Viena garsiausių autorinio prancūzų kino režisierių Claire Denis (72) per ilgametę karjerą išpuoselėjo unikalų stilių. Pamažu įsibėgėjantis „Kino pavasaris“ jos kūrybai skyrė retrospektyvą, kurioje – devyni ryškiausi meistrės filmai.
Debiutinį ilgametražį filmą „Šokoladas“ 1988-aisiais Claire Denis sukūrė remdamasi asmenine patirtimi – vaikystę praleido Prancūzijos kolonizuotame Kamerūne. Ši juosta režisierei pelnė vienos perspektyviausių kino kūrėjų vardą. Afrikos žemynas jai liko svarbus ir vėlesnėje kūryboje. Kaip ir kolonializmo, atskirties, imigrantų ar tarpusavio santykių temos, jos filmuose niekada netampančios atvirukiškomis iliustracijomis ar moralizuojančiomis pamokomis.
Hermano Melville’io apysaka „Jūreivis Bilis Badas“ paremtas filmas „Geras darbas“ įtvirtino Claire Denis ir ilgametę jos bendražygę operatorę Agnès Godard kaip kino kūrėjas, kurios kaip niekas kitas ekrane geba sukurti neužmirštamą atmosferą. Režisierė garsėja mokėjimu dirbti su aktoriais, atskleisti jų talento įvairiapusiškumą: Isabelle Huppert, Juliette Binoche, Vincentas Gallo ar Jekaterina Golubeva prancūzės filmuose sukūrė daugiasluoksnius veikėjus, gilias ir mįslingas asmenybes. Naujausiame savo filme „Gyvenimas aukštybėse“ ji žaidžia mokslinės fantastikos žanro kanonais ir atskleidžia naują aktoriaus Roberto Pattinsono pusę.
Atrodo, kad su kiekvienu filmu keliate sau naujų iššūkių, tiriate vis naujas teritorijas. Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdama „Gyvenimą aukštybėse“?
Maniau, kad bijosiu filmuoti studijoje, anksčiau to nebuvau dariusi, bet galiausiai man tai patiko. Kadangi mūsų komanda buvo nedidelė, tokios filmavimo aplinkybės mums išėjo į naudą.
Tai istorija apie personažus, bandančius išgyventi visiškai svetimoje teritorijoje, ir erdvė čia tampa labai svarbi.
Taip, tai filmas apie kalėjimą. Žmonės išsiunčiami už Saulės sistemos ribų, kur nebereikia jais rūpintis.
Ar tiesa, kad nebuvote tikra, jog Robertas Pattinsonas tiks pagrindiniam vaidmeniui?
Nebuvau tikra, nes maniau, kad jis per jaunas šiam vaidmeniui. Veikėjui – apie keturiasdešimt metų, jis – pavargęs nuo gyvenimo ir be vilties. Tačiau Robertas mane lengvai įtikino, kad vaidmuo turi atitekti jam.
Esate užsiminusi, kad matėte visus keturis „Saulėlydžio“ sagos filmus...
Dievinu „Saulėlydį“ ir manau, kad Roberto vaidyba čia yra puiki! Taip pat mačiau jį Davido Cronenbergo filme „Kosmopolis“, Benny ir Josho Safdie trileryje „Geras laikas.“ Jis labai pasikeitė nuo „Saulėlydžio“ laikų, kai buvo dar vaikas.
Tai antras jūsų filmas su aktore Juliette Binoche...
Įdomu, kad daktarę Dibs juostoje turėjo vaidinti Patricia Arquette, bet nesutapo filmavimo grafikai ir Juliette pasisiūlė ją pakeisti.
Toronto kino festivalyje visi kalbėjo apie „fuck box“ sceną. Galite pakomentuoti?
Tai masturbacijos dėžė. Kadangi kaliniai negali turėti intymių santykių, nusprendžiau sukurti jiems vietą, kur jie galėtų netrukdomi masturbuotis.
Viena iš esminių filmo temų – laikas ir erdvė.
Laikas erdvėlaivyje bėga kitaip nei Žemėje, todėl tai įdomus aspektas. Sunku suprasti laiko ir erdvės reliatyvumą. Kurdama filmą tuo daug domėjausi. Įsivaizduokite: Žemėje pažinojai žmones, kurie buvo už tave jaunesni, tačiau dabar jie mirę, o tu vis dar jaunas. Tai šokiruoja. Jei būtų įmanoma patekti į juodąją skylę, laikas ir erdvė nebeegzistuotų. To suvokti tiesiog neįmanoma!
