Moteris, kuri gyvenimą pašventė klasikinei muzikai. Pusė išmaišyto pasaulio koncertuojant didžiausiose scenose, trijų dešimtmečių pedagoginis darbas ir kelios paruoštos mokinių kartos. Su legendine violončelininke Silvija Sondeckiene susitinkame jos namuose M. K. Čiurlionio gatvėje krentant pirmajam sniegui.
„Nežinau, ar dar turėsiu ką įdomaus papasakoti...“, – kuklinosi viena žymiausių violončelės virtuozių dar prieš susitikimą. Kaip pati pasakoja – muzikoje nereikia kalbėti, tačiau apie muziką kalbėti galima.
Gimėte Kaune, tačiau gyvenate sostinėje, ir dar taip gražiai sutapo – M.K. Čiurlionio gatvėje. Kokius jausmus turite Kaunui?
Kaunas mano gimtasis miestas, bet mano gyvenimas čia. Iš Kauno išvažiavau 1949 metais. Mamytė norėjo, kad mokyčiausi muzikos, o Vilniuje muzikos lavinimas buvo stipresnis. Įstojau į dešimtmetę muzikos mokyklą, kuri vėliau tapo M. K. Čiurlionio menų mokykla. Tada mokiausi Vilniaus konservatorijoje ir gyvenimas išmetė į Maskvą, Piotro Čaikovskio konservatoriją...
Ar nebuvo baisu palikti viską čia ir vienai vykti į tokį didelį miestą?
Nebuvo, nes gerai mokėjau rusų kalbą ir mano profesorius kalbėjo rusiškai. Kadangi Maskvoje reikėjo pasirinkti mokytoją, man vilniečiai patarė rinktis Mstislavą Rostropovičių. Nežinojau, kas manęs laukia. Išlaikiau stojamuosius egzaminus ir rugsėjo mėnesį pats Rostropovičius pasikvietė mane į klasę. Pagrojau jam, tikėjausi, kad reikės groti Bachą, bet iškart prasidėjo visas juodas darbas: gamos, etiudai. Ten praleidau ketverius metus.
Minėjote, kad muziką pasirinkti paskatino Jūsų mama. Kokią vaikystę prisimenate? Ar namuose visuomet buvo meno kūrinių, skambėjo muzika?
Muzikantų mūsų šeimoje nebuvo. Mamytė lietuvių kalbos mokytoja, bet ji gražiai piešė, draugavo su dailininkais, lankydavosi koncertuose, parodose. Kai kartą Kaune išgirdo vienos švedų violončelininkės koncertą, nusprendė ir mane užrašyti į violončelės klasę. Tais laikais moterys violončele beveik negrojo, tai fiziškai sunkus instrumentas. Mama man tada pasakė: „Muzika yra vienintelė specialybė, kur nereikia kalbėti”. Tai buvo labai svarbu tais laikais, kai dar nebuvo galima kalbėti, ko tik nori. Man, ačiū dievui, neteko kalbėti. Aš tiesiog grojau.
Kinijoje yra taikomas „mamos tigrės“ metodas, kai vaikui tėvai liepia daug valandų groti tol, kol tobulai išmoksta kūrinį. Kiek Jūsų gyvenime buvo svarbi grojimo disciplina?
Niekada nesimokiau priverstinai, bet jaučiau didelę atsakomybę ateiti į pamoką pasiruošusi. Grodavau prieš pamokas iš ryto ir po pietų – maždaug 4 valandas per dieną. Dirbant mažiau negalima įgyti techninių įgūdžių, suspėti išmokti repertuaro. Aišku, Maskvoje reikalavimai buvo neišpasakyti. Jau į pirmą pamoką reikėjo ateiti susirepetavus kūrinį su fortepijonu ir išmokti mintinai. Dirbti reikėjo tikrai daug.
Tuo metu, kai studijavote Maskvoje, iš Vakarų atėjo roko muzikos banga – „The Beatles“, „Led Zeppelin“ ir kiti. Ar pati klausydavote tokios žanro muzikos, ar likote ištikima klasikai?
Beveik neklausydavau. Kai mokiausi ir buvau jauna, klasikinė muzika buvo užėmusi visą mano gyvenimą. Nors turiu pasakyti, kad profesorius M. Rostropovičius atsiveždavo įvairių vinilo plokštelių. Po egzaminų ir koncertų jis kviesdavo mus į namus vakarieniauti. Prisimenu, buvo 1963-ieji, vakare sėdėjome prie stalo ir jis uždėjo Erroll Garner džiazo plokštelę. Jis sėdi su mumis, juokauja ir po 20 minučių atsistoja. Galvojome, kad profesorius eina pakeisti plokštelės, bet jis pats pradėjo groti džiazinę partiją. Amerikoje toks improvizacinis stilius buvo pats populiariausias. Rostropovičius buvo atviras visai muzikai, gerai išmanė muzikos literatūrą, daug grodavo pagilindamas muzikos išraišką. Tai buvo stebuklas, ne žmogus.
Kiek svarbu muzikantui išmanyti fizinius ir psichologinius grojimo aspektus?
Jie yra būtini. Vienas medicinos profesorius Vilniuje man davė daug fiziologinių žinių, kurios padėjo vėliau. Grojant labai svarbus laisvumas, atsipalaidavę raumenys, nes kitaip kraujas netinkamai cirkuliuoja, prasideda uždegimai ir ligos. Yra tokių muzikos pedagogų, kurie nekreipia dėmesio ir duoda per sunkias užduotis mokiniui. Tada prasideda suveržimai, problemos galvos srityje, jos „eina žemyn“ per kaklą į pečius ir veržia rankas. Esu laiminga, kad kai dirbau pedagoginį darbą, nei vienas iš mano mokinių nepatyrė traumų. Pavyzdžiui, pianistai patiria daug sužalojimų, jie „pergroja“ rankas.
Ar kada nors atėjusi į sceną iš jaudulio pamiršote, kaip groti kūrinį?
Neprisimenu tokio atvejo. Jeigu eidavau groti, tai stengdavausi viską atlikti iki galo. Vieną kartą kamerinės muzikos koncerte pirštas užkliuvo begrojant, bet šiaip niekada neklysdavau.
Nors išmaišėte daug pasaulio kaip muzikantė, pati esate ir pedagogė, tačiau nebemokote nuo 2004-ųjų. Kokie svarbiausi principai mokant kitus muzikos?
Taip, jau senokai nebedėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), bet mane vis dar kviečia vesti paskaitų užsienyje. Apie trisdešimt metų dirbau Lietuvoje ir Kroatijoje, dabar kviečia į Vieną, Maskvą. Aš net ir jauniems mokinukams Kroatijoje sakydavau: kiekvienas iš mūsų gauna Dievo dovaną ir ji yra neišmatuojama. Niekas nežino, kokio ji dydžio. Išmokyti teisingai suprasti muziką galima, nes muzika primena architektūrą. Pastaroji suteikia vaizdinį pojūtį, o muzika jausminį. Ji eina į širdį, nes žmogus klauso ne galva, o širdimi. Muzikoje, kaip architektūroje, iš pradžių eina vystymas iki kulminacijos, o paskui jis nusileidžia. Architektūra yra menas erdvėje, o muzika – menas laike. Tai gaidų sustatymas ir skambesys.
Pati kada nors bandėte kurti muziką?
Ne, neteko. Užtenka genijų muzikoje, malonu jų klausyti.
Šiek tiek norėčiau pakalbėti apie moteris muzikoje. Kai mokėtės Maskvoje, Jūsų kurse groti mokėsi daug merginų?
Pakankamai. Tačiau pamenu, orkestruose mano laikais beveik nebūdavo moterų, o dabar jos užima vis geresnę padėtį ir gauna atsakingus darbus. Kažkada į Berlyno orkestrą moterų išvis nepriimdavo...
Teko skaityti vieną tyrimą, kuris atskleidė, kad didžiausiuose JAV orkestruose beveik nėra moterų dirigenčių ir kompozitorių.
Taip, bet man atrodo, jeigu nori kurti, galimybių pilna. Kaip ir literatūroje: moterys juk irgi rašo. Nėra kažkokio griežto draudimo, bet, matyt, vyrai turi daugiau saviraiškos ar ryžto savyje. Nežinau, sunku pasakyti. Jei pasižiūrėtume į muzikos istoriją, moterų kompozitorių beveik nebuvo. Bethovenas, Mocartas, Šubertas... visi klasikai buvo vyrai. Įdomu.
Turim galimybę stebėti dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos karjerą. Ar tokia sėkmė jauną žmogų aplanko dėl beprotiškai didelio talento ar kasdienio sunkaus darbo?
Viskas kartu. Be darbo toks dalykas negalėjo įvykti, bet ji jau būdama labai jauna parodė savo talentą. Visa jos šeima yra muzikantai. Turbūt, tai įgimti dalykai. Ji greitai padarė karjerą ir sugebėjo ją išlaikyti, ne kiekvienas gali diriguoti didžiausiam Los Andželo orkestrui! Ji diriguoja mintinai, o tai yra didžiulis darbas. Tik dabar Mirga susilaukė vaikelio, tai šiek tiek pailsės.
Ar šeimos sukūrimas trukdo muzikinei karjerai? Kaip tai vertinate iš savo perspektyvos?
Šeima yra didžiulis darbas ir reikia organizuoti gyvenimą taip, kad ji netrukdytų kūrybiniam darbui. Man mamytė padėjo auginti vaikus, nes mes su vyru (a.a. dirigentu Sauliumi Sondeckiu– aut.pat.) labai daug važinėdavome po pasaulį gastroliuodami. Stengiausi visur suspėti. Man atrodo, pavyko.
Išmaišėte daug pasaulio, bet pasilikote gyventi čia. Ar visada jautėte, kad liksite Lietuvoje?
Taip. Nors vaikai mokėsi užsienyje ir liko ten, nes gavo gerus darbus. Ten muzikos karjeros galimybės geresnės negu čia. Bet Lietuvoje iš profesionalaus grojimo galima gyventi, nors dabar nežinau, kokios yra algos. Orkestrantams vakaruose jos didesnės, bet daugelį tėvynėje sulaiko faktas, kad gali atstovauti Lietuvai, groti pas geriausius dirigentus.
O kada paskutinį kartą pati buvote paėmusi violončelę į rankas?
Po 2005-ųjų nebegroju visiškai. Man nereikia, dabar malonumas yra klausyti kitų gero grojimo. Nueinu į koncertus, nes dabartinės klasikos scenoje yra talentingų studentų, gerų vaikų.
Esate pirmoji Lietuvė, kuri Oksfordo Europos styginių mokytojų asociacijos konferencijoje vedė mokymus. Kokią atsakomybę suteikia tokie įvertinimai?
Man labai gaila, kad daugiau lietuvių muzikų neįsitraukia į šiuos dalykus. Mano mokymų tema buvo metodinio mokymo klaidos, tai lietė visą violončelės grojimo istoriją. Jaučiu, kad savo pedagoginiame darbe viską dariau teisingai ir galvojau, kaip tuo pasidalinti su kitais. Buvau išsiųsta į daugelį valstybių. Per paskaitas stengdavausi kuo daugiau išdėstyti, nes vaikai su tėvais atvažiuoja, aukoja atostogas, moka už paskaitų ciklą. Visada norėjau, kad pamokos nenueitų veltui
Kai tarėmės pokalbiui, ruošėtės vykti į Maskvą ir Sankt Peterburgą. Kokia proga ten svečiavotės?
Buvo mano vyro devyniasdešimtmečio jubiliejaus minėjimas. M. K. Čiurlionio mokykla ten nusiuntė orkestrą, buvo labai gražu. Vėliau vykau į Maskvą susitikti su senais draugais, nes visi kvietė atvažiuoti ir aplankyti. Taip gražiai ir sutapo.
Abu su maestro Sauliumi Sondeckiu turėjote įspūdingas muzikines karjeras. Ar niekada nejautėte konkurencijos tarpusavyje?
Karjera yra toks keistas žodis... Aš tiesiog dariau tai, ką galiu ir apie karjerą negalvojau. Kai mokiausi, buvo labai paprastas kelias: po aukštosios mokyklos baigimo būdavo skirstymai į darbą. Jau baigdama aspirantūrą turėjau pakvietimą į muzikos mokyklą, vėliau į akademiją. Kažkaip gyvenimas taip susiklostė. Vėliau gavau docentės, profesorės vardą ir negalvojau apie karjerą. Mano vyras irgi ne karjerą darė, o dirbo. Jis beprotiškai mylėjo muziką. Kai manęs kartais klausdavo, ar jis turėjo kokį nors hobį, aš atsakydavau: jis labai laimingas, nes muzika buvo ir jo darbas, ir pomėgis. Muzika apėmė visą gyvenimą.
Dabar, kai turite daugiau laisvo laiko, vis dar skaitote muzikinę literatūrą ar ir grožinę?
Daugiausia mano skaitymas susijęs su muzika. Yra tokių knygų, prie kurių niekada nebūdavo laiko prisėsti. Namuose turime milžinišką biblioteką, neįmanoma visko perskaityti. Galvoju, kur savas knygas atiduoti, gal į LMTA biblioteką... Daugiausia muzikinės metodikos yra rusiškai ir vokiškai, bet dabar jaunimas skaito tik lietuviškai ir angliškai. O gaila, nes rusų yra labai didelis kultūrinis palikimas, ypač muzikos srityje.
O koks jūsų santykis su kitomis meno rūšimis, daile, fotografija?
Menas man artimas, turiu daug draugų dailininkų, susitinkame. Vilniuje atsidarė daug naujų muziejų, būtinai reikės apsilankyti, pamatyti fotografijų parodas. Dar nespėjau šviežią MO muziejų užsukti. Domiuosi viskuo, ką tik galiu aprėpti.