Laura Zigmantaitė – mago nuotaka, debiutuosianti operoje „Visos jos tokios“

Operos dainininkė Laura Zigmantaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-15 13:19
Gegužės 2 – 6 d. Vilniaus kongresų rūmuose skambės genialioji V. A. Mocarto muzika. Vilnius City Operos sezoną užbaigs opera „Visos jos tokios“, kurioje išvysime visai „ne tokias“, ar „kitokias“ herojes ir moteris, o, pirmiausia – gyvus įrodymus to, jog šiandien talentas ir didžiulis darbas gali visus atvesti į jų svajonių išsipildymą.

Prieš 5 metus statytas spektaklis anuomet pirmą kartą kvietė jaunus, solinio dainavimo studentus prisijungti prie VCO ansamblio ir įgyti sceninės patirties, pasirodant šalia operos grandų. Šiandien tokia iniciatyva jau skina savo vaisius, kurių vienas geriausių pavyzdžių – Laura Zigmantaitė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Mergina dalyvavo ne viename „bohemiečių“ spektaklyje ir užsibrėžė tikslą studijuoti Londone. Įstojus į Karališkąją muzikos akademiją, Lauros gyvenime ne tik įvyko pokyčių, – jame tiesiogine šio žodžio prasme atsirado magija... Apie Lauros kelią nuo studentiškos Londono realybės, iki grįžimo į Vilnių atlikti Dorabelos – vieno pagrindinių vaidmenų operoje „Visos jos tokios“ – šiame interviu.

Nesimatėme nuo tavo lemtingosios kelionės į Londoną. Kokia buvo tavo pradžia šiame mieste? Kiek metų tu jau čia?

Man atrodo, dabar – jau ketvirti metai Londone, bet metus praleidau Škotijoje. O pradžia buvo visai smagi, labai studentiška: naujas miestas, nauji pažįstami, nauji žmonės, nauja vieta. Buvo labai smagu, o daug kas – labai keista. Teko formuoti naujus įpročius, nes tai – didesnis miestas, kita transporto sistema. Viskas buvo daugiau kaip nuotykis, juk tada net nežinojau, liksiu Londone, ar ne.

Kaip, vos atvykus, atrodė Karališkosios akademijos aplinka? Ar tai – vieta, kurioje reikia pritapti?

Aplinka, visų pirma, buvo labai graži, nes akademija stovi pačiame Londono centre, o jis man yra be galo gražus. Pats pastatas labai senas, nuostabios architektūros, įėjus pro pirmąsias duris, ant sienų matyti piešiniai, senovinis dizainas. Mane tokia atmosfera net užbūrė. Atsimenu, labai nustebau, kad žmonės buvo labai draugiški. Tik atvykus į akademiją, prisėdus prie stalo valgykloje, jie iš karto priėjo, šnekino, klausė iš kur atvykau, kaip sekasi. Visiems buvo smalsu, o man buvo labai smagu, kad nuo pirmos dienos neteko būti vienai, – iš karto susipažinau su nemažai kursiokų, kitų kursų dainininkų, ar profesijų atstovais. Atmosfera čia – be galo draugiška, nuo pirmos dienos jaučiausi labai šiltai priimta.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Net nežinau ar tai – vieta, kurioje reikia pritapti: gal taip, gal ne. Kažkiek, manau, pritapti reikia visur. Buvo ir minimalaus kultūrinio šoko. Esu pripratus visiems labai atvirai pasipasakoti ir sakyti. O čia labai greitai teko prisitaikyti prie to, kad nors tavęs visi ir klausia, kaip tau sekasi, tave kalbina, ir šiltai priima, bet jie nustebs, jeigu staiga iš tiesų pradėsi detaliai pasakoti dienos bėdas. Iš pradžių taip ir darydavau, o jie sėdėdavo nesupratę, kas darosi. Laikui bėgant supranti, jog tai yra tiesiog jų mandagumas. Į detales leidžiasi tik draugai, ar bent kursiokai.

Bet iš kitos pusės, kai Lietuvoje pamatome pažįstamą, ar draugą kitoje gatvės pusėje, – tiesiog linktelim galvą, pamojuojam, pasakom „labas“, o čia tu turi būtinai stabtelti, atsakyti ir paklausti atgal „kaip sekasi?“. Buvo žmonių, kurie manęs nesuprato ir galvojo, kad aš esu užpykusi ar įsižeidusi, nes koridoriuje, tiesiog pamojuodavau ir nueidavau. Jiems buvo keista: „Nepaklausei, kaip man sekasi, – nieko. Ar viskas gerai?“

Kuo studijos Londone skyrėsi nuo visų mokslų iki tol?

Tuo, kad tai yra būtent operos mokykla ir mes neturėjome jokių teorinių, raštinių užsiėmimų, – visas dėmesys buvo skiriamas praktikai. Kitas dalykas – čia su kiekvienu kursu elgiamasi kaip operos kompanijoje su teatro trupe. Taip jie mus treniravo ir rengė tikram darbui. Būdavome prašomi atidžiai sekti savo elektroninį paštą, nes turėjome tokią tvarkaraščių sistemą, kad juos kartais atspausdindavo tik savaitei į priekį ir reikėdavo viską derinti per pagrindinį ofisą, kaip ir dėl išvykimų tartis su operos vadybininku. Taip jie bandė suteikti galimybę pamatyti, ką reiškia būti operos teatre.

Na, ir pastatymų mastas buvo visai kitoks. Akademija turi savo teatrą, kuris vėliau buvo rekonstruojamas, tuomet mes vykome į kitus Londono teatrus rodyti savo spektaklių. Į metus turėdavome tris spektaklius, kuriuose paskirstydavo roles ir sudėtis. Mums specialiai ir kostiumus siūdavo, ir dekoracijas gamindavo, vykdavo scenografijos maketo pristatymai, – vėlgi kaip tikrame teatre. Viskas vykdavo Londono centre, žmonės į mūsų pastatymus pirkdavo bilietus, tad turėdavome tikrą publiką. Atvažiuodavo geriausi operos režisieriai (na, tie geriausi, kurie sutinka dirbti su studentais), kaip ir dirigentai. Tai buvo puiki galimybė užmegzti pažintis su to pasaulio žmonėmis.

Dar svarbu, kad akademija kviesdavo kritikus, todėl visad galėdavome rasti bent kelis straipsnius apie mūsų pastatymą ir jie buvo spausdinami pagrindiniuose laikraščiuose ir portaluose, tų kritikų, kurie šalia rašydavo apie Karališkojo operos teatro ar Glyndebourne‘o operos festivalio spektaklius. Jausmas atsidurti tame pačiame puslapyje buvo labai smagus... Tai tiesiog buvo galimybė nuo pat pradžių jaustis, jog esi tame pačiame pasaulyje, sukiesi tuose pačiuose ratuose. Žinoma, išėjus viskas buvo šiek tiek kitaip ir ne taip lengva, bet daug kas labai padėjo suvokti kaip kas veikia, vyksta, ko galima tikėtis.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kokius vaidmenis teko dainuoti akademijos spektakliuose?

Kerubinas V. A. Mocarto „Figaro vedybose“, Mama Žąsis I. Stravinskio „The Rake‘s Progress“, Hana rusų kompozitoriaus D. Korsakovo „Gegužės naktyje“, kurią statėme originalo kalba, ir tai buvo man labai patikęs darbas. Dar dainavau Dž. Pučinio „Džanyje Skikyje“ Zitą ir „Sesuo Andželika“ dainavau vieną iš seserų. Ir dar buvo daug mažesnių rolių.

Kur kitur, jei ne čia, būtum norėjusi tobulėti ir kodėl?

Nuo pirmos dienos, kai 2010 metais buvau atvykusi į Londoną kaip turistė, norėjau vykti būtent čia. Net nepildžiau pareiškimų stoti kažkur kitur, – tik į vieną akademiją. Buvau girdėjusi, kad akademijoje mokėsi ir lietuvių, – tarp jų Jurgita Adamonytė, Lauryna Bendziūnaitė... Kažkaip mąsčiau: kaip bus, taip bus – aš noriu į Londoną.

Jurgita Adamonytė kaip tik dainavo Dorabelos vaidmenį „Visos jos tokios“ premjerose VCO. Ar Dorabelos rolė tau artima? Kuo ji tave įtraukia kaip atlikėją?

Artima tuo, kad aš, kaip ir visi, sunkiai atrandu balansą gyvenime ir kartais norisi pulti į tuos kraštutinumus, viską dramatizuoti. Nežinau, gal čia operos dainininko savybė. Tikrai, ne kartą gyvenime esu pati hiperbolizavusi kažkokioje situacijoje, ir sukėlusi didesnę audrą, negu iš tikrųjų buvo. Man ir pati opera yra labai įdomi, – viena iš juokingiausių, nukeliaujanti iki visiško absurdo. Man labai įdomi Dorabelos kelionė ir užkabino jos charakteris, kurio virsmas įvyksta nei iš šio, nei iš to – staiga. Juk viskas turi savo priežastis, galbūt ji tokia nepastovi dėl kompleksų, nepasitikėjimo savimi, kažkokios baimės, ar savivertės ieškojimo? Dėl to man labai smalsu, kas gausis repeticijų procese. Aš turiu daug idėjų, bet man įdomu, į ką tai išsirutulios, – kaip atsakysime į klausimą, kodėl ji yra būtent tokia?

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Pati esi dalyvavusi „bohemiečių“ „Visos jos tokios“ kaip ansamblio narė, kokį prisimeni šį darbą ir spektaklį? Kokiu jį paversti norisi šiandien?

Jo keisti kažkaip įspūdingai nenorėčiau, todėl kad man tas spektaklis paliko puikių atsiminimų ir užkėlė atlikimo kokybės kartelę labai aukštai. Tad tikiuosi, kad man ją pavyks išlaikyti. Manau, kad visi charakteriai bus šiek tiek kitokie, nes tai – naujai surinkta sudėtis. Dėl to bus labai įdomu kurti vaidmenis ir žiūrėti, kaip jie persipina, reaguoja vienas į kitą. Manau, kad viskas natūraliai gausis šiek tiek kitaip, bus kitokia dinamika. Nežinau, kiek Dalia norės atkurti to, kas buvo, o kiek mes turėsim laisvės daryti kažką naujo, kitokio.

Stengsiuosi išlaikyti ir savo autentiškumą, nesistengti kopijuoti, nes, manau, jog žmonėms yra įdomu matyti tave toje rolėje ir stebėti, kaip tu ją atlieki. Kiekvienas įneša kažką savo, tad noriu išlaikyti autentiškumą to, ką turiu pati ir tuo pačiu neardyti viso spektaklio struktūros, jos kertinių dalykų.

Na, o dabar bent trumpai papasakok apie savo antrąją pusę... Juk su Maiklu, su kuriuo susipažinai būtent Londone, tuokiatės jau rugpjūtį! Jo abi profesijos – labai intriguojančios: paramedikas ir... magas! Juk tai toks kontrastingas ir unikalus derinys, turbūt dalintis gyvenimą su tokiu žmogumi – tikra magija... Ar daug tenka „prisižiūrėti“ triukų?

Triukų matau tikrai nemažai, tačiau Maiklas visad stengiasi išlaikyti balansą, kad man nepabostų (šypsosi). Žinoma, magija visuomet įneša žaismingumo, juoko ir nustebina, sužavi. Ji – mūsų palydovas nuo pirmosios pažinties dienos, tuomet padėjusi „pralaužti ledus“ pirmajam pokalbiui! O pirmą kartą susitikome kiek daugiau nei prieš metus, mano bažnyčios bendruomenės Naujųjų metų vakarėlyje. Tuomet nebuvau nusiteikusi naujoms pažintims – už savaitės manęs laukė kelionė į Lietuvą ir iš karto po to – Prancūziją.

Bet Maiklas buvo atkaklus ir pirmas mūsų „pasimatymas“ vyko spontaniškai per Skype. Prapliurpėme beveik 9 valandas... Ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Antras susitikimas buvo prieš pat mano išvykimą, atsimenu, pirmadienio vakarą, tada sėdėjome kavinėje iki 5 val. ryto, kol mus išvarė lauk. Gražią draugystę išlaikėme kol buvau Prancūzijoje, o man grįžus nusprendėme tapti pora.

Na, bet įsimintiniausias triukas, matyt, buvo tas, kurio metu Maiklas man pasipiršo...

Kokia Maiklo, kaip mago specifika: dideli šou ar miklūs ir maži triukai?

Jo magija dažniausiai skirta stebėti iš arti, tačiau jis turi parengęs ir keletą sceninių programų. Beje, jis puikiai bendrauja su žmonėmis, yra labai charizmatiškas ir kiekvieną pašnekovą priverčia pasijusti ypatingu.

Ar dažnai stebi jo repeticijas namuose?

Esame vienas kito kritikai ir patarėjai, nuolat dalinamės mintimis apie karjerą, darbus, kartu strateguojame. Mes – scenos žmonės, tad repeticijos abiem yra savaime suprantamas dalykas, dažnai neįtraukiamas į „darbo valandas“. Neretai tampu jo naujų triukų vertintoja. Maiklas repetuoja tikrai daug ir yra labai atsakingas, linkęs sunkiai dirbti, kad pasiektų gerų rezultatų, – juk vienu metu turėti dvi karjeras nėra lengva. Kai apsigyvensim kartu, būtinai turėsime susidėlioti repeticijų grafiką namuose, kad netrukdytume vienas kitam!

Gal jau ir pati pramokai kokių triukų?

Kelis išmokau, tačiau, viskam reikia daug metų praktikos. Man iš jaudulio per daug dreba rankos (juokiasi). Nors nemažai triukų jau perpratau, bet vis atsiranda naujų, verčiančių aikčioti iš nuostabos. Maiklas yra „Magic circle“ Londone narys, tad teko dalyvauti ir magijos meistriškumo kursuose, stebėti žymiausius magus, su jais susipažinti. Tai – visiškai kitoks ir labai įdomus pasaulis.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai