Legendinė krepšininkė Jurgita Kaušaitė (48) savo vardą įrašė ne tik į Lietuvos, bet ir į Švedijos krepšinio istoriją. 1997-aisiais su Lietuvos rinktine tapusi Europos čempione, Jurgita jau seniai gyvena Skandinavijoje ir dirba trenere. Prieš trejus metus ji netgi treniravo nacionalinę Švedijos rinktinę – buvo pirmoji užsienietė, ėjusi šias pareigas. „Turiu dvejus namus, – šypsosi ji. – Vieni – čia, Švedijoje. O kiti visada liks Lietuvoje.“
Nuo Stokholmo iki Noršiopingo – apie porą valandų automobiliu. „Aš kartais atlekiu ir per pusantros“, – šypteli Jurgita. Stokholme ji praleido penkiolika metų, ten iki šiol turi savo butą – ten galbūt ir grįš, kai baigsis sutartis su Noršiopingo „Dolphins“ klubu, bet tai įvyks dar negreitai. „Pasirašiau sutartį trejiems metams, – pasakoja ji, po vakarinės merginų treniruotės vedžiodama mus po savo dabartines valdas – erdvią „Stadium“ areną. Trenerės garbanotoji bišonė Diva kantriai tapsena iš paskos. – Sąlygos tikrai geros, o ir pats miestas visai jaukus. Jis nedidelis – maždaug toks, kaip mano gimtieji Šiauliai. Daug nesvarsčiusi net butą nusipirkau: vis tiek teks kurį laiką čia pagyventi, o man patinka turėti savo namus.“ Dvynė Jurgitos sesuo Aneta, taip pat Europos krepšinio čempionė, gyvena ne taip jau toli – Suomijoje, Espo mieste. „Esame labai artimos, – linkteli Jurgita. – Lietuvoje mus visi tik taip ir prisimena: ak, tos dvynukės...“
Tėvai judvi su Aneta nuo mažens skatino sportuoti?
Neturėjo kito pasirinkimo! Mūsų mama buvo sportiška: plaukiojo, žaidė tinklinį, bet neprofesionaliai, nes užaugo Sibiro tremtyje. Senelis buvo laisvės kovų dalyvis, boksininkas, fiziškai stiprus – manau, į jį ir atsigimėme. Mama turėjo dvi specialybes – rusų kalbos mokytojos ir prekybininkės, tėtis vadovavo kolūkiui. Šeimoje augome trise: mudvi su Aneta ir vyresnysis brolis Aidas, dabar jis – gydytojas, vadovauja Infekcinių ligų skyriui Šiaulių ligoninėje. Mūsų vaikystė buvo labai gera, su sese jautėmės mylimos ir viskuo aprūpintos, bet pasiutusios kaip vijurkai: laipiojome po medžius, su berniukais žaidėme futbolą ir ledo ritulį, langai lėkė lauk... Tėvai suprato, kad reikia ką nors daryti, ir nuvedė į krepšinį. Mudviem sportas niekada nebuvo prievolė: jei ir grįždavome namo verkdamos, tai tik dėl to, kad kažkam pralaimėjome. Aš apskritai – komandos žmogus, daugelyje sporto šakų galėčiau būti gera.
Kas jus pastūmėjo išvykti mokytis į Vilniaus sporto mokyklą-internatą?
Tais laikais treneriai ieškodavo gabių vaikų. Jūratė Lill ir Angelė Rupšienė kasmet apvažiuodavo Lietuvą ir atsirinkdavo šešias mergaites: mumyse jos turbūt kažką pamatė. Palikti namų nebijojome – turėjome viena kitą, bet mamai buvo labai liūdna. Klausėmės už durų ir drebėjome: išleis ar ne... Bet mama viską darė dėl mūsų: suprato, kad Vilniuje laukia didesnės galimybės. Mano prisiminimai iš internato – patys geriausi. Įsivaizduok: esi paauglė, pamišusi dėl sporto – ir gyveni bendrabutyje su krūva tokių pačių, dalijiesi kasdiene duona su Virgiu Alekna ir kitais atletais, kartu leidžiate vakarus ir savaitgalius... Susiruošus į mokyklą net į lauką išeiti nereikėdavo – nušlepsėdavome koridoriumi su šlepetėmis. Aišku, stigo motyvacijos mokytis: po treniruotės jautiesi pavargęs, gauni trejetuką ir nebesuki galvos... Ir pagundų buvo. Kai dabar pagalvoju – juk galėjome nueiti blogais keliais. Bet buvome labai geri vaikai: na, apie kokį rūkymą ir gėrimą galima kalbėti, kai sportuoji? Ar patikėsite – mudvi su seserimi pirmąsyk alkoholio paragavome tik dvidešimt vienų!..
Gal tiesiog neturėjote tam laiko – skynėte pergales aikštelėje vieną po kitos?
Medalius sunku suskaičiuoti – daug jų laimėjome. Visur keliavome su moterų „Kibirkšties“ komanda: ten žaidė garsios senės, o mes buvome dublerės. Mudvi su Aneta paimdavo kaip vienuoliktą ir dvyliktą žaidėją į „Kibirkštį“ – gal išbėgsi į aikštelę, gal ne, bet ir sėdėti ant suoliuko visai smagu. Kai mums buvo septyniolika, laimėjome Sovietų Sąjungos dublerių čempionatą, o kitąmet tapome nugalėtojomis Lietuvoje. Kažkada skaičiavau, jog paskutinėje klasėje priešokiais mokiausi tik du mėnesius – visą kitą laiką keliavau... Mus atleido nuo valstybinių egzaminų. Baigusi vidurinę kartu su visais stojau į Vilniaus pedagoginį institutą, vėliau perėjau į Kūno kultūros institutą. Trenerio specialybę studijavau jau nepriklausomybės metais. Pamenu, vidury nakties pažadino beldimas: „Sesės, greičiau kelkitės, pramiegosite kovą už laisvę!..“ Iki šiol galvoju: kaip ypatinga ir nuostabu būti to dalimi, lūžio liudytoja! Mes tai suprantame, tik kažin, ar dabartiniai vaikai supranta... Nors mano brolio vaikai, Dominyka ir Kristupas, labai patriotiški. Dominyka net dalyvavo ekspedicijos „Misija: Sibiras“ atrankoje, norėjo važiuoti tremtinių kapų tvarkyti... Tėvai gerai išauklėjo, o gal ir mudvi su Aneta prisidėjome su savo krepšiniu ir Lietuvos vardo puoselėjimu.
Visai neblogas būdas puoselėti Lietuvos vardą – tapti Europos čempionėmis.
Tikrai! (Juokiasi.) 1997-ųjų rinktinė buvo labai darni, visos žinojome, kas yra pagrindinė žaidėja, o kas turi pasėdėti ant suoliuko. Nuoširdžiai džiaugėmės viena dėl kitos. Aš buvau pagalbininkė: įsijungiau, kai reikėjo, ir visai nesigėdiju to pripažinti. Mėgstu gaminti, tad lyginu gerą komandą su... žuviene. Geroje žuvienėje turi būti ir lašišos, ir karpiuko, bet reikia ir bulvių, morkų, prieskonių. Taip ir komandoje – pagrindinės žaidėjos yra tarsi žuvys, o aš buvau ta morka, kuri labai pataisė skonį. Laimėti buvo fantastiška, tikra euforija. Lietuvos televizija apie mus sukūrė filmą, jame yra momentas, kai mudvi su Aneta oro uoste pasitiko ir apkabino mama. Sunku nusakyti tą jausmą... Mes padarėme kažką didesnio už save. Su komandos draugėmis Rima Bražėniene ir Dalia Kurtinaitiene tapome bičiulėmis visam gyvenimui, susitinkame bent kartą ar du per metus, o užpernai visos kartu vykome į Budapeštą – atšvęsti savo pergalės 20-mečio. Labai smagus buvo laikas: kai tik keturiese susitinkame, be perstojo plepame ir juokiamės.
Jūs su seserimi buvote vienos pirmųjų Lietuvos krepšininkių, išvykusių į Ameriką. Kaip tai susiklostė?
Atskrido trenerė iš Amerikos rinktis merginų – ir išsirinko Anetą, o manęs net nematė, nes gulėjau pasitempusi raiščius. Tais laikais Amerika atrodė egzotika: dabar ji visiems lengvai pasiekiama, o tada buvo beveik neprieinama. Aneta pateko į NBA: ji ir Jurgita Štreimikytė iki šiol yra vienintelės ten žaidusios lietuvės moterys. O aš?.. Galėjau būti trečia, bet gavau traumą. Atvykau į JAV tik po metų, kai Aneta jau studijavo Kanzaso koledže: ji pramynė takus, todėl man buvo lengviau. Anglų kalbą mokėjau labai prastai, pusmetį per paskaitas viską rašydavausi lietuviškai, paskui versdavau į anglų... Buvo labai sunku, bet po pusmečio liežuvis ėmė ir atsirišo. Gyvenome šeimoje pas Kazį ir Margareth Žemaičius, kurie nekalbėjo lietuviškai, bet labai puoselėjo lietuvybę. Įsitikinau: jei esi pozityvus, supratingas, tave visada sups geri žmonės. Amerikoje studijavau tarptautinį verslą ir rinkodarą: tai labai praverčia mano darbui, nes tarp verslo žmonių ir trenerių daug bendro.
Amerikoje vis dėlto nelikote ilgam?
Aneta, baigusi studijas, norėjo tęsti krepšininkės karjerą ir pasirašė sutartį Suomijoje. Aš, Amerikoje gyvenusi šešerius metus, irgi išvažiavau iš paskos. Klubas Suomijoje manęs laukė: na, man jau per trisdešimt, bet dar trupučiuką pažaisiu, nutariau. Ir užsižaidžiau dar šešerius metus. Skandinavija man patinka: pirmiausia ji – arti Lietuvos, antra – socialinė sistema kur kas geriau išvystyta nei JAV. Amerikoje nevalia nei senti, nei sirgti, ten beveik nėra socialinių garantijų. O Švedija man atrodo puiki vieta sulaukti senatvės.
Jūsų neerzina švediška lygiava, kai niekam nevalia išsišokti, gražiau apsirengti, važinėti geresniu automobiliu, nes visi turi būti lygūs?..
Šis principas tikrai egzistavo keletą dešimtmečių, bet nyksta. Aišku, tebėra populiarus švedų žodis „lagom“, kuris reiškia – išlaikyk aukso vidurį, neturėk nieko, ko tau nereikia. „Lagom“ labai artimas švedų gyvenimo būdui, tačiau visi negali būti vidutinybės – ir skandinavų mitai keičiasi. Aš lengvai adaptuojuosi prie svetimų kultūrų: Suomijoje ėmiau mokytis kalbos, įsilieti į visuomenę, o į Švediją išvažiavau per įstatymų kvailumą. 2003-iaisiais Suomijos krepšinio federacija staiga nusprendė, kad ne Europos Sąjungos narės negali žaisti šalies klubų čempionate: Lietuva tuomet dar nepriklausė ES ir mudviem su seserimi užsitrenkė durys.
Sesuo nutarė baigti karjerą, o aš apsidairiau, kuri šalis arčiausiai, ir išvykau žaisti į Švediją. Man buvo jau 33-eji, bet vietinis klubas pasiūlė geras sąlygas. Pamenu, atvažiavau į Stokholmą per Europos vyrų krepšinio čempionatą: buvau „Globe“ arenoje, žiūrėjau varžybas – ir mūsiškiai nugalėjo! Paskui linksminausi su jais baruose, visi mane pažino: „O, Kaušaitė, dvynukė...“ Nuoširdžiai nemaniau, kad liksiu Švedijoje: maniau, pažaisiu metus ir grįšiu į Suomiją.
Kodėl visgi pasilikote?
Sėkmingai žaidžiau, paskui pradėjau treniruoti vaikus. O tada sutikau savo meilę – ir likau visam.
Nieko nesu girdėjusi apie jūsų antrąją pusę...
Nes niekada nepasakojau (šypteli). Ji vardu Karin.
O kodėl niekada nepasakojote? Laukėte, kol Lietuva tam subręs?
Manau, pats žmogus turi tam subręsti. Labai lengva pasakyti – Lietuva nesubrendusi, todėl ir aš slepiuosi... Ne, pačiam reikia sukaupti drąsos būti savimi. Švedijoje ar Suomijoje būti savimi labai lengva, aplinkiniams tai nekelia problemų. O Lietuvoje, ypač kol buvo gyva mama, su Aneta vengėme atvirauti. Bet pastaruoju metu vis pasikalbame: „Gal jau laikas?..“ Artimieji mus myli ir palaiko. Mamos, deja, jau nebėra. Tėtis, pirmąkart apsilankęs mudviejų su Karin namuose Stokholme, susiprato pats. Jis nieko neklausinėja, bet kai kalbamės telefonu, atsisveikindamas visuomet pasako: „Perduok linkėjimus Karin.“
Kažkam reikia pradėti apie tai kalbėti. Kita vertus, gal nereikia susireikšminti: juk šiais laikais pasakai naujieną ir po dienos ji jau būna pasenusi, visi gyvena kitomis naujienomis. O į komentarus internete išvis nereikia kreipti dėmesio. Visuomet sakau: kaip būtų smagu, jei anksčiau būčiau ėmusi pasitikėti savimi ir nesistengusi įtikti kitiems... Toks žmogus daugiau pasiekia.
Bet jūs Švedijoje išties labai daug pasiekėte.
Mano kartos žmonės Lietuvoje buvo paruošti įveikti sunkumus. Atvykusi į Švediją stebėjausi: metu į krepšį, nepataikau, o jie man ploja ir sako – „good job“. Koks čia tau „good job“, po paraliais, jei nepataikiau?.. Baikite meluoti! Bet kai vakariečiai nuo mažumės tai girdi, iliuzija ima nesutapti su realybe. Ateina metas, kai už klaidą tenka atsakyti, o žmogus nesugeba, nes jį iki šiol vien tik gyrė... Ir ištinka katastrofa.
Nors, tiesą sakant, katastrofos ir aš neišvengiau. Vieną vasarą Švedijoje dirbau šešiolikmečių rinktinės vyriausiojo trenerio asistente, dvi vasaras – dvidešimtmečių trenerio asistente, dar dvi – dvidešimtmečių vyriausiąja trenere. Paskui penkerius metus buvau nacionalinės moterų rinktinės vyriausiojo trenerio asistente ir aštuonis mėnesius – vyriausiąja rinktinės trenere. Atsakomybė didžiulė, visos kameros nukreiptos į mane... O tada rinktinei ūmai nepasisekė ir mane atleido. Dvi savaites buvau nugrimzdusi į tokią klaikią būseną, kokioje niekada nesu buvusi.
Kodėl taip skaudžiai priėmėte tą nesėkmę?.. Sporte juk jų daug.
Aš nemėgstu pralaimėti, o tai buvo didelis pralaimėjimas. Turėjau ambicijų, planų, buvau susikūrusi viziją – ir staiga viskas sugriuvo. Tokiais momentais natūralu suabejoti savimi, savo galimybe vesti aukščiausio lygio komandą. Bet laikui bėgant išsilaižiau žaizdas ir atsigavau. Karin sako, kad aš – kaip tarakonas, išgyvenčiau ir pasaulio pabaigą (juokiasi). Be darbo nesėdėjau – kitas Stokholmo klubas iškart pasiūlė treniruoti moteris, o po poros metų išvažiavau į Noršiopingą treniruoti „Dolphins“. Nesu švedė, niekada ja nebūsiu, bet mane čia priima kaip savą. Esu reikšminga visuomenės dalis, kaip ir norėjau būti.
Negaila buvo palikti namų Stokholme ir išvykti į mažesnį miestą?
Stokholme gyvenau penkiolika metų, jau buvau pasiruošusi permainoms. Be to, dažnai ten grįžtu, savaitgaliais apsilankome koncertuose – sostinė juk netoli. Karin turi senyvo amžiaus mamą, todėl nori gyventi Stokholme ir būti greta jos. Draugė pati buvo rinktinės žaidėja ir trenerė, todėl puikiai mane supranta. Labai svarbu jausti šeimos palaikymą. Deja, ne visi treneriai gali tuo pasigirti. Aš viena iš nedaugelio trenerių, kuriems pavyko išsaugoti šeimą – bent kol kas (juokiasi). Laikui bėgant ir pati išmokau kartais pasakyti „ne“, nes neįmanoma turėti visko. Anksčiau stresuodavau, ar kitą sezoną turėsiu darbą, o dabar ramu. Nėra blogai užversti seną puslapį ir atversti naują. Aš tuo jau labai daug kartų įsitikinau.