Jis buvo garsiausias Viktorijos eros dailininkas. Draugavo su karaliais, gyveno kaip milijonierius, o medalių ir ordinų turėjo tiek, kad jie nebūtų tilpę ant frako, net jei būtų buvę segimi ir priekyje, ir nugaroje. Jis net mirė laiku: Vysbadeno kurorte kaip tik tada, kai ėmė smukti jo reitingai.
Lawrence’as Alma-Tadema (1836–1912) gimė ir augo Nyderlanduose, daug bastėsi po pasaulį, o šiaip yra laikomas britų menininku. Bet kone šimtą metų tokios detalės nieko nedomino – jo vardas buvo tiesiog pamirštas. Dailininko (jo kūrinių) populiarumo ir nuosmukio kreivę gerai iliustruoja vieno paveikslo istorija. „Mozės radimas“, baigtas 1904 m., buvo tapomas porą metų; Almos-Tademos žmona net juokavo, kad pintinėje rasto kūdikėlio nebereiktų nešti ant rankų – jis, per tą laiką ūgtelėjęs, puikiai paeitų pats. Darbo procesą stebėjo ne tik namiškiai. Prieš pat baigiant paveikslą dailininko studiją aplankė pats Eduardas VII. O kai kūrinys buvo eksponuotas Karališkosios akademijos vasaros parodoje, jo autorius gavo ordiną „Už nuopelnus“ – šis, ką tik įsteigtas, buvo segamas į atlapus tik labiausiai nusipelniusiems anglams...
Tačiau, mirus autoriui, jo vardas pasimiršo, drobė keliavo iš rankų į rankas ir jos kaina tapo juokinga. Net pasakojamas kuriozinis atvejis. 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į vieną Londono galeriją užsukusi pora pamatė nuostabaus grožio rėmus. Jai buvo nusispjauti, kad tuose rėmuose – Almos-Tademos „Mozės radimas“; panašu, kad ir galerininkų tai nejaudino. Istorija baigėsi tuo, kad sutuoktiniai nupirko paveikslą už rėmų kainą, o kadangi drobės jiems nereikėjo, ši buvo išpjauta ir išmesta į artimiausią šiukšlių konteinerį.
Po kelerių metų tunelio gale blykstelėjo šviesa. 1968 m. „The Sunday Times“ paskelbė straipsnį „Holivudą įkvėpęs tapytojas“. Buvo rašoma apie tai, kad Almos-Tademos kūriniai yra tikras lobis dekoracijų dailininkams, o toks filmas kaip „10 Dievo įsakymų“ (1956 m., brangiausia to meto produkcija) nė nebūtų gimęs be paveikslo „Mozės radimas“. Bet ar daug kam rūpėjo, kaip gimsta filmai? Tad šviesa užgeso, Alma-Tadema vėl paniro į nebūtį. Ir išniro visai neseniai – tam, kad taptų sensacija: iš šiukšliadėžės ištrauktas paveikslas 2010 m. „Sotheby’s“ aukcione buvo parduotas už kone 36 milijonus JAV dolerių. O paskui prasidėjo Almos-Tademos kūrinių parodos ir komentarai, kad, galbūt, jaunoji karta jo darbuose įžvelgia tai, ko nematė pirmtakai. Na, bent jau statistika rodo, kad – įžvelgia. Antai pomirtinę Almos-Tademos darbų retrospektyvą 1913 m. aplankė 17 tūkstančių žiūrovų, o 1997 m. jo paroda Liverpulyje sutraukė 53 tūkstančius. Ir tai buvo tik dailininko atgimimo pradžia.
Aišku, vėl įsižiebusią aistrą Almai-Tademai labai kursto maestro sąsajos su kinu: jo paveikslais naudojosi turbūt visi epų režisieriai ir dailininkai. Internete net klaidžioja vaizdo įrašų, kur jo tapytos scenos virsta įvairių filmų fragmentais – ir nebyliojo kino, ir tokių grandiozinių projektų kaip „Gladiatorius“ (2000 m.) ar „Egzodas. Dievai ir karaliai“ (2014 m.).
Priešingai nei amžininkai, tamsias ar ryškias figūras nardino į šviesų foną, ir tai jau savaime kūrė kerintį, „kinogenišką“ pasaulį.
Alma-Tadema režisieriams įdomus ne dėl to, kad tapė antiką, o todėl, kad ją tapė savitai. Pirma, jis, priešingai nei amžininkai, tamsias ar ryškias figūras nardino į šviesų foną, ir tai jau savaime kūrė kerintį, „kinogenišką“ pasaulį. Antra, jį domino ne mitai, o kasdienės istorijos – be patetikos, be ribinių situacijų. Trečia, jis daug laiko praleido Egipte, kasinėjamuose Romos ir Pompėjos griuvėsiuose, tad tikrai išmanė, kaip tie žmonės gyveno, kokiais daiktais naudojosi.
To, kad Alma-Tadema buvo kompozicijos meistras, galima net neminėti, nors režisieriams geras kadras – aukso vertės. Net mažutės jo „klaidos“, tarkim, romietės, atrodančios kaip Viktorijos laikų ledi, tik prideda papildomų „bonusų“. Juk žiūrint filmą visada norisi, kad jo egzotika nebūtų taikoma herojams ir Angelina Jolie, vaidinanti karalienę Olimpiją, ar gladiatorius Russellas Crowe atitiktų mūsų grožio standartus...
Paties dailininko gyvenimas irgi galėtų tapti filmo scenarijumi. Alma-Tadema, atsiradęs iš kažkur, sugebėjo patekti į snobišką britų aukštuomenę, itin nenoriai priimdavusią svetimus. Apie jį kalbėjo visas Londonas, jo name niekam nereikalingi 66 kambariai buvo dekoruoti antikos stiliumi, juose vyko „togų vakarėliai“, kuriuos lankė Winstonas Churchillis, Enrico Caruso, Piotras Čaikovskis, kiti garsiausi meto vyrai, gražiausios moterys. Pats tapytojas elgdavosi taip, kaip nebūtų drįsę ekscentriškiausi anglų aristokratai: į karališkuosius priėmimus jis galėjo nuvykti be kelnių – įsispyręs į sandalus ir užsimetęs ant nuogo kūno neva graikišką mantiją. Vyro reputacijos neišklibino net mieste sklandančios kalbos, kad jis nemenkai uždirba iš pornografinių opusų; tiesa, nepadorūs piešinukai buvo teikiami ne bet kam – Eduardui VII. O legalūs Almos-Tandemos kūriniai kėlė tokį ažiotažą, kad jis 1872 m. sugalvojo metodą, kaip apsisaugoti nuo plagiatų: kiekvieną drobę numeravo ir tvirtino parašu...
Jis gimė Dronreipe, beveik kaime; ten ir dabar – vos trys tūkstančiai gyventojų. Almos-Tademos tėvas, notaras, laisvalaikiu kūrė muziką ir grojo vargonais, o ir mama buvo meniškos sielos. Todėl nei šeimos maitintojo mirtis, nei tai, kad našlė liko su penkiais vaikais, nesutrukdė Lawrence’ui sekti tėvų pėdomis ir domėtis tuo, kuo jie domėjosi. Jis lankė mokyklą, o po jos neraginamas – muzikos ir piešimo pamokas. Tačiau maratonas baigėsi liūdnai: penkiolikmetis susirgo džiova, ir gydytojai gąsdino, kad pilnametystės jis nesulauks. Laimei, Lawrence’o mama buvo protingesnė už medikus: atsiėmė sūnų iš mokyklos, liepė jam sumažinti tempus, ilsėtis. Ir Lawrence’as, piešimą pasirinkęs kaip laisvalaikio pramogą, po metų tiek atsigavo, kad įstojo į Antverpeno karališkąją akademiją. Čia jaunuoliui sekėsi, jis buvo apipiltas medaliais ir visiems rodomas kaip pavyzdys; tik vienas profesorius pabarė, kad Lawrence’o tapomas marmuras panašus į ožkų sūrį. Nors ši nuoskauda vėliau buvo atlyginta su kaupu: visi kritikai pastebėdavo, kad niekas kitas taip įtaigiai neperteikia saulės įkaitinto marmuro, kaip Alma-Tadema.
1863 m. jis palaidojo mamą ir vedė prancūzaitę Marie Pauline Gressin-Dumoulin. Medaus mėnesį pora praleido Italijoje, ir to pakako, kad tapytojas „sėstų ant adatos“: aistringai pamėgtų antikos griuvėsius, vis ieškotų progų grįžti prie jų. Su Marie Pauline vyras apraudojo pirmagimį sūnų ir sulaukė dviejų dukrų, o visą kitą laiką skyrė darbui. Jį ėmęsis globoti įtakingas meno agentas Ernestas Gambartas iškart pajuto, kad dailininkas – tikras deimantas, tad nesismulkino: tapytojui užsakydavo tai 24, tai 48 paveikslus.
Taigi viskas buvo gerai, tik Marie Pauline mirė nuo raupų sulaukusi vos 32 metų. Alma-Tadema taip sunkiai išgyveno netektį, kad kelis mėnesius išvis netapė. Tačiau gyvenimas – šelmis. Dailininką kankinanti depresija ir dar kažkokia paslaptinga liga nuginė į Londoną ieškoti gerų medikų, ir vienu iš jo gelbėtojų tapo homeopatas George’as Napoleonas Eppsas. Bet realiai vyrą pastatė ant kojų Eppso duktė Laura: ją dailininkas įsimylėjo vos pamatęs. O tada grįžo ir sveikata, ir noras gyventi.
Laura, septyniolikmetė, buvo beveik perpus jaunesnė už Almą-Tademą ir išvis ne pora menininkui, bet šis taip įnirtingai siekė jos rankos, kad galiausiai merginos tėvas kapituliavo. Ir nepasigailėjo. Iš Briuselio į Londoną persikėlęs žentas greitai tapo madingiausiu ir geriausiai mokamu didmiesčio dailininku. Šeimoje irgi vyravo harmonija. Laura, negalėjusi turėti vaikų, buvo nuostabi mama podukroms, o Alma-Tadema lepino savo moteris ir nevaržė jų polėkių. Tad žmona leido dienas prie molberto ir net ėmė gauti užsakymų, dukros Laurense ir Anna iš pradžių mėgino rašyti romanus, bet vėliau irgi persimetė į dailę. Šeima daug keliavo, kartais menininkas išsinuomodavo studiją Romoje ar ilgam įstrigdavo Pompėjoje. Jo agentas Gambartas niekur nedingo, darbai vis dar buvo skaičiuojami dešimtimis – ne vienetais. Negana to, Almą-Tademą pradėjo kviesti teatrai kurti dekoracijų, o jis pats netikėtai nutarė projektuoti baldus ir susidomėjo drabužių dizainu. Jo togos (gaminamos „Liberty of London“) buvo velniškai populiarios tarp turtingų amerikiečių.
Laura stengėsi, kad vyras nepervargtų, kad turėtų pramogų – ne vien darbo. O Lawrence’as nė neketino prieštarauti. Jis buvo labai šiltas, atviras žmogus, panašus į didelį vaiką, mėgo pokštus, žaidimus, maskaradus. Todėl jų namai garsėjo baliais, o ir šiaip ta pora mokėjo džiaugtis gyvenimu – tapytojas su savo togomis ir jo žmona, anot vienos pavyduolės, „flegmatiška tigrė, apsigobusi siuvinėtais japoniškais šilkais, su pažastis siekiančiomis apyrankėmis ir tigrinių lelijų spalvos plaukais, iš kurių svyra raudonos gėlės“...
1909 m. Laura mirė ir vyrą vėl apniko ligos. Į Vysbadeno kurortą Almą-Tademą lydėjo dukra Anna. Ji ir parvežė tėvo palaikus, kad palaidotų Londono Šv. Pauliaus katedroje.