Vakar stebėjau facebook’e atsirandančius sveikinimus Lietuvai. Kuo įmantriau bandyta nufotografuoti Trispalvę: ir iš vaisių, ir iš kojinių, ir iš pyragėlių… Kažką įkelti būtina, nes, neduok Die, kiti pagalvos, kad nešventi ir nesi patriotas. Tai aišku, kad daugiausia like’ų surenka tos šventinės nuotraukos, kuriose bent vienas iš personažų yra mažametis, o jei poriukė, tai iš viso…
Nabil iš Maroko gali išvykti tik gavęs vizą. Ją gauti gali tik keliais atvejais: vedęs ne marokietę, gavęs darbą arba įstojes į atitinkamą mokymosi įstaigą.
Esu vieną valstybinę šventę šventusi „InVino“. Štai ten tikrai jaučiasi tas tautos bendrumas ir šventė, didesnė nei kokiose nors eitynėse Gedimino prospektu, nors ir jų metu man širdelė pavirpa.
Apsikabinę pažįstami nepažįstami traukia lietuviškas dainas vyninėje, net jei lašo vyno burnoje nebuvę. Žmonių tiršta kaip stintų. Taip norisi visus išbučiuoti, kad štai galim taip. Tokie maži mažuliukai viso pasaulio kontekste, bet, va, imam ir galim būti su savo sunkiai įvaldoma kalba, šiek tiek visada linkę į egzistencinį liūdesiuką, knygų prisiskaitę, žinantys, kas yra krepšinis, turintys teatrą ir muziką, daug ir įvairių religijų bažnyčių po lietuvišku dangumi…
Šiandien LRT „Labas rytas“ laidoje pasakojau apie Maroką. Kraštas tas nuostabus. Galiu savo kelionių ten istorijas pasakoti be sustojimo tris paras vėl ir vėl… Jau planuoju ten kitą išvyką ir tuo tarpu mąstau. Nabil iš Maroko gali išvykti tik gavęs vizą. Ją gauti gali tik keliais atvejais: vedęs ne marokietę, gavęs darbą arba įstojes į atitinkamą mokymosi įstaigą. Universitetas atkrenta, Nabil – iš tų Maroko žmonių, kuriems gyvenime nepakrito kozerinė korta: tėvai mirę, giminaičiai veik palikę vaiką augti gatvėje.
Gyvenimas ir yra jo pagrindinis išsilavinimas, nors kažkiek klasių, tikina, baigęs. Ir sukasi vyrukas, kaip didžioji dalis ten: instruktorius, hostelio savininkas, suorganizuos ką tik reikia.
Vesti irgi ne išeitis, nors kažkas ir šitą būdą bando. Rasti darbą užsienyje, kad tau atsiųstų iškvietimą… patys suprantat. Taigi, jis įkalintas savo krašte, kad ir koks nuostabus ir didelis jis bebūtų. Ar suprantat, kokią laisvę turime mes? Ne tik laisvo judėjimo kur tik užsigeisi, bet ir laisvę mokytis iki apalpimo, laisvę būti tuo, kuo tik užsinorėtum ar laisvę bent pabandyti.
Šiandien Nacionalinė emancipacijos diena. Nesu feministė, nemėgstu apibrėžimų. Visi esam kintantys subjektai, kaip kokios amebos, vienu ar kitu savo gyvenimo metu įsiurbiančios vis kitokias pasaulėžiūras, sintetinančios jas savo viduje. Tačiau pirmoji mano už savo pinigus nusipirkta knyga dar mokykliniais metais buvo „Feminizmo ekskursai“. Nuo tada citatų iš jos būdavo veik kiekviename rašinyje. Bet aš ne apie tai. Mūsų emanicipacija irgi yra apie laisvę. Ir ne tik apie laisvę balsuoti kartu su vyrais. Kartais pravartu apie tai pagalvoti ir padiskutuoti.
Laisvė yra veik aukščiausioje pozicijoje mano vertybių skalėje.
Toks tad šiandien MERGAIČIŲ PENKTADIENIS. Einu toliau planuoti jums švenčių. Ačiū, Monika Penkute, už nuotrauką. Didelė dovana keliauti su fotografėmis.
Daugiau Lauros Vagonės tekstų: lapesvestuves.lt