti nuoskaudą, kai devinto dešimtmečio maniją išstūmė nauji laikmečio žaislai. Renginių režisierius, didžėjus, jogos mokytojas, knygų įgarsintojas Sigitas Grybas-DJ Saga (45) kas kartą vis tarsi atgimsta iš naujo.

Šiuo metu DJ Saga vis dar stoja prie pulto. Šalia vos ne ryškiau pulsuoja kita jo gyvenimo tėkmė, kupina jogos filosofijos.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Jos link pradėjo eiti prieš 12 metų. Sveikata privertė ieškoti netradicinio metodo – pradėjo tirpti rankos, kojos, o vyras pačiame žydėjime. Sigitas, būdamas vaikas, lankė šuolių į vandenį treniruotes. Tačiau vėliau jas išstūmė breikas. Kartą atsidūrė baseine ir draugams panoro pademonstruoti savo gebėjimus – nusklendė nuo tramplino į vandenį. Dar skrydyje Sigitas pajuto, kad nusileis ne taip, kaip reikia. Taip ir nutiko – tėškėsi nugara į vandenį, perlaužė save, kitą rytą nepakilo iš patalo. Išmušti du slanksteliai, patempti raumenys... Jaunystė kuriam laikui leido kūnui įvykį užmiršti, tačiau trauma priminė apie save po 17 metų, pradėjusi grasinti neįgalumu. Gydytojų skirta mankštelė poliklinikoje kartu su pagyvenusiais žmonėmis kada nors atsistatysiančia sveikata net nedvelkė.

Skleidžiu idėją, sukūriau trumpų filmų, kaip žmonėms atsikratyti priklausomybės nuo brangių jogos centrų. Mano diplomas – pagerėjusi sveikata, kai gydytojai jau buvo nurašę.

Kartą, ieškodamas virėjų, gebančių gaminti vegetarišką maistą naujai kavinei (Sigitą savo idėjai įgyvendinti buvo pasamdę verslininkai, kuriems tiko vyro gebėjimas rengti šokių muzikos šventes ir vegetariški įpročiai) pateko į jogos studiją. Joje smalsiai dairęsis Sigitas sulaukė kvietimo ateiti į pamoką.

„Jau po keturių mėnesių pasitraukė baisus osteoporozės uždegimas, o kad pats kada nors vesiu jogos pamokas – net nesapnavau. Nors kurį laiką vedžiau vaikams breiko treniruotes – mokytojo praktikos turėjau. Dėkoju dangui, kad mane atvedė iki kilimėlio. Joga man padėjo atsigręžti į save, kai skiri dėmesio ne tik kitiems žmonėms, bet ir sau. Juk kaip renginių režisierius visuomet buvau atsidavęs žmonėms, manyje tarsi užkoduota tarnauti jiems, šviesti nesitikint atlygio, negailint savęs“, – sako Sigitas.

Kalbate tarsi vienuolis, o ne vienas pirmųjų garsių šalies didžėjų.

Tuometės konservatorijos Klaipėdos muzikos fakultete mus taip mokė, renginių režisūra buvo mano svajonė. O dar brendau gimstant Nepriklausomybei – 1988-1990 metais, tad kaip galiu netarnauti savo šalies žmonėms, kai mačiau, kaip ta Lietuva gimė.

Juk jūs – pramogų pasaulio herojus, kokia čia tarnystė?

Absoliuti! Juk tai kultūros dalis. Elektroninę muziką pradėjau skleisti radijo laidose „Dūžiai“, „Miksas“. Laiškų gaudavau maišais! Apie elektroninius dar mažai kas buvo girdėjęs. O dar 1994 m. Vokietijoje lankiausi muzikos festivalyje „Mayday“ su 50 tūkstančių žmonių – alternatyvi kultūra visiškai mane užvaldė, užsimaniau rengti masines šventes. Šokių maratonai pajūryje, elektroninės muzikos festivaliai „Strokes Temple“, „Techno Valentino“ – mane vežė jausmas, kad galiu surinkti tūkstantines minias.

Žmonės dirba ir dėl pinigų, ar neapmaudu, kad jūs tarsi likote kvailio vietoje – šiandien be nuosavų namų, šeimos, pinigų, tik su krūva idėjų, o elektroninė muzika taip ir liko alternatyvi srovė? Koks jums pinigų skonis?

Alinantis. Jei žmonės juos pamilsta – bėda. Gerai jų turėti, bet niekada jų nesivaikiau. Į užsienį keliavau ir ten gyvenau, kad pažinčiau, sukaupčiau informacijos, o ne uždirbčiau pinigų. Dabar jaučiuosi pakankamai pilnas – patenkinau savo smalsumą, apkeliavęs beveik visą Europą, pamačiau daug alternatyvių srovių, pagyvenau brangiausiuose didmiesčiuose – Londone, Madride, Berlyne.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kodėl nelikote kitoje šalyje, jums, regis, tiktų Berlynas?

Branda keisti šalį, ko gero, atėjo per vėlai. Organizavau renginius, kol kartą pasakiau sau stop: šie 8 tūkstančiai litų nuostolio yra paskutiniai. Dar 2000 metais į „Techno Valentino“ susirinko 4 tūkstančiai žmonių, nekomerciniam renginiui tai labai daug. Paskui atsidarė naktiniai klubai, prasidėjo muzikos festivaliai ir apie 2004-uosius viską nušlavė. Kai kurie didžėjai pasidarė puikias karjeras, jiems padėjo ir tai, kad nemerkė pinigų ir nešvaistė jėgų masiniams renginiams. Naiviai galvojau, kad pakvietęs groti renginyje kolegas, sulauksiu tokių pasiūlymų ir iš jų.

Mano nusivylimas buvo milžiniškas ir jis tęsėsi 10 metų. Štai kodėl išvykau, bet nostalgija vis pargindavo į tėvynę. Per tą laiką išmokau visas gyvenimo pamokas ir grįžau iškelta galva su tuo pačiu įsitikinimu, kad gimtinėje vykdysiu švietėjišką veiklą. Kodėl nepritapau svetur? Išvažiuoti reikėjo žymiai anksčiau, keisti mąstymą. O aš noriu groti, vesti jogos pamokas, o ne ropoti dugnu, kad uždirbčiau pragyvenimui. Darau kas patinka, nesakau kad lengva, bet mano širdis ir protas ramiai jaučiasi. Mūsų nemokė skaičiuoti pinigus, mus mokė tarnauti, o tarnauti man patinka tik savo šeimai ir žmonėms, kurie supranta mano idėjas.

Aš neleidžiu sau parsiduoti. Man skaudu, kai žmonės panirę į nemėgstamus darbus. Mes privalome būti laimingi, o dėl to nebūtina valgyti su auksiniais šaukšteliais, gyventi brangiuose namuose ar kentėti šeimoje. Aš revoliucionierius – skleidžiu idėją apie žmogaus teisę į laisvę.

Dabar einu dvasinio mokymo keliu. Jaučiuosi pilnai atsivertęs, man negėda pasijuokti iš savo nusivylimo, pykčio, iš to, kaip nemokėjau suburti žmonių per savo karštligišką būdą, kaip aukštai buvau užkėlęs renginių organizavimo kartelę. Šįmet nerengiau „Techno Valentino“. Nebent kitąmet – su meile, gera rinkodara pakviesiu žmones atšvęsti šio renginio 20-metį ir su tuo baigsiu.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Dabar groju savo malonumui, vedu jogos pamokas, ruošiau leidybai ir greitai pats pradėsiu įgarsinti knygas. Pastarąja veikla susidomėjau įgarsinęs ispanų kalbos pamokas. Keturias knygas jau paruošiau. Pats įgarsinimas – tik nedidelė dalis darbo, kur kas daugiau jėgų reikia paruošti medžiagą, kad ji būtų be vadinamųjų šiukšlių – pašalinių garsų, netinkamų žodžių, kad kalbėjimo ritmas būtų tinkamas. Taip kad turiu net kelis darbus. Jei reikėtų, galėčiau rengti fantastiškus vaikų gimtadienius, nes mokiau vaikus breiko, jogos, esu padėjęs atidaryti Dienos centrą Klaipėdoje – patirties pakankamai.

Nekilo noras jau nusėsti vienoje vietoje – įsigyti būstą, sukurti šeimą?

Ačiū Dievui, tiesą sakant, kad šiandien neturiu jokių paskolų. O kartą su drauge vos nenusipirkome namelio, bet meile nusivyliau. Jei nori turėti namus, turi žinoti kam jie reikalingi. Taip, mylimo žmogaus noriu, tačiau nebevynioju žodžių į vatą, nebeskirsiu santykiams penkerių metų, kaip kartą jau buvo. Mėnuo – ir išsiaiškinam santykius.

Tiek laiko užtenka?

Jau užtenka.

Susidraugavai su žmogumi – ir leiskis į kelionę, bent jau su palapine prie ežero. Kartą festivalyje susižavėjau mergina ir netrukus nuvažiavau jai pirštis. Pamačiau žmogų be euforijos – valdingą, grubų. Pasakiau sau, kad daugiau jokių įsimylėjimų, iš to tik skausmas.

Kartą su ilgamete drauge Ispanijoje lankėme mano draugus, gyvenančius kalnuose netoli Madrido. Tuomet supratau, kad mūsų vertybės skiriasi. Aš gatvės muzikantams noriu duoti bent po centą, o mano draugė priekaištauja, kad mėtau pinigus. Tai mano sielos broliai, jie skleidžia kultūrą! 20 centų „išmėtysiu“, o tavo priekaištas man įsirėš visam gyvenimui. Susipykome Madride ir pasiūliau jai eiti į visas keturias puses. Tai ne grubumas, tai tiesa. Neturėjau ja pasirūpinti – ji suaugęs žmogus. Jei ji gali mane užgaulioti, kokia ji man draugė? Kurioje vietoje turiu demonstruoti džentelmeniškumą? Žinoma, po pusvalandžio ją susiradau mieste, grįžome namo kartu, bet santykiai pašlijo. Ne, aš ne blogas blogas – situacija bloga, o emocija teisinga.

Ar ir šios gyvenimo dalies suvokimui įtakos turėjo joga?

Nebent požeminės. Joga man – savigydos būdas. Sukūriau savą metodiką, kaip keturiasdešimtmečiams ir vyresniems išgydyti save. Juk visi turi problemų su nugara.

Bet...tam gal reikia baigti mokslus, įgyti pažymėjimą?

Reikia atsidavimo ir supratimo, diplomai sugalvoti tam, kad būtų galima išsiurbti pinigus ir įtraukti į užburtą sistemą. Vedu jogo dienoraštį, kaip pratimus atlikti buityje, neprisirišant prie kilimėlio. Skleidžiu idėją, sukūriau trumpų filmų, kaip žmonėms atsikratyti priklausomybės nuo brangių jogos centrų. Mano diplomas – pagerėjusi sveikata, kai gydytojai jau buvo nurašę. Išsigydžiau jaunystės traumą, patirtą baseine, po to dar keletą kartų pavojingai buvau kritęs ant nugaros. Tempimo pratimus gali daryti kasdien – skirk tam bent penkias minutes savo erdvėje, tau patogiu metu. Atsikeli rytą, valaisi dantis – kitą ranką gali pakelti ir tempti šoną. Per porą mėnesių galima pastatyti žmogų ant kojų.

Viską patikrinau pats savo kailiu. Gyvenant Ispanijoje, Ibizos saloje, ant kilimėlio gali išbūti vos dešimt minučių – karšta, jis pradeda slidinėti. Tuomet pradėjau atlikti praktikas panaudodamas daiktus, esančius aplinkoje – kėdę, lovą, spintą, sieną, medį. Būdavo, grįžtu po vidurnakčio iš darbo, įlipu į medį ir darau pratimus. Savo kambario neturėjau, ant žemės daryti negaliu, nes purvina ir visi triukšmingai naktinėja. Buvau atokiau nuo namų susiradęs savo pušį, savo uolą. Bičiuliai linksminasi, o aš naktį pasiplaunu – ir einu daryti savo pratimų.

Elektroninės muzikos kultūra neatsiejama nuo narkotikų – to buvo jūsų gyvenime?

Kaip pažintis – taip. Haliucinogenai praplečia smegenų galimybes, bet reikia jas mokėti kontroliuoti. Išmokau jaustis taip, lyg būčiau ko nors pavartojęs. Ta kūno ir dvasios švara veža. Džiaugiuosi, kad oru moku gyvas būti – kai groju tris dienas festivalyje, užmirštu net pavalgyti.

Esate žmogų ištraukęs iš klystkelių raizgalynės – taip vis pabrėžiate švietėjišką savo misiją?

Tam tikra prasme – taip ir ne vieną, bet tai būtų per daug asmeniškumų turintys pasakojimai.

Jūs gana dažnai socialinėje paskyroje pasidžiaugiate savo artimaisiais – nedažna tai matyti alternatyvios kultūros gerbėjų profiliuose.

Man sudėtinga apie šeimą kalbėti... Turiu vyresnį brolį ir jaunesnę seserį, su ja esame labai artimi. Tėvai išsiskyrė man vos pradėjus eiti į mokyklą, kai paaugome, mes buvome užsispyrę ir vis lankydavome naują tėvo šeimą.

Ir dabar bendrauju su savo naujais broliais, seserimis ir jų vaikučiais. Taip pat šiltai bendraujame ir su mamos seserų šeimomis: pusseserėmis, pusbroliais bei jų vaikais. Džiaugiuosi, kai per šeimos šventes už vieno stalo susėdame dideliu būriu.

Visada kažkodėl jaučiau, kad reikia mums laikytis drauge. Dar mažas būdamas jutau, kad jei pats nieko nedarysiu – nieko nebus. Tad kai manęs klausia, kodėl dar nesukūriau savo šeimos, atsakau, kad turiu ją puikią! Ir žinau, kaip mylėsiu savo širdies moterį, kai ją sutiksiu.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai