Prieš aštuoniolika metų Lietuva neteko vieno iškiliausių menininkų, smuiko virtuozo Raimundo Katiliaus – Vokietijos miesto Bad Kisingeno scenoje koncertavusiam 53-ejų muzikantui staiga sustojo širdis ir jis, nepaleisdamas iš rankų instrumento, susmuko tiesiog žiūrovų akyse. Tuomet niekas neabejojo, kad maestro pėdomis seks paskutiniaisiais metais kartu su tėvu dažnai koncertavusi tuomet dar tik keturiolikmetė jo duktė Raimonda. Kitaip ir būti negalėjo – profesorius ją augino, kaip būsimą solistę, mokė siekti maksimumo ir netapti vidutinybe. Nuo šešerių instrumentą į rankas paėmusi mergaitė žinojo, kad nuo šiol ne matematikos namų darbai, o tėčio dėstomos smuiko pamokos bus jos prioritetas.
„Pamokos vykdavo lygiai taip pat, kaip ir su studentais – jokių nuolaidų nepaisant to, kad man ir metų buvo mažiau, ir galbūt pamokas reikėdavo ruošti. Tėtis būdavo reiklus: jeigu groji, turi tai daryti taip pat gerai, kaip ir tie, kuriems dvidešimt ar trisdešimt metų. Nes scena neatleiddžia neprofesionalumo vien dėl to, kad esi jaunas ar turi lankyti mokyklą“, – sėdėdama prieš LRT laidos „Gyvenimas“ kameras pamokas su tėvu prisiminė R. Katiliūtė, neslėpdama, kad neretai repetuodama su pavydu klausydavosi kieme žaidžiančių vaikų balsų. Ji pati žaidimams laiko niekada neturėdavo – jos darbotvarkė būdavo suskaičiuota minučių tikslumu. Atsidavimas muzikai labai greitai davė rezultatų – po koncertų melomanai apipildavo mergaitę aplodismentais ir gėlėmis. Tačiau dabar pakartoti to ji nė už ką nesutiktų.
„Išeidavau į sceną ir aptemdavo akyse – rankos virpa, akys išsiplėtusios, bet nieko nematydavau. Išgyvenau siaubingą scenos baimę, kurios neįveikiau iki dabar“, – prisipažino Raimonda.
Apie tai, ką išgyvena scenoje, mergaitė tėvui neišsiduodavo, nes jautė milžinišką atsakomybę. Tačiau po jo mirties įvykusios laidotuvės, į kurias plūdo tūkstančiai, ir milžiniškas žiniasklaidos dėmesys sunkiai paveikė Raimondos sveikatą. Nuo to laiko ji nebegalėjo pažvelgti ir į instrumentą, su kuriuo nesiskyrė nuo mažumės. Apgaubtas prisiminimų jis liko gulėti nustumtas tolimiausiame namų kampe, iš kurio buvo paimtas tik tuomet, kai įsijungė laidos „Gyvenimas“ kameros.
„Po tiek daug metų pirmą kartą paėmiau smuiką į rankas“, – švelniai glostydama išsiderinusias stygas tyliai ištarė Raimonda. Dabar 32-ejų moters kelias visai kitoks. Ji tarsi žuvis vandeny nardo po televizijos užkulisius – mėgaujasi kurdama reportažus didžiausiems LRT TELEVIZIJOS projektams.
Jautrus Raimondos Katiliūtės pasakojimas apie santykius su tėvu – šį trečiadienį, 19:30 val. LRT laidoje „Gyvenimas”.